Panevėžio vaikų globos namų istorija yra glaudžiai susijusi su XX a. Lietuvos istorijos vingiais, ypač su pokario laikotarpiu ir sovietinės valdžios politika. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Panevėžyje formavosi vaikų globos sistema, kokie iššūkiai ir pokyčiai ją lydėjo, ir kokią reikšmę ji turėjo vaikams, likusiems be tėvų globos.

Pokario Metai: Našlaičių Surašymas ir Vaikų Namų Steigimas

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo didelis našlaičių ir beglobių vaikų skaičius. Sovietinė valdžia, siekdama įtvirtinti savo ideologiją ir kontroliuoti visuomenę, ėmėsi iniciatyvos steigti vaikų globos įstaigas.

1944 m. rugsėjo mėn. Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyrius planavo suregistruoti visus švietimo darbuotojus, suskaičiuoti karo padarytus nuostolius švietimo sistemai, atlikti turto inventorizaciją, komplektuoti skyriaus darbuotojų etatus ir suregistruoti priešmokyklinio bei mokyklinio amžiaus vaikus. Taip pat buvo numatyta spręsti mokinių bendrabučio steigimo klausimą, atidaryti vaikų darželius, ideologiškai patikrinti bibliotekų knygas ir pasirūpinti žuvusių karių bei partizanų (sovietinių) našlaičiais likusiais vaikais.

Visuotinis našlaičių vaikų surašymas Panevėžyje buvo vykdomas 1945 m. sausio 24-25 d., talkinant Panevėžio antrosios gimnazijos ir Mokytojų seminarijos mokiniams. Miesto liaudies švietimo skyrius 1945 m. vasario-kovo mėnesiais prašė miesto valdžios skubiai spręsti našlaičiais likusių vaikų globos klausimus ir skirti patalpas vaikų namams, taip pat atidaryti antrą vaikų darželį Pilies (dabar - Smėlynės) g. 10.

1945 m. liepos 27 d. Panevėžio liaudies švietimo skyrius gavo nurodymą iš Lietuvos SSR švietimo liaudies komisaro Juozo Žiugždos įsteigti internatą 100 vaikų, kurių tėvai - partiniai ir tarybiniai darbuotojai, atvykę iš kitų respublikų ir dirbantys įvairiuose valsčiuose bei apskrityse.

Vaikų Namų Veikla Pokariu: Iššūkiai ir Realijos

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais vaikų prieglaudos ir kūdikių namai Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo perpildyti. Čia glaudėsi ne tik karo suirutėje pasimetę, našlaičiai ar beglobiai vaikai, bet ir vienišų motinų ar giminaičių prižiūrimi vaikai, kuriems reikėjo laikinos globos. Sovietinė valdžia siekė apsaugoti vaikus nuo blogų įpročių ir „politiškai kenksmingos“ įtakos.

1945 m. Panevėžio m. Liaudies švietimo skyrius informavo, kad vaikų namų pagalbiniame ūkyje vyko sėja, o patys vaikų namai persikėlė į Senamiesčio vienkiemį (buv. Petruškevičiaus vilą). Tačiau jau po kelių mėnesių, spalio 20 d., buvo informuota miesto valdžia, kad vaikų namų auklėtinius reikia kuo skubiausiai perkelti į kitą vietą, nes patalpos Zitos g. 1 ir Tiškevičiaus a. 11 buvo netinkamos: vieni gyvenamieji namai sudegė per bombardavimą, o į kitus pastatus teises reiškė šeimininkė.

Kūdikių Namų Įkūrimas ir Raida

1951 m. Liepos 21-osios pr. 7 (dabar A. Jakšto g.) dviejų aukštų mediniame pastate buvo įkurti Panevėžio kūdikių namai. Tačiau pastate nebuvo vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo, todėl 1956 m. kūdikių namai buvo perkelti į kitas patalpas Pilies g. 111 (dabar Smėlynės g. 171, Panevėžio gamtos mokykla), buvusią advokato Česlovo Petraškevičiaus vilą. Nors patalpos buvo didelės, su erdviu sodu, jos neatitiko nei sanitarinių, nei priešgaisrinių saugos reikalavimų, buvo šaltos.

1967 m. Žemaičių g. 12 buvo pastatyti nauji 112 vietų Kūdikių namai, kuriems nuo 1964 m. iki mirties 1992 m. vadovavo vyr. gydytojas Algimantas Bandza. 1996 m. Panevėžio kūdikių namams buvo suteiktas A. Bandzos vardas. 2000 m. Panevėžio A. Bandzos kūdikių namai buvo sujungti su Panevėžio vaikų globos namais ir pavadinti Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namais.

Socialinės Problemos ir Vaikų Globos Iššūkiai

Archyvuose gausu vienišų motinų 1953 m. rašytų pareiškimų, kuriuose jos prašė vaikus priimti į vaikų namus. Miesto valdžia patenkindavo prašymus. 1953 m. Panevėžio m. valdžia aptarė, kaip mieste kovojama su vaikų ir paauglių nusikalstamumu bei skurdu. 1952 m. buvo sulaikyti 25 benamiai vaikai ir 133 be suaugusiųjų priežiūros likę vaikai. Dalis jų prekiavo gatvėse, išdykavo ir „chuliganiškai“ elgėsi.

Institucinės Globos Pertvarka ir Bendruomeniniai Vaikų Globos Namai

Jau penktus metus šalyje vykdoma Institucinės globos pertvarka, siekiant, kad vaikai augtų šeimose ar šeimynose, o ne didelėse institucijose. Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namai 2014 m. perkėlė globotinių šeimynas gyventi į butus.

Panevėžio savivaldybė taip pat ieško galimybių išnuomoti būstus vaikams iš globos namų, tačiau susiduria su įvairiais iššūkiais. Planuojama kurti bendruomeninius vaikų globos namus, kuriuose vaikai gyventų lyg tradicinėse šeimose.

Kaip teigė Panevėžio rajono vaikų globos namų direktorė Jūratė Pagojienė, šiuo metu čia gyvena penkiolika vaikų, kurių gimdytojams apribotos tėvystės teisės. Dar prieš keletą metų ši įstaiga būdavo perpildyta. Linkaučių globos namuose gyveno keturios šeimynos, o dabar belikusios vos dvi. Didesnieji vaikai jau užaugo, o naujų globotinių beveik neatsiranda.

„Vaikų mūsų įstaigoje mažėja. Ne dėl to, kad jų biologiniai tėvai atsakingiau žiūri į savo pareigas, o todėl, kad iš šeimų paimami vaikai pirmiausia keliauja į budinčių globėjų šeimas, iš jų grįžta arba pas savo gyvenimo būdą pakeitusius tėvus, arba į nuolatinių globėjų šeimas”,- pasakojo J. Šiuo metu Panevėžio rajone yra keturios budinčių globėjų šeimos, kurios pasirengusios nors ir naktį priglausti iš biologinių tėvų paimtas atžalas. Budinčių globėjų šeimoje vaikai gali gyventi iki metų. Pasak globos namų vadovės, Liek pakanka, kad tikrieji tėvai susitvarkytų gyvenimą. Jeigu to padaryti nepavyksta, vaikams ieškoma nuolatinių globėjų. Paprastai kūdikiai ir labai maži vaikai labai greitai randa naujus namus ir tėvus. „Kol kas neturėjome tokio atvejo, kad nebūtų kur padėti iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų. Jeigu vienas budintis globėjas užimtas, gali priimti kitas. Jau turime ir daugiau kursus išklausiusių globėjų, tik su jais dar nepasirašytos sutartys”, - pasakojo J. Visgi ji pripažįsta, kad atsisakyti bendruomeninių globos namų kol kas nerealu. Globėjai labai retai kada nori priimti vyresnius nei dvylikos metų paauglius.

Panevėžio rajono savivaldybė planuoja pirkti du ne mažiau nei keturių kambarių ir ne mažesnius kaip 112 kv. metrų ploto namus, kuriuose apgyvendintų dabar Linkaučiuose įsikūrusias dvi šeimynas. Planuojama, kad vienas namas būtų priemiestyje - Dembavoje, Piniavoje, Velžyje ar Vaivaduose, o kitas - viename iš dešimties Panevėžio seniūnijos centrų.

Skaudūs Įvykiai ir Apsaugos Trūkumai

2012 m. viešumon iškilo skaudi istorija apie 15-metę iš vaikų globos namų, kuri įsimylėjo 45-erių vyrą, įtariamą jos seksualiniu išnaudojimu. Ši istorija atskleidė spragas vaikų globos sistemoje ir bendradarbiavimo tarp įvairių institucijų trūkumą. Paaiškėjo, kad mergaitė ilgą laiką buvo išleidžiama pas vyrą, kuris ją galimai tvirkino, ir niekas nieko nedarė.

Algimanto Bandzos Socialinių Paslaugų Namai Šiandien

Šiandien Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namai Panevėžyje teikia įvairias socialines paslaugas vaikams ir senjorams. Įstaiga suteikia pastogę vaikams, likusiems be tėvų globos, veikia autizmo spektro sutrikimų vaikų dienos centras ir senelių globos namai.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistai praėjusiais metais aplankė visus globojamus (rūpinamus) vaikus. Tokių nepilnamečių asmenų apskrityje buvo 690. Viena tarnybos funkcijų - organizuoti laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) peržiūras, kurių metu lankomi vaikai, globojami šeimose, šeimynose, globos centruose, vaikų globos institucijose ir jų metu išklausoma vaiko nuomonė. „Šie apsilankymai labai svarbūs, siekiant užtikrinti kiekvieno globojamo vaiko teises ir teisėtus interesus: saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Aplankydami vaikus domimės ne tik vaikų gyvenimo, auklėjimo sąlygomis, bet ir jų santykiais su globėjais, poreikiais bei emocine sveikata“, - sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.

Metai	Panevėžio mieste globojami vaikai	Panevėžio rajone globojami vaikai
Praėjusiais metais	189	141

Pasak S. Juodzevičiaus, autizmo spektro sutrikimai labai įvairūs, tad ir vaikų gebėjimai skirtingi, užsiėmimai su jais labai individualūs. „Darbas sudėtingas, bet labai reikalingas. Jei pasiseks, planuojame plėstis“, - sako S. Juodzevičius. Vaikams įrengti kambariai, kur gali pabūti vieni, sukurtos ir bendros erdvės, sensoriniai kambariai. Čia besilankantys vaikai ir jų tėvai Centrą jau praminė „vaikų klubu“, o darbuotojus - draugais, su kuriais dirbama, žaidžiama, pykstamasi ir taikomasi, deramasi.

Nuo balandžio 25-osios A. Bandzos socialinių paslaugų namai duris atvers ir senjorams. Seneliams, kuriems reikalinga priežiūra, čia numatyta 40 vietų. Šie namai įkurti kitame pastato korpuse nei vyksta užsiėmimai su vaikais. Pritaikyti pastatus naujoms paslaugoms, pasak direktoriaus, nebuvo sudėtinga. S. Juodzevičiaus teigimu, tereikėjo tik tam tikrų pritaikymų ir kosmetinio remonto.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis akcentavo ir senelių globos paslaugos būtinybę. Anot jo, žmonės neturėtų stovėti eilėse, laukdami, kol pateks į tokią instituciją. „Senelių globos paslaugos senstančioje visuomenėje yra neišvengiamas virsmas“, - kalbėjo L. Kukuraitis.

„Labai džiaugiuosi, kad Panevėžys šie valstybiniai namai rodo pavyzdį ir įkvepia drąsiems sprendimams“, - teigė ministras.

„Lankydami vaikus bendraujame su abiem pusėmis: ir su vaikais, ir su globėjais. Vertiname ir aiškinamės, kaip vykdomos globėjo pareigos, kokie vaiko santykiai ne tik su globėju, bet ir jo šeimos nariais ar užtikrinama galimybė vaikui bendrauti su biologiniais tėvais ir kitais emociniais ryšiais susijusiais giminaičiais. Tikros, biologinės šeimos vaikui niekas neatstos, tačiau kai situacija susiklosto kitaip, mūsų pareiga - užtikrinti, kad vaikas būtų saugus ir juo tinkamai pasirūpinta“, - sakė Ž. Ar meilė gali pakeisti pasaulį? Mažo vaiko pasaulis telpa mylinčių tėvų glėby. Kai vaikams labiausiai reikia saugaus glėbio, Dangyros namai tampa uostu, kuriame jie išmoksta vėl pasitikėti žmonėmis ir pasauliu.

„Gal ir baisiai skamba, bet džiaugiuosi, kai vaikai patenka į globėjų, o ne savo biologinių tėvų šeimas. Per mano praktiką dar nebuvo tokio atvejo, kad šeima būtų pakeitusi savo gyvenimo būdą ir toliau laimingai augintų vaikus. Visos institucijos duoda ne vieną šansą tėvams kabintis į gyvenimą ir susigrąžinti vaikus, bet reta kuri šeima tuo pasinaudoja“, - skaudžią tiesą išsako D. G.

„Todėl žinau, kad bet kada sulauksiu pagalbos, - džiaugiasi D. Meškinienė. - Nors vyras daug dirba, taip pat labai prisideda prie vaikų auklėjimo. Net smagu žiūrėti, kaip jis kantriai mažuosius moko važiuoti dviračiu, rodo, kaip pjauti žolę. Aš šeimoje esu griežtesnė, taisyklių žmogus, o vyras tas, kuris labiau palepina. Jo paties gyvenimas nelepino, tad dabar savotiškai nori kuo daugiau atiduoti vaikams.

„Kai lieka paskutiniai mėnesiai, net nepajunti, kaip krūtinėje imi nešiotis sunkų emocinį akmenį, - neslepia moteris. - Jaudulys, o kas bus toliau, vis neduoda ramybės.

„Toks bendravimas užgydo tą skausmo duobutę. Palaikydama santykius su savo globojamo vaiko šeima matau, kaip jam sekasi. O kai mano buvę globotiniai laimingi, laiminga ir aš. Reikia suprasti, kad šie vaikučiai savo gyvenime patyrę ne vieną išdavystę, jiems reikia daugiau laiko, kol vėl ima pasitikėti nauja šeima“, - kalbėjo D. „Kai pagalvoju, jeigu kas atsuktų laiką atgal, tikrai būčiau geresnė mama savo vaikams. Bet juk niekas nedavė tobulos mamos ar tėčio vadovėlio. Mokomės tik iš savo patirčių ir klaidų. Tikrai žinau, kad kiekvienas vaikas yra džiaugsmas ir didžiulė gyvenimo pamoka“, - sakė D.

tags: #panevezio #laikinieji #vaiku #globos #namai

• Hormonų vaidmuo spermiogenezėje
• Kauno miesto darželiai
• Vaiko kalbos raida
• Švietimo skyriaus svarba Kauno rajone
• Būsimos mamos darbo teisės