Susidūrimas su sunkumais norint susilaukti vaiko yra jautri ir neretai skaudi patirtis daugeliui porų. Pasaulyje statistiškai su vaisingumo problemomis susiduria reikšminga dalis porų (kartais nurodoma, kad maždaug viena iš šešių ar septynių). Svarbu suprasti, kad nevaisingumas yra poros, o ne vien moters ar vyro problema, o šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti įvairių pagalbos būdų. Šiame straipsnyje aptarsime ovuliacijos stimuliacijos vaistais protokolą, kuris yra vienas iš nevaisingumo gydymo būdų.

Kas yra nevaisingumas?

Pagal medicininį apibrėžimą, pora laikoma nevaisinga, jeigu gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudodama kontracepcijos priemonių, nepastoja per vienerius metus. Jeigu moteris yra vyresnė nei 35 metų arba yra žinomų rizikos veiksnių (pvz., nereguliarios mėnesinės, buvusios ginekologinės operacijos ar uždegimai, taikytas onkologinis gydymas), į gydytojus rekomenduojama kreiptis nelaukiant vienerių metų, o maždaug po 6 mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti.

Vizitas pas gydytoją: ko tikėtis?

Atvykus pas gydytoją vaisingumo specialistą (akušerį ginekologą, urologą ar reprodukcinės medicinos gydytoją), pirmiausia bus renkama išsami informacija: Bendra sveikatos būklė, persirgtos ligos, atliktos operacijos (abiejų partnerių). Ankstesni nėštumai, gimdymai, persileidimai. Menstruacinio ciklo ypatumai. Lytinio gyvenimo dažnumas ir ypatumai. Vartojami vaistai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotinės medžiagos). Darbo ir gyvenimo sąlygos (stresas, kenksmingi veiksniai). Šeiminė anamnezė (ar giminėje buvo vaisingumo problemų).

Ši informacija padeda gydytojui numatyti galimas nevaisingumo priežastis ir sudaryti kryptingą tyrimų planą.

Dažniausios nevaisingumo priežastys:

• Moters veiksniai (apie 30-40% atvejų): Ovuliacijos sutrikimai (pvz., dėl policistinių kiaušidžių sindromo (PKS), hormonų disbalanso). Kiaušintakių patologija (nepratekamumas ar pažeidimai dėl buvusių uždegimų, operacijų, endometriozės). Gimdos problemos (miomos, polipai, sąaugos, įgimtos anomalijos). Endometriozė. Amžius (vaisingumas natūraliai mažėja, ypač virš 35 m.).
• Vyro veiksniai (apie 30-40% atvejų): Prasta spermos kokybė (maža spermatozoidų koncentracija, blogas judrumas, pakitusi morfologija). Spermatozoidų transportavimo sutrikimai. Hormonų sutrikimai. Genetininės problemos.
• Abiejų partnerių veiksniai (apie 10-20% atvejų): Nustatomi sutrikimai abiem partneriams.
• Neaiškios kilmės nevaisingumas (apie 10-15% atvejų): Nepavyksta nustatyti aiškios priežasties net atlikus visus būtinus tyrimus.

Taip pat, jei yra tokių rizikos veiksnių kaip policistinių kiaušidžių sindromas, nereguliarus menstruacinis ciklas, atliktos dubens organų operacijos, diagnozuota ar operuota endometriozė, persirgtos lytinių takų infekcijos ar vyrui nustatytos sveikatos problemos, galinčios paveikti vaisingumą, reikėtų nedelsti ir kreiptis į specialistus.

Vyresnėms moterims didėja persileidimo, nėštumo ir vaisiaus vystymosi sutrikimų rizika, tačiau šiolaikinė medicina siūlo vis tikslesnius tyrimus ir pažangią diagnostiką, leidžiančią šias rizikas įvertinti, laiku diagnozuoti ir rasti geriausią sprendimą, svarbiausia nedelsti ir nebijoti kreiptis į specialistus.

Partnerių suderinamumas yra plati tema, apimanti kelis svarbius aspektus. Yra imunologinis nesuderinamumas, kuomet tam tikri antikūnai gali trukdyti pastojimui, tuomet yra genetinis, kai tam tikri genetiniai pokyčiai gali turėti įtakos vaisingumui. Yra psichologiniai veiksniai - stresas, įtampa santykiuose, kas gali neigiamai veikti pastojimo galimybes. Ir yra lytinių santykių įpročiai ir dažnis - skirtingi partnerių poreikiai gali turėti įtakos pastojimo procesui.

Gydymo keliai

Nustačius nevaisingumo priežastį (jei tai pavyksta), parenkamas tinkamiausias gydymo būdas:

• Medikamentinis gydymas: Dažniausiai taikomas esant ovuliacijos sutrikimams (skiriami vaistai ovuliacijai stimuliuoti). Taip pat gali būti gydomos infekcijos ar hormonų disbalansas.
• Chirurginis gydymas: Gali būti atliekamas šalinant gimdos patologijas (miomas, polipus, sąaugas), kiaušintakių nepraeinamumą, endometriozės židinius ar tam tikras vyrų nevaisingumo priežastis (pvz., varikocelę).
• Pagalbinio apvaisinimo būdai (ART - Assisted Reproductive Technology): Taikomi, kai kiti metodai neefektyvūs arba yra aiškios indikacijos (pvz., nepratekami kiaušintakiai, sunkus vyro nevaisingumas). Svarbu vartoti terminą „pagalbinis apvaisinimas“, o ne „dirbtinis“, nes procedūrų metu sujungiamos natūralios lytinės ląstelės.

Ovuliacijos stimuliacija: kas tai ir kaip ji atliekama?

Ovuliacijos stimuliacija - tai vaistų, skatinančių ovuliaciją, vartojimas. Šie medikamentai skiriami moterims, kurių ovuliacija vyksta nereguliariai arba apskritai nevyksta. Su ovuliacija susijusių problemų turi 25-30 proc. moterų. Įprastai ovuliacija įvyksta, kai subrendusi kiaušialąstė išsiveržia iš kiaušidės, kad spermatozoidai galėtų ją apvaisinti.

Stimuliacijos tikslas - subrandinti daugiau ir geresnės kokybės kiaušialąsčių nei natūralaus moters organizmo ciklo metu. Tam naudojami hormoniniai vaistai, kurie skatina folikulų augimą kiaušidėse. Gydytojas parenka individualų stimuliacijos protokolą, atsižvelgdamas į moters amžių, hormonų tyrimų rezultatus, anamnezę ir kitus veiksnius.

Pagrindiniai ovuliacijos stimuliacijos vaistai:

• Folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH): Šis hormonas skatina folikulų augimą kiaušidėse.
• Liuteinizuojantis hormonas (LH): Šis hormonas svarbus kiaušialąsčių subrendimui ir ovuliacijai.
• Žmogaus chorioninis gonadotropinas (ŽCG): Suleidžiamas, kai folikulai pasiekia reikiamą dydį, kad sukeltų ovuliaciją (kiaušinėlio išsiskyrimą iš folikulo).

Vaistai ovuliacijai stimuliuoti:

• BRAVELLE: Sudėtyje turi urofolitropino (išgryninto FSH, išskirto iš moterų šlapimo). Gydomas nevaisingumas moterų, kurios negali pastoti dėl to, kad kiaušidės negamina kiaušinėlių (įskaitant sergančias policistinių kiaušidžių liga). BRAVELLE gydomos pacientės, kurioms klomifeno citratas buvo neveiksmingas. Taip pat moterų, kurioms reikia atlikti dirbtinį apvaisinimą (pvz., apvaisinimą in vitro ir embriono perkėlimą (angl. IVF/ET), gametos perkėlimą į kiaušintakį (angl. GIFT) arba spermos injekciją į citoplazmą (angl. ICSI). BRAVELLE padeda kiaušidėse vystytis daugeliui kiaušinėlių maišelių (folikulų), kuriuose bręsta kiaušinėlis (tai vadinama dauginių folikulų vystymusi).
• MENOPUR: Galima vartoti kartu su BRAVELLE.

Ovuliacijos stimuliacijos protokolų tipai:

• Ilgas protokolas: Šio protokolo metu kiaušidžių slopinimas pradedamas ne tame pačiame cikle, kuriame planuojama punkcija, o cikle prieš tai. Dazniausiai 21 ciklo dieną pradedami leisti slopinantys vaistai, kurie visiskai "uzmigdo" kiausides. Stimuliacija pradedama naujame cikle. Ilgas protokolas suteikia daugiau proceso kontroles nei trumpas, nes kiausidziu veikla pilnai reguliuojama vaistais. Gydytojai patare ilga protokola, kad isvengtume sios bedos, nes ilgame protokole musu naturali sistema neturi daug reiksmes.
• Trumpas protokolas: Šio protokolo metu ir slopinimas, ir stimuliacija vyksta tame paciame cikle. Per trumpą protokolą - nuo ~3 c.d. prasideda vaistų vartojimas.
• Protokolas su gonadotropinus atpalaiduojančio hormono (GAH) agonistais: BRAVEELLE reikia pradėti gydyti maždaug per 2 savaites nuo gydymo agonistais pradžios. Rekomenduojama pradinė BRAVELLE paros dozė yra 150 - 225 TV. Ja būtina gydyti mažiausiai 5 paras iš eilės. Tolesnę dozę reikia nustatyti atsižvelgiant į pacientės reakciją į vaistinį preparatą, t. y. klinikinio sekimo duomenis.
• Protokolas su gonadotropinus atpalaiduojančio hormono (GAH) antagonistais: Klinikinių BRAVELLE tyrimų, kurių metu aktyvumui mažinti vartota GAH antagonistų, duomenimis, BRAVELLE reikia pradėti gydyti maždaug per 2 savaites nuo gydymo agonistais pradžios.

Svarbūs aspektai ovuliacijos stimuliacijos metu:

• Stebėjimas: Stimuliacijos eiga atidžiai stebima ultragarsu ir hormonų tyrimais, kad būtų galima įvertinti folikulų augimą ir koreguoti vaistų dozes.
• Individualus požiūris: Gydytojas parenka individualų stimuliacijos protokolą, atsižvelgdamas į moters amžių, hormonų tyrimų rezultatus, anamnezę ir kitus veiksnius.
• Galimas šalutinis poveikis: Svarbu žinoti apie galimą šalutinį poveikį, pvz., kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą (KHSS), ir nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei atsiranda simptomų.

Pagalbinio apvaisinimo būdai

Pagalbinis apvaisinimas - tai specialios priemonėmis palengvintas pastojimas. Šis metodas buvo pradėtas naudoti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai gimė pirmasis kūdikis, naudojant IVF (apvaisinimą mėgintuvėlyje).

Pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo metodai:

Intrauterininė inseminacija (IUI)

Tai paprastesnis ir pigesnis pagalbinio apvaisinimo metodas. Procedūra: Ovuliacijos metu specialiai laboratorijoje paruošta (pagerinta, koncentruota) vyro ar donoro sperma plonu kateteriu suleidžiama tiesiai į moters gimdą. Indikacijos: Lengvo laipsnio vyro nevaisingumas (sumažėjusi spermatozoidų koncentracija ar judrumas, bet vis dar pakankamas apvaisinimui - gydytojai vertina pagal naujausias PSO normas); gimdos kaklelio problemos; imuninis nesuderinamumas; neaiškios kilmės nevaisingumas. Sąlygos: Būtini pratekami moters kiaušintakiai ir pakankamas kiekis judrių spermatozoidų po paruošimo (dažnai taikomas kriterijus - bendras judrių spermatozoidų kiekis, TMSC > 5 mln.). Ovuliacija gali būti natūrali arba stimuliuota vaistais. Efektyvumas: Sėkmės tikimybė vienam ciklui yra palyginti nedidelė, vidutiniškai siekia apie 10-15%. Dažniausiai atliekami 3-6 IUI ciklai, ir jei jie nesėkmingi, pereinama prie IVF.

IUI procedūra yra greita ir neskausminga. Daugeliui porų inseminacija suteikia galimybę pastoti be apvaisinimo mėgintuvėlyje. IUI gali būti atliekama natūraliame ovuliacijos cikle arba vykdant ovuliacijos stimuliaciją. Nėštumo tikimybė yra didesnė nei natūraliu būdu, nes spermatozoidai patenka tiesiai į gimdą pačiu vaisingiausiu ciklo metu.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - In Vitro Fertilization)

Tai sudėtingesnis, brangesnis, bet ir gerokai efektyvesnis pagalbinio apvaisinimo metodas. Procedūra apima kelis etapus:

• Kiaušidžių stimuliacija: Moteriai skiriami hormoniniai vaistai, kad kiaušidėse subręstų ne vienas (kaip natūraliame cikle), o keliolika folikulų su kiaušialąstėmis. Stimuliacijos eiga stebima ultragarsu ir hormonų tyrimais.
• Kiaušialąsčių aspiracija (punkcija): Kai folikulai pasiekia reikiamą dydį, suleidžiamas galutinio kiaušialąsčių subrendimo vaistas, o po maždaug 36 valandų atliekama trumpa procedūra (dažniausiai taikant intraveninę nejautrą), kurios metu per makštį specialia adata išpunktuojami folikulai ir išsiurbiamas jų turinys su kiaušialąstėmis.
• Apvaisinimas laboratorijoje: Surastos kiaušialąstės laboratorijoje sujungiamos su specialiai paruošta vyro ar donoro sperma. Gali būti taikomas klasikinis IVF (sperma tiesiog įlašinama prie kiaušialąsčių) arba ICSI metodas (vienas spermatozoidas specialia mikroadata įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę - ypač esant prastiems spermos rodikliams).
• Embrionų auginimas: Apvaisintos kiaušialąstės (zigotos, vėliau - embrionai) kelias dienas (dažniausiai 3-5) auginamos specialiomis sąlygomis inkubatoriuje. Jų kokybė nuolat vertinama.
• Embrionų perkėlimas: Vienas ar keli (priklausomai nuo moters amžiaus, embrionų kokybės ir teisinio reglamentavimo) geriausios kokybės embrionai plonu kateteriu perkeliami į moters gimdą.

Sąlygos IVF procedūrai: Galimybė stimuliuoti kiaušides (įvertinama pagal amžių, hormoninius tyrimus - FSH, LH, AMH, antralinių folikulų skaičių); sveika gimda, galinti išnešioti nėštumą; esantys spermatozoidai (partnerio ar donoro); moters amžius (nors griežtos ribos nėra, sėkmė labai mažėja virš 40-42 metų).

Efektyvumas: IVF sėkmės rodikliai yra labai individualūs ir priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo moters amžiaus. Vidutinė sėkmės tikimybė (gyvo naujagimio gimimas po vieno embriono perkėlimo) gali svyruoti nuo 30-40% jaunesnėms moterims iki kelių procentų ar nulio vyresnėms nei 42-43 metų moterims. Svarbu aptarti realistiškas sėkmės galimybes su gydytoju.

Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI): Procedūra, kai į kiekvieną kiaušialąstę mikroskopu įvedamas vienas pasirinktinis spermatozoidas. Ji atliekama, kai spermos kokybė yra stipriai pakitusi - žema spermatozoidų koncentracija ir judrumas, netaisyklinga forma arba kai sperma išgauta chirurginiu (TESA) būdu. ICSI padidina apvaisinimo tikimybę tais atvejais, kai įprastas apvaisinimas nepavyksta.

Tyrimai prieš IVF

Prieš pradedant IVF ciklą, paprastai reikia atlikti nemažai tyrimų abiem partneriams: kraujo grupės ir Rh faktoriaus, hormonų (FSH, LH, E2, prolaktino, AMH, skydliaukės hormonų), tyrimų dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų (Chlamydia, Mycoplasma, Ureaplasma), ŽIV, sifilio, hepatitų B ir C, raudonukės antikūnų, gimdos kaklelio citologinio tyrimo (PAP) ir kt. Konkretų tyrimų sąrašą nurodo gydytojas.

Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma): Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Prireikus gali būti atliekami ir išplėstiniai tyrimai, tokie kaip DNR fragmentacijos ar MAR testas. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros.

Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų: Moterų nevaisingumui įtakos dažnai turi hormonų pusiausvyros sutrikimai - ovuliacijos nebuvimas, policistinių kiaušidžių sindromas ar skydliaukės ligos. Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai.

Galimos komplikacijos ir rizika

Kaip ir bet kuri medicininė procedūra, pagalbinis apvaisinimas gali būti susijęs su tam tikromis rizikomis ir komplikacijomis:

• Kiaušidžių perstimuliavimo sindromas (KHSS): Dėl stimuliuojančių vaistų poveikio kiaušidės gali per daug padidėti, pilvo ertmėje pradėti kauptis skystis. Lengvos formos pasitaiko dažniau, sunkesnės - rečiau (keli procentai ciklų). Simptomai - pilvo pūtimas, skausmas, pykinimas, sunkesniais atvejais - dusulys, didelis pilvo apimties padidėjimas. Sunkus KHSS reikalauja gydymo ligoninėje. Šiuolaikiniai stimuliacijos protokolai ir atidus stebėjimas leidžia sumažinti šio sindromo riziką.
• Procedūrų komplikacijos: Imant moters lytines ląsteles iš kiaušidžių tenka atlikti jų punkcijas, kai kada - chirurgines operacijas. Visa tai susiję su galimais kraujavimais, organų pažeidimais, infekcinėmis komplikacijomis bei sąaugų susidarymu.
• Daugiavaisis nėštumas: Jei perkeliama daugiau nei vienas embrionas, padidėja daugiavaisio nėštumo rizika. Tai reiškia dažnesnius persileidimus bei priešlaikinius gimdymus, dažniau gimsta mažo svorio naujagimiai.

Apsigimimų rizika po IVF

Pastaruoju metu nerimą sukėlė informacija, kad dirbtinio apvaisinimo metu pradėti vaikai dažniau kenčia dėl įgimtų anomalijų. Apsigimimų rizika po IVF yra 2 proc. didesnė nei pastojus natūraliai. Tai yra labai mažas procentas. Individualiai būna visaip - tiek ir natūraliai pastojus, tiek ir po IVF. Štai Australijoje paskelbta, kad tokiems vaikams yra dvigubai didesnė rizika gimti su vienu iš 10 stambių apsigimimų: kiškio lūpa, diafragmos išvarža, nenusileidusiomis sėklidėmis, stuburo kanalo anomalijomis ir kt.

Kadangi didėja daugiavaisio nėštumo rizika, svarbu siekti, kad būtų patalpinamas tik vienas geros kokybės embrionas, o likę embrionai užšaldomi ir nepastojus arba planuojant kitą nėštumą, patalpinamas vėl tik vienas atšildytas embrionas. Tai svarbu, siekiant išvengti daugiavaisio nėštumo ir su tuo susijusių komplikacijų.

Lytinių ląstelių ir embrionų donorystė

Lietuvoje nuo 2017 m. galioja Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris reglamentuoja ir leidžia lytinių ląstelių (kiaušialąsčių ir spermos) donorystę bei embrionų donorystę ir šaldymą pagal nustatytas sąlygas. Tai suteikia papildomų galimybių poroms, negalinčioms panaudoti savo lytinių ląstelių.

Emociniai ir psichologiniai aspektai

Nevaisingumo gydymas sukelia daugybę emocijų. Laukimas, nerimas ir gydymo proceso reikalavimai gali sukelti nusivylimą, sumišimą ir pasipiktinimą. Tikima, kad kuo daugiau žinosite apie tyrimus ir gydymo procesą, tuo mažiau nerimo ir rūpesčių jausite dėl savo būklės. Svarbu nepamiršti, kad tik kas penktas dirbtinio apvaisinimo ciklas baigiasi vaikelio užsimezgimu ir gimdymu. Tad nepavykus procedūrai šeima išgyvena nerimą, pereinantį į depresiją. Net ir pastojusi moteris jaučia nerimą dėl dažnesnių nėštumo, gimdymo komplikacijų, kūdikio sveikatos.

Nevaisingumas yra didžiulis išbandymas šeimai. Žmonės negalėdami sulaukti vaikų išgyvena stresą. Daugybė tyrimų patvirtina, kad nevaisingos poros dažniau serga depresija lyginant su kitomis šeimomis.

Etiniai ir moralės klausimai

Pagalbinis apvaisinimas kelia nemažai etinių ir moralės klausimų, ypač susijusių su:

• Gemalų likimu: Kas turėtų atsitikti su gemalais, kurie nėra panaudojami gydymui? Ar juos galima sunaikinti, paaukoti moksliniams tyrimams ar įšaldyti neribotam laikui?
• Donoro spermos ir kiaušialąsčių naudojimu: Ar vaikas turi teisę žinoti apie savo biologinius tėvus? Ar donoro spermos naudojimas yra etiškas?
• Selekcija: Ar galima atlikti gemalų genetinę atranką, siekiant išvengti genetinių ligų arba pasirinkti vaiko lytį?

Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje ir pasaulyje

Pirmasis pasaulyje dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis Louise Brown gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metais. Kasmet Lietuvoje atliekama apie 200 dirbtinio apvaisinimo procedūrų, nors, leidžiant finansinei padėčiai, norinčiųjų būtų apie 2 tūkstančius. „Northway“ vaisingumo centruose Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) yra teikiamos PSDF (privalomojo sveikatos draudimo fondo) kompensuojamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos. Vaisingumo centre „Northway" Rygoje vykdomos kiaušialąsčių, spermos bei embrionų donorystės programos.

Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė pasidžiaugė, kad pirmiems Lietuvoje vaikams, gimusiems po dirbtinio apvaisinimo, sukako 20 metų.

Kada kreiptis pagalbos?

Jeigu labai laukiate stebuklo, bet pastoti nepavyksta 6-12 mėnesių laikotarpyje, nenaudojant apsaugos priemonių, o lytiniai santykiai vyksta reguliariai - tai yra ne rečiau kaip 2-3 kartus per savaitę, tuomet rekomenduojame atlikti išsamesnius poros tyrimus. Reikėtų nedelsti ir kreiptis jau po 6 mėnesių, jei moteris yra vyresnė nei 35 metų.

Taip pat, jei yra tokių rizikos veiksnių kaip policistinių kiaušidžių sindromas, nereguliarus menstruacinis ciklas, atliktos dubens organų operacijos, diagnozuota ar operuota endometriozė, persirgtos lytinių takų infekcijos ar vyrui nustatytos sveikatos problemos, galinčios paveikti vaisingumą, reikėtų nedelsti ir kreiptis į specialistus.

Dažnai pasitaiko atvejų, kai pora jau turi vaikų, tačiau susiduria su sunkumais bandydama susilaukti dar vieno. Tai vadinama antriniu nevaisingumu. Šiai diagnozei galioja tie patys laiko ir amžiaus kriterijai - jei nepavyksta pastoti per rekomenduojamą laikotarpį, verta kreiptis į specialistus, kad būtų nustatytos galimos priežastys ir pasiūlyti tinkami sprendimai.

Ateities perspektyvos

Mokslas nuolat tobulėja, todėl galima tikėtis, kad ateityje pagalbinio apvaisinimo metodai taps dar efektyvesni ir saugesni. Šiais laikais rašyti apie šeimas, kurios vaikų susilaukė po dirbtinio apvaisinimo, - jokia sensacija, tačiau atvirumo dar trūksta.

Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas pats parenka geriausią embriono implantavimo laiką. O genetinis tyrimas atliekamas nekeliant jokio pavojaus embrionams.

tags: #ovuliacijos #stimuliacija #apsigimimu #rizika

• Visuomenės reakcijos į abortų teisės panaikinimą JAV
• Žindymas: motinos ir vaiko ryšys
• Siūlymai gimtadieniui
• Utenos lauko darželio iniciatyva
• Perkėlimas iš lopšio į lovelę