Naujagimis negali kitaip pasakyti, ko jis nori ar ką jaučia. Rėksmas arba verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Išgirdę verkiantį vaiką, turime dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti, t.y., atsiliepti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi maitinimo valanda. Neva taip jis lepinamas, augs kaprizingas ir nesavarankiškas. Tačiau, jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas darysis užsisklendęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam.

Vaikai, kurie yra „ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių, gali atrodyti paklusnūs, supratingi, gerai išauklėti. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg droviais ir nepasitikinčiais savimi arba bejėgiškai nervingais žmonėmis. Kūdikis su atkaklesnės asmenybės pradais - tokie yra dauguma didelių poreikių vaikų - taip lengvai nepasiduoda. Reikalaudamas dėmesio jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu.

Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti užgaidoms? Taigi kad jis negalvotų, jog mamos ar tėčio dėmesio nusipelnė būtent savo riksmu. Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Jo didesni poreikiai paprastai kyla ne dėl piktybiškų ir nepagrįstų kaprizų. Dažniau tai reiškia, jog tokie vaikai turi jautresnę, dirglesnę ir lengviau pažeidžiamą nervų sistemą. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia per isteriją, agresiją ir neurozes. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku ir ryšys tarp jų trūkinėja. Jie darosi atsiskyrę ir vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškiškai, bet kitoniškai“.

Kūdikio verksmo priežastys ir supratimas

Verksmas - vienintelis naujagimiui ir mažam kūdikiui duotas būdas susikalbėti su tėvais. Ypač naujagimis neturi jokio kito būdo pasakyti, kad jam kažkas negerai. Kiekvieno žinduolio kūdikis rėkia be galo garsiai, kad atkreiptų į save dėmesį, ir per visą evoliuciją naujagimio riksmas netapo tylesnis. Naujagimio riksmas kitoks nei ūgtelėjusio kūdikio ir, palyginti su mažulyčiu kūneliu, kuris tą garsą išleidžia, yra labai garsus. Suaugęs žmogus tokio garso išleisti nesugeba, na nebent operos solistai, ilgai treniravę balsą. Pagal stiprumą naujagimio riksmas gali siekti iki 90 decibelų, tuo taropu lėktuvo reaktyvinis variklis - 110 decibelų. Šiuos skaičius palyginus naujagimio verksmas atrodo tarsi stebuklas.

Kad ir kaip garsiai klykia naujagimis, ne pats garsas gąsdina tėvus arba vaikų neturinčius žmones, o šaižumas, nes garsas, kurį išleidžia rėkiantis naujagimis, yra be galo nemalonus suaugusio žmogaus ausiai. Net ir mamos ausis jis dirgina. Tokiu garsu vėlgi pasirūpino pati gamta, kad mama, išgirdusi rėkiantį kūdikį, visus darbus mestų į šalį ir bėgtų pas jį. Sveiko kūdikio, kuris gerai priauga svorio, riksmas po mėnesio kito tampa vis retesnis ir vis tylesnis, balsas tarsi švelnėja, mažiau dirgina tėvų ausis. Gerai besivystantis kūdikis „atranda“ vis daugiau būdų bendrauti su aplinka: išmoksta šypsotis, guguoti, „susikalbėti“ rankutėmis, mimika, todėl verksmas vis mažiau reikalingas siekiant prisikviesti tėvus. Na, o ką tik gimęs naujagimis negali nieko daugiau - tik verkti.

Kodėl verkia naujagimis?

Kiekvieno sveiko naujagimio riksmas pirmiausia rodo, kad nepatenkinami jo fiziniai ir psichiniai poreikiai arba ką nors skauda. Dažnai net nesusimąstome, kad ir naujagimis turi psichologinių poreikių, kurie jam patys svarbiausi. Pirmiausia tai saugumas, tad nenuostabu, kad paimtas ant rankų ir girdėdamas, kaip plaka mamos širdis, nurimsta. Antras poreikis yra maistas. Sveikas naujagimis apskritai verkia dėl keleto priežasčių: kai jam per šalta, per karšta, kai alkanas ar ką nors suskauda. Tad išgirdus veriantį ausis klyksmą pirmiausia apie tai reikėtų pagalvoti.

Dažniausiai jaunos mamos galvoja, kad vos suverkęs naujagimis nori valgyti. Ir, aišku, reikia jam pasiūlyti krūtį. Beje, prie krūties priglaustas dažniausiai nurimsta, nes šia padėtimi yra patenkinami visi jo poreikiai: šilumos, saugumo ir sotumo. Naujagimis ir kūdikis turi būti prie mamos krūties, nes tai fiziologinis poreikis. Iki metukų arba pusantrų jis turi būti glaudžiamas, nešiojamas, imamas ant rankų, čiūčiuojamas. Jam reikia jausti mamos odą, jos kvapą, švelnumą, girdėti balsą, kaip plaka širdis. Jeigu to trūksta, kūdikis vystosi nevisavertis ir kaip tik dėl to mamos reikalauja rėkdamas garsiau už gaisrinės sireną. Taip visomis išgalėmis bando išgyventi.

Pirmagimio tėvai dažnai išsigąsta ausis veriančio naujagimio klyksmo ir kaskart išgirdę rėkiantį labai susijaudina. Nežino, ar jam šalta, ar alkanas, nors, atrodo, ir pamaitintas, ir ant rankų paimtas, vis tiek verkia visa gerkle. Dažniausiai tai rodo, kad jauni nepatyrę tėvai dar neišmoko suprasti savo kūdikio poreikių. Jie nesupranta, kodėl kūdikis rėkia, nors glaudžia prie krūties, supa, nešioja, patys nervinasi, o jų nerimas persiduoda kūdikiui ir šis rėkia dar labiau. Paprastai antras, trečias vaikas rėkia mažiau, mažiau jam pučia pilvuką. Mat tėvai įgijo patirties ir ėmė suprasti, ką reiškia naujagimio ir kūdikio verksmas.

Kaip verkia naujagimis, kai ko nors nori, priklauso nuo jo temperamento, kuris yra įgimtas. Tačiau yra tam tikrų verksmui būdingų bruožų:

• Alkanas kūdikis, kol neužgesę jo prisitaikymo refleksai, verkdamas suka galvytę ir ieško krūties, žiojasi, čepsi lūpytėmis.
• Jei kūdikiui kas nors nepatinka arba mama nesupranta, ko jis nori, kartais rėkia, kol pamėlynuoja, gali riesti kojytes.
• Kai šalta, gali rėkti veriamu balsu, kuris pamažu pereina į tylų (jei palygintume su riksmo pradžia) ir pratisą zirzimą. Daugelis kūdikių dar ir žagsi, smarkiai mojuoja rankutėmis ir kojytėmis.
• Jeigu verkia, nes perkaito, jam karšta, dažnai ant kūnelio atsiranda raudonos spalvos spuogelių.
• Sušalęs naujagimis gali verkti tai silpnėjančiu, tai stiprėjančiu balsu, niurzgėti ir kartu žagsėti.
• Mažiukas kūdikis gali pravirkti ir dėl to, kad išsigąsta, kai yra staiga sudirginamas. Gali išsigąsti netikėto šaižaus garso, ryškios šviesos blyksnio, staiga pasikeitus padėčiai.
• Verksmu kūdikis gali parodyti, kad tėvai ne laiku jį maitina, kalbina, bando su juo žaisti.

Pasak šeimos gydytojos Rasos Katkevičienės, kūdikio verksmas gali turėti įvairių priežasčių. Svarbu atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius aspektus: alkis ir pilnos sauskelnės, temperatūra, mamos emocinė būsena.

Kūdikis turi vienintelę kalbą - verksmą. Verksmu jis praneša, ar jam šalta, ar karšta, ar jis alkanas, nusiminęs ar liūdnas. Mama, įsiklausiusi į vaiko verksmą, ilgainiui gali atskirti skirtingus jo niuansus. Pavyzdžiui, trumpos verksmo salvės gali reikšti, kad kūdikis nori valgyti, o spiegimas gali būti dieglių požymis. Zirzimas gali reikšti, kad kažkur peršti ar kutena, o kartais kūdikis tiesiog prašo mamos dėmesio ir bendravimo.

Be pagrindinių priežasčių, yra ir kitų veiksnių, galinčių išprovokuoti kūdikio verksmą: skausmas dėl ligos ar pilvo dieglių, netinkama aplinkos temperatūra, netinkamos sauskelnės, iššutimai ir paraudimai, noras būti arti.

Kaip padėti kūdikiui nurimti?

Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja motinos krūtų kraujotaka, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja motiniškos intuicijos fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas - oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, taip pat suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę meilės hormonų vardą.

Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo signalus iki verkimo taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius. Kai motina jautriai atsiliepia į savo naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta kalbėti aiškiau.

Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl imsis vienintelės savo aktyvios veiklos - verkimo. Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Tačiau, jeigu vaiko nusiraminimą seks įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas žaidimėlis…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku kam - kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla. Taip, tėveliai, ir jūs džiaukitės tomis bendravimo su kūdikiu valandėlėmis, nes tikriausiai norite, kad jūsų vaikas augtų guvus ir protingas.

Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį su savimi. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį dar kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Nešioti mažus kūdikius reikia!

Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojčio. Kas suaugusiajam atrodo trumpai, naujagimiui gal būt yra amžinybė. Mes galim vienas kitam pasakyti: „aš dabar negaliu, neturiu laiko - tu palauk, pakentėk“. Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus. Suteikite mažuliui kuo daugiau signalų, kad esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį kūdikį ramina ir judesiai, nes primena tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose.

Eidama nuraminti verkiančiojo, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Neabejoju, jog visi tėvai, nori, kad jų vaikas nebūtų prastesnis už kitus. Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite - tą ir užauginsite. Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas.

Pilvo diegliai ir jų valdymas

Jei sveikas kūdikis nuolat verkia pamaitintas krūtimi arba nenumaldomo klyksmo sulaukiate vakarais, veikiausiai jį kamuoja vadinamieji „trijų mėnesių trukmės diegliai“. Viena iš svarbiausių pilvo dieglių priežasčių - nebrandi vaiko virškinimo sistema. Skirtingai nei suaugusiųjų, kūdikių žarnyno mikrobiota dar nėra išsivysčiusi. Taigi dėl to, kad iš pradžių žarnyno mikrobiotos nepakanka ir silpnai dirba vaiko virškinimo sistema, atsiranda kūdikių pilvo diegliai. Šie skausmai ypač kamuoja po Cezario pjūvio operacijos gimusius kūdikius.

Galimi kūdikių pilvo pūtimo simptomai: nerimastingumas, irzlumas, verkimas, kojų pritraukimas prie krūtinės, padidėjusi pilvo apimtis, kumščių formavimas, apetito sumažėjimas. Įprastai pilvo diegliai nėra pavojinga būklė ir intervencijų nereikalauja. Vienas iš jų - kūdikio atrūginimas. Norėdami inicijuoti raugėjimą, švelniai paglostykite kūdikiui nugarą. Geriausia tai atlikti, kai vaikas yra vertikalioje pozicijoje ir šiek tiek palinkęs į priekį, o jo galva remiasi į suaugusiojo ranką. Naudokite raminančius judesius. Rekomenduojama švelniai siūbuoti arba supti kūdikį, vyresnį nei trijų savaičių ir galintį pakelti galvą, - tai gali padėti pašalinti dujas.

Žindant svarbu tinkama mityba. Svarbu nepermaitinti kūdikio. Pilvo dieglių prevencijai ypač svarbu vengti kūdikį permaitinti - žindyti tik pagal poreikį. Jei kūdikį maitinsite vertikaliai, tai gali palengvinti virškinimą ir sumažinti praryjamo oro kiekį.

Kai kuriais atvejais rekomenduojama vartoti vaistus kūdikio pilvo pūtimui gydyti. Preparatai sukurti taip, kad paskatintų dujų burbuliukų susijungimą ir palengvintų jų kelionę žarnynu. Vienas iš tokių preparatų - Espumisan L 40 mg/ml geriamieji lašai (emulsija), kurio veiklioji medžiaga - simetikonas. Atpalaiduotos dujos gali būti rezorbuojamos pro žarnų sieneles ir, prasidėjus žarnų peristaltikai, pašalinamos. Svarbu rinktis laiko patikrintą, išbandytą preparatą, bekvapį, be dažiklių, be aromatizatorių ar skonių, be cukraus ir be laktozės. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Nepaaiškinamas verksmas ir "raganų valanda"

Kartais kūdikio verksmas yra stiprus ir nenuraminamas, tačiau neatitinka visų tradicinių paaiškinimų. Toks verksmas gali trukti trumpiau arba pasireikšti rečiau. Šiuo atveju, nekalbame apie vienkartinį ilgą verksmą, kuris tikrai gali būti susijęs su liga ar skausmu. Laikotarpis, kurį kai kur literatūroje žinomas kaip „raganų valanda“ ar „purpurinis verksmas“, dažniausiai prasideda nuo antrosios gyvenimo savaitės, dažnai pasiekia piką apie 6-8 savaitę ir pamažu išnyksta trečiąjį ar ketvirtąjį gyvenimo mėnesį. Retais atvejais užsitęsia iki šeštojo mėnesio. Jo pasireiškimo dažnumas nepriklauso nuo kūdikio lyties bei nuo to, ar kūdikis žindomas, ar maitinamas pieno mišiniu. Pats verksmas, jei jo metu kūdikiu yra švelniai rūpinamasis, kūdikiui yra visiškai nepavojingas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, kūdikiai vystosi įprastai ir nėra pastebėta jokio ryšio tarp jų sveikatos, elgesio ar gebėjimo valdyti emocijas vėlesniame amžiuje, lyginant su kūdikiais, kurie nepatyrė tokio verkimo.

Kaip palengvinti nepaaiškinamo verksmo periodą?

Kol kas trūksta mokslinių įrodymų, kokia gi tikroji tokio verksmo priežastis ir kokios priemonės galėtų jį palengvinti. Tačiau galime pasidomėti, kas gi galėtų pagelbėti bent jau sušvelninti šiuos verkimo periodus:

• Aplinkos optimizavimas: Dienos metu sumažinkite stimuliaciją, leiskite laiką su kūdikiu kuo ramiau. Venkite svetimų žmonių, sausakimšų erdvių, kuriose būtų daug garsų, kvapų, spalvų. Bendraujant su mažyliu niekur neskubėkite, sulėtinkite savo judesius ir visuomet perspėkite kūdikį prieš jį paimant ar stipriai pasikeičiant aplinkai. Vakarop priblankinkite namuose šviesas, pritildykite garsus, išjunkite televizorių.
• Fizinis kontaktas ir raminimas: Kuo daugiau laiko praleiskite nešiodami kūdikį, pagal galimybes, laikykite oda-oda kontakte. Išmėginkite įvairius raminimo būdus, tačiau neturėkite per didelių lūkesčių dėl jų efekto. Dažnai tai, kas nuramina vaiką vieną vakarą, gali nebeveikti kitą. Išeikite trumpam su kūdikiu į lauką.
• Pagalbos prašymas ir savikontrolė: Kvieskitės pagalbos. Šiuo periodu tai ne prabanga, o būtinybė. Išlikite kiek įmanoma ramesniais. Jei jaučiate, kad sunku valdytis, kyla nerimas ar pyktis, perduokite kūdikį partneriui.

Nors verkimas užtrunka ilgai, dažniausiai jis tiesiog netikėtai baigiasi. Kūdikis nurimsta ir įprastai tiesiog ramiai užmiega. Tiesa, jo tėvams nurimti užtrunka kur kas ilgiau. Išgirdę, jog jūsų draugai išgyvena šį periodą - skubėkite į pagalbą. O jei vakare girdite kaimynystėje nepaliaujamą verksmą, jokiu būdu nebelskite į sienas, geriau pasiūlykite panešioti kūdikį ar išvirti raminančios žolelių arbatos.

Kūdikio guldymas ant pilvuko ir miego patarimai

Siekiant sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) riziką, rekomenduojama kūdikius guldyti ant nugaros. Tačiau didžiąją laiko dalį praleidžiant tokioje pozoje kūdikiui gali išsivystyti plagiocefalija (plokščios galvos sindromas), be to, gali sulėtėti kūdikių fizinė raida. Todėl svarbu leisti kūdikiui praleisti šiek tiek laiko ir ant pilvuko.

Pradžioje naujagimius ant pilvo kasdien reikėtų guldyti 2-3 kartus, šioje padėtyje praleidžiant maždaug 3 minutes. Naujagimiui augant ir stiprėjant, laiką, praleidžiamą ant pilvuko, palaipsniui reikėtų ilginti. Iš viso ant pilvo 1-3 mėn.

Patarimai dėl kūdikio miego

Kūdikio miegas yra labai svarbus jo vystymuisi. Štai kelios rekomendacijos, kurios gali padėti kūdikiui geriau miegoti:

• Japoniškas metodas: Prisiglaudę prie kūno kūdikį vaikščiokite mažiausiai penkias minutes vienodu tempu be staigių judesių ir posūkių. Po to atsisėskite ir išsėdėkite su kūdikiu 8 minutes.
• Amerikietiškas metodas: Kai kūdikis sunkiai užmiega, (nuo 4 mėnesių) guldyti mieguistus, o ne laukti, kol visiškai užmigs. Jie taip pat pataria neskubėti raminti vyresnio nei 3 mėnesių kūdikio, kai jis atsibunda.
• Ferberizmas: Kai kūdikiui sukanka 6 mėnesiai, galite pradėti taikyti ferberizmą, pavadintą „laipsnišku inykimu“: vis ilgiau neprieikite prie verkiančio kūdikio lovos, kol terminas bus 3 minutės. Tikslas - suteikti kūdikiui galimybę vėl užmigti jums nedalyvaujant.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių kūdikis greitai pabunda: per ankstyvas miego laikas, pervargęs/nepakankamai pavargęs, skausmas ar nepatogumas, nusnaudimas, alkis, užmigimo būdas, artumo poreikis.

tags: #pasislapines #naujagimis #klykia

• John Schneider: Aktoriaus ir atlikėjo kelias
• Stalo puošmena
• Patogumas ir Priežiūra su Happy Kids Bella Sauskelnėmis
• Dirgliosios žarnos sindromo valdymas nėštumo metu
• Valdymas socialinės globos įstaigose