Pastaraisiais metais vis didesnio populiarumo sulaukia įvairūs vaikų auklėjimo metodai, o vienas iš jų - prancūziškas auklėjimo būdas. Apie jį kalbama forumuose, straipsniuose ir, žinoma, knygose. Šiame straipsnyje mes išsamiai apžvelgsime Pamelos Druckerman knygą "Vaikų auklėjimas pagal prancūzus" (angl. "Bringing Up Bébé: One American Mother Discovers the Wisdom of French Parenting") ir išnagrinėsime pagrindinius prancūziško auklėjimo principus, aptarsime jų privalumus ir trūkumus, bei palyginsime su kitais populiariais auklėjimo stiliais.

Pamela Druckerman, amerikiečių žurnalistė, gyvenanti Paryžiuje, savo knygoje "Vaikų auklėjimas pagal prancūzus" dalinasi asmenine patirtimi auginant vaikus Prancūzijoje. Autorė stebi ir analizuoja prancūzų tėvų elgesį, jų požiūrį į vaikų auklėjimą, ir palygina jį su amerikietiškuoju stiliumi. Knyga tapo bestseleriu, nes atskleidžia daugeliui tėvų aktualius klausimus: kodėl prancūzų vaikų auklėjimo metodas geresnis už amerikiečių, kaip trijų mėnesių prancūzų kūdikiai išmiega visą naktį, kodėl valgo viską ir nemėto maisto ant žemės, pagaliau - kodėl prancūzės mamos atrodo laimingesnės už amerikietes, juk, užuot laksčiusios paskui besiožiuojančius vaikus, ramiai gurkšnoja arbatą su draugėmis.

Amerikiečių rašytoja ir žurnalistė kartu su britu vyru sporto žurnalistu Simonu į Paryžių persikėlė prieš dešimt metų. Jiedu susipažino Argentinoje, Buenos Airėse, - ten lankėsi darbo reikalais. Santykiai rutuliojosi greitai, mat Pamelą atleido iš darbo dienraštyje „The Wall Street Journal“, tad netikėtai atsirado marios laisvo laiko. Ilgai nesvarsčiusi, ji išvažiavo paskui Simoną į Paryžių, ištekėjo ir netrukus jau laukėsi pirmagimės. Dabar poros vyriausiajai dukrai yra devyneri metai, o dvyniams berniukams (šių susilaukė po ilgų pastangų pastoti) - šešeri.

Tapusi mama, Pamela suprato, kad amerikiečių ir prancūzų požiūris į vaikų auklėjimą gerokai skiriasi. Vaikščiodama su dukra po parkus, bendraudama su naujomis pažįstamomis, ji atrado visiškai kitokį pasaulį. Prieš atsikraustydama į Paryžių, P. Druckerman dirbo Niujorke, dienraštyje „The Wall Street Journal“, o dabar bendradarbiauja su dienraščiu „The New York Times“ - rašo nuolatinę skiltį. „Mano biuras yra namuose, bet ten sunku susikaupti, tad mėgstu dirbti kavinėse“, - prisipažįsta Pamela ir nusišypso, kai pasakau perskaičiusi, jog, dirbdama kavinėse, ji suvalgo nemažai saldumynų. „Anksčiau rašytojai gerdavo alkoholį, o dabar valgo. Rašydama knygą, ypač artėdama prie pabaigos, tikrai suvalgau nemažai saldumynų. Tada jaučiu tokią desperaciją, kad visai nerūpi, kas bus ateityje. O baigusi turiu imtis dietos. Beje, kai rašiau knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ („Bringing Up Bébé“, 2012 m.), buvau išsinuomojusi vietą biure“, - pasakoja žurnalistė.

Būtent ši knyga ir išgarsino Pamelą Druckerman visame pasaulyje („Bringing Up Bébé“ išversta į trylika kalbų). Ji ieško atsakymų į daugeliui žmonių rūpimus klausimus. Prancūzų auklėjimo tema buvo tokia populiari, kad autorė nieko nelaukdama išleido dar dvi knygas: „Prancūzų vaikai nemėto maisto“ („French Children Don‘t Throw Food“, 2012 m.) ir „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“ („Bébé Day by Day“, 2013 m.).

Prancūzai knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ savo kalba išspausdino praėjus metams po šios pasirodymo. Nuomonių būta visokių. Vienos garsios prancūzų televizijos laidos vedėjas rėžė kandžiai: „Nesupratau, apie ką ši knyga. Kūdikiai miega naktimis ir viską valgo? Na, ir kas čia nauja?!“ Pamela sako, kad tai, apie ką ji pasakoja knygoje, prancūzams atrodo natūralu. Jie net nesusimąsto, kad tai gali būti įvardijama kaip „prancūziškas auklėjimas“. „Taip, knyga kritikuojama, sakoma, kad ji banali, kad tai, ką pasakoju, yra akivaizdu, - teigia autorė. - Apibūdinu prancūzų kultūros taisykles, pateikiu ekspertų nuomonę, ką parkuose pasakoja moterys, kas rašoma tėvams skirtuose žurnaluose ir knygose. Tai tėra pamąstymai, o ne absoliuti tiesa.“

Vėlyva popietė Paryžiuje. Važiuoju sausakimšame metro ir skaitau autobiografinę Ernesto Hemingway’aus knygą, apie Paryžiuje praleistus metus. Šis amerikiečių rašytojas mėgdavo keliauti iš kavinės į kavinę, šildytis taurele viskio ir rašyti. Eidama spalvinguoju Marė (Marais) kvartalu, mąstau apie ypatingą Paryžiaus kavinių istoriją, šiame gražiausiame pasaulio mieste praėjusiame amžiuje gyvenusius ir dirbusius amerikiečių rašytojus. Kavinė „Café de la Poste“ yra Marė pakraštyje. Jauki, šviesi, mažytė. Per vidurį - didelis, puslankiu išgaubtas baras. Keli stilingi lankytojai gurkšnoja kavą. Pamela jau čia. Gražūs akiniai juodais rėmeliais puikiai dera prie tokios pat spalvos megztuko, plaukai surišti į uodegą. Iš didelio krepšio kyšo šūsnis popierių. Ji kalbasi su jauna, energinga prancūze. Matyt, daro interviu žurnalui arba renka medžiagą naujai knygai. Atsisveikindama rodo pašnekovei nedidelę knygą. Pamatau pažįstamą antraštę. Tai lietuvių kalba išleista autorės knyga „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“. Atsisėdu, ir mes abi užsisakome arbatos. „Peršalau. Atsiprašau, tikrai nekaip jaučiuosi“, - taria Pamela. Malonus padavėjas kalbasi su ja kaip su sena pažįstama. Atrodo, rašytoja čia - dažna viešnia. Sako, kad mėgsta dirbti kavinėse. Tik, kitaip nei Hemingway’us, mieliau renkasi arbatą.

Pagrindinės knygos tezės

Knygoje P. Druckerman išskiria keletą pagrindinių prancūziško auklėjimo principų, kurie, jos nuomone, lemia teigiamus rezultatus:

• "Pause" principas: Prancūzų tėvai moko vaikus palaukti ir atidėti pasitenkinimą. Jie nelinkę išbigcapiai reaguoti į kiekvieną vaiko verksmą ar poreikį, bet leidžia jam pačiam susidoroti su nedideliais sunkumais. Tai padeda vaikams išmokti savitvardos ir kantrybės.
• "Le cadre" (rėmai): Prancūzų tėvai nustato aiškias ribas ir taisykles, kurių vaikai turi laikytis. Tačiau šios taisyklės nėra pernelyg griežtos ar ribojančios. Svarbiausia, kad jos būtų nuoseklios ir aiškios vaikui.
• Mėgavimasis tėvyste: Prancūzų tėvai stengiasi mėgautis tėvyste ir nesijaučia kalti dėl to, kad skiria laiko sau. Jie supranta, kad laimingi tėvai - laimingi vaikai.
• Valgymo kultūra: Prancūzų vaikai nuo mažens mokomi mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Tėvai skatina vaikus ragauti naujus skonius ir neleidžia jiems būti išrankiems. Valgymas yra svarbi šeimos dalis, o ne tik būdas numalšinti alkį.
• Savarankiškumas: Prancūzų tėvai skatina vaikų savarankiškumą nuo pat mažens. Jie leidžia vaikams patiems apsirengti, pavalgyti ir žaisti, net jei tai užtrunka ilgiau ar nėra tobula.

Knygos stiprybės ir silpnybės

• Stiprybės: Lengvai skaitoma ir įtraukianti. Autorė dalinasi asmeninėmis patirtimis ir stebėjimais, kurie yra patrauklūs ir lengvai suprantami. Pateikia praktinių patarimų, kuriuos tėvai gali pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Atskleidžia skirtingus požiūrius į vaikų auklėjimą ir skatina tėvus kritiškai įvertinti savo pačių auklėjimo stilių.
• Silpnybės: Knyga remiasi autorės asmenine patirtimi ir stebėjimais, todėl negali būti laikoma moksliniu tyrimu. Autorė kartais linkusi idealizuoti prancūzišką auklėjimo stilių ir nepastebėti jo trūkumų. Knygoje gali būti apibendrinimų ir stereotipų apie prancūzų tėvus.

Pagrindiniai prancūziško vaikų auklėjimo principai

Nors P. Druckerman knyga yra populiarus prancūziško auklėjimo šaltinis, svarbu atkreipti dėmesį, kad prancūziškas auklėjimas nėra vienalytis reiškinys. Kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, Prancūzijoje yra įvairių šeimų ir skirtingų auklėjimo stilių. Tačiau galima išskirti keletą bendrų principų, kurie dažnai pastebimi prancūzų šeimose:

1. Nuoseklumas ir ribos: Prancūzų tėvai tiki, kad vaikams reikia nustatyti aiškias ribas ir taisykles, kad jie jaustųsi saugūs ir užtikrinti. Tačiau šios ribos nėra pernelyg griežtos ar ribojančios. Svarbiausia, kad jos būtų nuoseklios ir aiškios vaikui. Tai reiškia, kad tėvai turi laikytis savo pažadų ir bausmių, ir neturėtų keisti savo nuomonės priklausomai nuo vaiko nuotaikos ar aplinkybių.
2. Kantrybė ir "Pause" principas: Prancūzų tėvai moko vaikus palaukti ir atidėti pasitenkinimą. Jie nelinkę išbigcapiai reaguoti į kiekvieną vaiko verksmą ar poreikį, bet leidžia jam pačiam susidoroti su nedideliais sunkumais. Tai padeda vaikams išmokti savitvardos ir kantrybės. Pavyzdžiui, jei vaikas pradeda verkti lovelėje, tėvai pirmiausia palaukia kelias minutes, kad įsitikintų, ar jis negali pats nusiraminti. Tik jei vaikas ir toliau verkia, jie įsikiša ir jį paguodžia.
3. Savarankiškumas: Prancūzų tėvai skatina vaikų savarankiškumą nuo pat mažens. Jie leidžia vaikams patiems apsirengti, pavalgyti ir žaisti, net jei tai užtrunka ilgiau ar nėra tobula. Jie tiki, kad vaikams reikia duoti erdvės eksperimentuoti ir mokytis iš savo klaidų. Tai padeda vaikams išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir atsakomybės jausmą.
4. Mėgavimasis tėvyste: Prancūzų tėvai stengiasi mėgautis tėvyste ir nesijaučia kalti dėl to, kad skiria laiko sau. Jie supranta, kad laimingi tėvai - laimingi vaikai. Jie skiria laiko savo pomėgiams, socialiniam gyvenimui ir santykiams su partneriu. Tai padeda jiems išvengti perdegimo ir būti geresniais tėvais.
5. Valgymo kultūra: Prancūzų vaikai nuo mažens mokomi mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Tėvai skatina vaikus ragauti naujus skonius ir neleidžia jiems būti išrankiems. Valgymas yra svarbi šeimos dalis, o ne tik būdas numalšinti alkį. Prancūzų šeimos dažnai valgo kartu prie stalo, be televizoriaus ar kitų trukdžių. Tai padeda vaikams išmokti tinkamo elgesio prie stalo ir mėgautis maistu.

Prancūziško auklėjimo privalumai ir trūkumai

Kaip ir bet kuris kitas auklėjimo stilius, prancūziškas auklėjimas turi savo privalumų ir trūkumų.

Privalumai

• Savarankiški ir atsakingi vaikai: Prancūziškas auklėjimas skatina vaikų savarankiškumą ir atsakomybę nuo pat mažens, todėl vaikai išauga labiau pasitikintys savimi ir gebantys pasirūpinti savimi.
• Gerai besielgiantys vaikai: Aiškios ribos ir taisyklės padeda vaikams išmokti tinkamo elgesio ir gerbti kitus.
• Laimingi tėvai: Prancūzų tėvai stengiasi mėgautis tėvyste ir nesijaučia kalti dėl to, kad skiria laiko sau. Tai padeda jiems išvengti perdegimo ir būti geresniais tėvais.
• Gera valgymo kultūra: Prancūzų vaikai nuo mažens mokomi mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Tai padeda jiems išvengti išrankumo maistui ir išsiugdyti sveikus mitybos įpročius.

Trūkumai

• Gali būti per griežtas: Kai kurie kritikai teigia, kad prancūziškas auklėjimas gali būti per griežtas ir ribojantis, ypač jei tėvai pernelyg daug dėmesio skiria taisyklėms ir disciplinai.
• Gali būti nepritaikomas visiems vaikams: Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl ne visiems vaikams tinka tas pats auklėjimo stilius. Prancūziškas auklėjimas gali būti nepritaikomas vaikams, kurie yra jautresni ar reikalauja daugiau dėmesio.
• Gali būti sunku pritaikyti kitose kultūrose: Prancūziškas auklėjimas yra glaudžiai susijęs su prancūzų kultūra ir tradicijomis, todėl gali būti sunku jį pritaikyti kitose kultūrose.

Prancūziško auklėjimo palyginimas su kitais populiariais auklėjimo stiliais

Prancūziškas auklėjimas skiriasi nuo kitų populiarių auklėjimo stilių, tokių kaip autoritarinis, permisinis ir autoritetingas auklėjimas.

• Autoritarinis auklėjimas: Šis stilius pasižymi griežtomis taisyklėmis ir mažu tėvų įsitraukimu. Tėvai reikalauja besąlygiško paklusnumo ir nesuteikia vaikams daug laisvės. Prancūziškas auklėjimas yra mažiau autoritarinis, nes tėvai nustato aiškias ribas, bet taip pat skatina vaikų savarankiškumą ir kūrybiškumą.
• Permisinis auklėjimas: Šis stilius pasižymi dideliu tėvų įsitraukimu ir mažai taisyklių. Tėvai leidžia vaikams daryti viską, ką jie nori, ir vengia nustatyti ribas. Prancūziškas auklėjimas yra mažiau permisinis, nes tėvai nustato aiškias ribas ir reikalauja, kad vaikai jų laikytųsi.
• Autoritetingas auklėjimas: Šis stilius pasižymi balansu tarp taisyklių ir tėvų įsitraukimo. Tėvai nustato aiškias ribas, bet taip pat yra šilti, rūpestingi ir palaikantys. Prancūziškas auklėjimas yra panašus į autoritetingą auklėjimą, nes tėvai nustato aiškias ribas, bet taip pat skatina vaikų savarankiškumą ir kūrybiškumą.

Kaip pritaikyti prancūziškus auklėjimo principus savo šeimoje

Jei jus domina prancūziškas auklėjimas, galite pabandyti pritaikyti kai kuriuos jo principus savo šeimoje. Štai keletas patarimų:

• Nustatykite aiškias ribas ir taisykles: Vaikams reikia žinoti, ko iš jų tikimasi. Nustatykite aiškias ribas ir taisykles, kurių vaikai turi laikytis.
• Būkite nuoseklūs: Laikykitės savo pažadų ir bausmių. Nekeiskite savo nuomonės priklausomai nuo vaiko nuotaikos ar aplinkybių.
• Leiskite vaikams palaukti: Nemėginkite išbigcapiai patenkinti kiekvieno vaiko poreikio. Leiskite jam pačiam susidoroti su nedideliais sunkumais.
• Skatinkite savarankiškumą: Leiskite vaikams patiems apsirengti, pavalgyti ir žaisti. Nesikiškite, nebent jiems tikrai reikia pagalbos.
• Mėgaukitės tėvyste: Skirkite laiko savo pomėgiams, socialiniam gyvenimui ir santykiams su partneriu. Laimingi tėvai - laimingi vaikai.
• Skatinkite sveiką mitybą: Mokykite vaikus mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Valgykite kartu prie stalo, be televizoriaus ar kitų trukdžių.

Prancūzų auklėjimo knyga "100 prancūziško auklėjimo taisyklių" siūlo paprastus ir veiksmingus būdus, kaip neprarandant tėvystės džiaugsmo gerai sutarti su savo atžalomis.

tags: #knyga #apie #prancuziska #auklejima

• Kaip užregistruoti vaiką į darželį Šiauliuose
• Darbuotojų teisės vaiko priežiūros metu
• Nėštumo metu akių trūkčiojimas
• Tommee Tippee kombaino apžvalga
• Kūdikių bumo karta