Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip lietuviškos šaknys, karo patirtys ir atsparumas susipina žmonių gyvenimuose, palikdami gilų pėdsaką ateities kartoms. Straipsnyje remiamasi įvairių žmonių istorijomis, susijusiomis su Lietuva, karu Ukrainoje bei žydų bendruomenės gyvenimu.

Ukrainiečių Šeimos Lietuvoje: Vytartų Dvaro Palikimas

Valstybės dienos minėjime dalyvavusi ukrainietė mergaitė, apsirengusi lietuviškais tautiniais drabužiais, simbolizuoja gilų ryšį tarp Ukrainos ir Lietuvos. Jos šeimos didžiavimasis mergaitės supratimu lietuviškai yra susijęs su lietuviško kraujo gysla, siekiančia Vytartų dvarą Pasvalio rajone. Ši istorija atspindi ne tik kultūrinį paveldą, bet ir šiltą priėmimą, kurį ukrainiečių šeimos rado Lietuvoje. Panevėžiečių šeima priėmė šią keturių asmenų ukrainiečių šeimą į savo namus, parodydami solidarumą ir paramą karo metu.

Paauglė iš ukrainiečių šeimos turėjo regėjimo problemų ir nešiojo lęšius, tačiau vienas jų suplyšo. Šeimininkas nedelsdamas pasirūpino mergaitės regėjimu ir nupirko jai kokybiškus akinius. A. Patlakha teigia, kad kaimynai taip pat padėjo šeimai, o poliklinikoje ji susipažino su bendraamže lietuve. Moteris prisimena, kad neturėjo pinigų kavai, bet labiausiai norėjo pamatyti Operos ir baleto teatrą. A. Patlakh, dirbanti kebabinėje, pasakoja apie sudėtingą situaciją Dnipre, kur rusai nuolat apšaudo priemiesčius. Jos vyras ramina, teigdamas, kad namuose viskas gerai, tačiau moteris abejoja, ar padėtis iš tikrųjų tokia. Jos vyras matė virš namų praskriejančią raketą, nutaikytą į netoliese esantį oro uostą. A. Patlakh šeimos meilė menams perduodama iš kartos į kartą, o jų namų sienas puošia senoviniai paveikslai. L. Oleinik pasakoja, kad jos vyro giminė kilusi iš Vytartų kaimo šalia Pasvalio, o prosenelis tikriausiai valdė Vytartų dvarą.

Kelionė į Lietuvą: Bėgant Nuo Karo Siaubo

L. Oleinik prisimena, kaip prasidėjus karui, išgirdo sirenas ir suprato, kad reikia slėptis. Ji čiupo būtiniausius vaistus ir dokumentus į rankinę. Mieste buvo sutrikęs visuomeninio transporto eismas, todėl ji turėjo nusiirti iki sutartos vietos. Su dukra, dviem anūkėm ir dukros drauge su kūdikiu traukinyje atsidūrė per stebuklą. L. Oleinik pasakoja, kad azijiečiai studentai rėkė ir stūmė moteris su vaikais, bandydami patekti į traukinį. Vagone nebuvo vietos, žmonės sėdėjo ir gulėjo kur papuola. Palydovė perspėjo, kad kai praneš, jog reikia gulti ant grindų, reikia akimirksniu vykdyti paliepimą. Lvivą pasiekė po paros, o tada - į eilę prie sienos su Lenkija. Du kilometrus pėsčiomis įveikė per 12 valandų. Žiema, šalta, mergaitės nejaučia kojų, pusę paros išstovėti negalint nė į tualetą nueiti, nes nėra kur. L. Oleinik teigia, kad atsidūrimas Panevėžyje buvo likimo dovana. Jų šešių žmonių kompanija neįsivaizdavo, kur dėsis. Dukters draugė prisiminė pažįstamą ukrainietę Svitlaną, ištekėjusią už lietuvio. Jie žaibiškai suorganizavo jų parsigabenimą ir atsivežė į Lietuvą. Svitlanos vyras pasirūpino ir savo uošviais, atsivežė juos į Lietuvą iš Nikopolio miesto šalia Zaporižės. Mergaitė norėtų lankyti baleto studiją, tačiau Panevėžyje yra tik baleto būrelis pradedantiesiems. Močiutė baiminasi išsiskirti su dukra, todėl mergaitė mokosi nuotoliniu būdu. Mergaitės pačios pasiprašė į mokyklą ir gavo vietą A. Lipniūno progimnazijoje. Katia lietuvių kalbos mokėsi naktimis iš telefono ir dabar beveik viską supranta. L. Oleinik kasdien seka ukrainiečių žinias ir teigia, kad Ukraina gavo didelį ginklų papildymą ir gali pereiti į puolimą. Ji mano, kad jei būsi prieš Rusiją, atims rusišką pensiją, todėl tas kraštas ir „šaukėsi“ Rusijos pagalbos.

Asmeninės Istorijos: Nuo Tremties Iki Tapatybės Paieškų

Nilas Shakhovas, penkerius metus gyvenantis Lietuvoje, teigia, kad jo prosenelis ir senelis bijojo pasakoti apie praeitį, nes labai nukentėjo nuo Sovietų Sąjungos. Jie iki pat gyvenimo pabaigos galvojo, kad Stalinas dar gyvas. Netoli Maskvos gimęs ir augęs jaunuolis teigia, kad apsilankymas Anykščiuose padėjo jam geriau suprasti savo šaknis - vyskupo Antano Baranausko giminaitis ketina perimti lietuvišką mamos Marčiūtės pavardę.

Nilas pirmą kartą į Lietuvą atvyko, kai jam buvo 14 metų. Jis sako, kad pirmas įspūdis buvo nekoks, mat Vilniaus Stoties rajonas jam paliko nemalonius jausmus. Nilo nuotaika visiškai pasikeitė kitą dieną, kai jis pasivaikščiojo po Vilniaus Senamiestį, Naujamiestį, o dar kitą dieną nuvažiavo į Kauną. Šešiolikmečiui reikėjo pasirūpinti savimi, gyventi savarankiškai. Jis pradėjo galvoti, kaip užsidirbti pinigų, ėmė kilti egzistencinių klausimų: kas aš esu? Vilniaus lietuvių namuose paauglys ėmė mokytis lietuvių kalbos, atrado bendrą kalbą su kitais mokiniais. Jis daugiausia bendravo su užsienio lietuviais, ukrainiečiais, baltarusiais, kurių šeimos nariai taip pat buvo tremtiniai. Juos vienijo panaši šeimos istorija ir tai, kad gyveno Rusijoje.

Nilas dirbo barmenu, nes tai yra geriausia profesija išmokti kalbą. Jis dirbo skirtinguose baruose: ir naktiniame, ir paprastame bare. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentas sako, kad su laiku Lietuvos sostinė itin pasikeitė - miestas tapo modernesnis, o jo gyventojai europietiškesni. Tiesa, Nilas neatmeta galimybės kuriam laikui išvykti ir į užsienį. Vyskupo Antano Baranausko brolio Anupro Baranausko palikuonis Nilas apie savo lietuviškas šaknis geriau sužinojo lankydamasis Anykščiuose - A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Muziejaus darbuotojai pirmiau susisiekė su jo teta, o paskui muziejuje apsilankė ir pats. Nilo prosenelis Boleslavas Marčius buvo ištremtas į Sibirą. Tremtyje gimė Nilo senelis, o vėliau ir jo mama - Natalija Marčiūtė. Jis dėl dalyvavimo 1863 metų sukilime generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu buvo ištremtas į Sibirą. Po dešimties metų tremties Antanas Baranauskas nuvyko į Sankt Peterburgą. Jis sako apie Baranauskus iš savo šeimos narių mažai ką girdėjęs. Nilas pasakoja, kad apsilankymas Baranauskų gyvenimą atskleidžiančiame muziejuje iš esmės pakeitė jo gyvenimą. Rusijoje augęs jaunuolis galėjo išsamiau suprasti savo praeitį. Muziejuje atrado prarastą asmens tapatybės dalį. Žmogus, kuris nežino savo šaknų, nesupranta, ką toliau veikti gyvenime. Kai supratau savo šeimos istoriją, buvo atkurtas istorinis teisingumas. Jaunuolis ryžtingai nusiteikęs perimti mamos - Marčiūtės - pavardę. Šitaip Nilas Shakhovas, kaip pats sako, sieks pabrėžti savo lietuvio identitetą. Tiesa, kartu nežada atsisakyti ir savo ruso tapatybės. Nilas Marčius - man tai reiškia prisiminti savo istoriją, likti gyventi Lietuvoje ir čia augti. Nilas džiaugiasi, kad abu tėvai palaiko tokį jo sprendimą. Šis sako, kad atsikėlus į Lietuvą šeima suprato, kad jų šaknys - čia. Nilas sako, kad gyvendamas Lietuvoje atrado laiko aplankyti bemaž kiekvieną šalies kampelį. Jis šviesiomis mintimis prisimena Nidą, kurioje mėgsta laiką leisti su draugais, pailsėti. Druskininkai man artimi, nes atvykęs į Lietuvą šiame mieste būdavau kiekvienais metais po mėnesį. Visgi, Nilui didžiausią įspūdį paliko ne kas kitas, o jo protėvių miestelis - Anykščiai. Pašnekovas lankėsi ne tik A. Baranausko ir A. Nilas prisimena, kaip vaikščiojo medžių lajų taku, iš kurio aukšumų naujomis spalvomis patyrė Lietuvos gamtą. Mąstydamas apie savo protėvius ir visus tremties paliestus lietuvius, Nilas ragina juos būti drąsius. Stalinas seniai mirė, linkiu nebijoti atrasti savo šaknų.

Sibiro Tremtis: Išgyvenimo ir Tolerancijos Istorija

Apie vaikystę mažasis Sibiro tremtinys Ignacas Žukauskas yra taip parašęs: „Gimiau 1938 m. Savo vaikystę prisimenu nuo vieno įvykio. Šeimoje buvau vienas vaikas. Kartą sirgau, buvo ruduo, gulėjau lovutėje, buvo labai nuobodu ir kažkas man padovanojo spalvotus skridinukus, suvertus ant virvutės. Juos galėjau stumdyti iš vienos pusės į kitą. Močiutė Anelė buvo geriausia mano draugė ir užtarėja. Kai kartą tėtis mane bandė už kažką nubausti, tada taip ir nesupratau už ką, močiutė ryžtingai mane užstojo. Visą gyvenimą su močiute ir tėvais buvome tolerantiški vieni kitiems ir geri draugai. Dažnai lankydavome kaimynus. 1944 metais, būdamas penkerių, Mantviliškyje mokiausi poterių. Po dvejų metų nuėjau į šio kaimo pradžios mokyklos pirmą klasę pas mokytoją Bieliauską.

Ignaco Žukausko giminės istoriją reikėtų pradėti nuo Ginevos kaimo, buvusio netoli Girinių sodžiaus, Dotnuvos apylinkėse. Ignaco prosenelis mirė labai jaunas, našlė augino sūnų Augustiną. Paskui ištekėjo už Buldoro, su juo susilaukė trijų dukterų. Augustinas vedė Anelę Poškaitę iš Kairėnų, Radviliškio valsčiaus, ir atsikėlė gyventi pas gimines į Bakšiškių kaimą. Jų ūkelis buvo labai varganas. Augustino sūnus Juozapas pasi­rin­ko žmoną irgi iš Kairėnų. Tai buvo Teklė Petrėtytė. Ji turėjo keturis brolius: Antaną, Mykolą, Joną ir Ka­zi­mierą, ir dvi seseris: Eleną ir Bronę. Kazimieras vienintelis iš šeimos siekė mokslų - mokėsi Krakių gimnazijoje, paskui dirbo valsčiaus raštinėje, bet 1943 metais žuvo per susišaudymą. Juozapo ir Teklės šeima buvo pasiturintys ūkininkai. Senas Bakšiškių kaimas, vietinių gyventojų dar vadintas Bakšiais, buvo Krakių valsčiuje (dabar - Kė­dai­nių rajonas, Dotnuvos seniūnija). Su sūnaus šeima senatvės dienas leido ir Anelė Žu­kauskienė, gimusi 1865 metais. Likimas lėmė 1952 metais tik jai vie­nai iš šeimos amžiną poilsį rasti Sibi­re, Siniūgoje. Pirmoji Komunija Krakėse. Vaikai su klieriku Dockumi. Bakšiškės nuo Krakių nutolę keturis kilometrus. Seniau kaimas buvo vadinamas Ožakmeniu dėl didelio riedulio. Pagal padavimą, kažkada nuo besivejančių vilkų ant jo užšokęs ožys ir taip išsigelbėjęs. Augustinas Žukauskas jaunystėje su žmona Anele buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Neplaukė per Atlantą, o atsidūrė Škotijoje, Glazgo mieste. Dirbo akmens anglies kasyklose. Iš ten po kurio laiko išvyko gyventi į Londoną. Apie 1910 metus grįžo į Lietuvą su svetur gimusiais Juozapu (sugrįžus į tėvelių gimtinę, jam buvo septyneri) ir Ignu (1905- 1975). Bakšiškių kaime šeima nusipirko ūkį: dvidešimt hektarų dirbamos žemės ir dar devynis hektarus miško. Juozapėlis pradėjo mokytis Mant­viliškio pradžios mokykloje. Tuo metu ten buvo dvaras, gyveno 21 gyventojas (1923 metais kaime gyveno 55 žmonės). Toliau vaikas nesimokė, nes tėveliai nu­ta­rė, kad jis paveldės ūkį. Sako, Juozapas labai mylėjo arklius, buvo labai linksmas. Mėgo draugauti. Toks ir iškilo visą gyvenimą. Jau 1938 metais vedė Teklę Petrėtytę iš Kairėnų kaimo, daugiavaikės ūkininko šeimos (Petrėčiai augino septynis vaikus) dukrą. Kitam Augustino ir Anelės sūnui Ignui šeimoje buvo numatytas ne žemdirbio, o inteligento kelias. Ignas, baigęs pradžios mokyklą, buvo išleistas mokytis į Kėdainių gimnaziją. Ją baigęs, dirbo advokato padėjėju, o 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. Gavęs aukštojo mokslo diplomą, iš pradžių dirbo teismo antstoliu Alytuje. Vedė savo padėjėją Eleną Zlotunovą-Pograničną, užaugino dukras Iną ir Nedą bei sūnų Rimantą. Dirbo Semeliškėse. Bolševikams okupavus Lietuvą, paskirtas teismo pirmininku, tačiau greitai pareigų atsisakė, atsikėlė gyventi į Kauną ir dirbo „Kovos“ tabako fabrike technologu. Buvo geras specialistas, garbingas, ambicingas ir geros širdies lietuvis. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

1949 metų liepos 9-osios naktį, kai aš, Ignacas, močiutė Anelė Žukauskienė, tėvelis Juozapas Žukauskas, mama Teklė po sunkių lauko darbų savo ūkyje ramiai miegojome, antrą valandą nakties su trenksmu pasibeldė į duris stribai. Užėję liepė visiems greitai keltis, rengtiesi, pasiimti kai kuriuos daiktus. Leido susidėti patalynę, maisto, dar patarė pasiimti kirvį bei pjūklą, kadangi būsime tremiami į Sibiro taigą. Ryte kaimynams buvo liepta paruošti du vežimus. Viename su daiktais sėdėjo mūsų šeima, o kitame - stribų sargyba. Saugojo, kad nepabėgtume. Buvome nuvežti į Dotnuvos geležinkelio stotį ir sutalpinti į gyvulinius vagonus. Greitai traukinys pajudėjo. Kitą dieną jis išvyko ir sustojo Šiauliuose, kur buvo prijungti dar keli vagonai su žemaičių tremtiniais. Nuotrauka atminimui Sibiro panoramoje. Važiuojant Transsibiro magistrale, geležinkelio stotyse per durų grotas iš vietinių gyventojų, kurie atnešdavo į stotis parduoti uogų, pieno ir dar kai ko, buvo galima jų nusipirkti. Sustojus, dviem trims tremtinių atstovams iš kiekvieno vagono buvo leidžiama atsinešti virinto vandens. Duodavo mažą forminės duonos normą. Sibiro Usolėje buvome išlaipinti iš vagonų ir apgyvendinti perskirstymo stovykloje. Tai buvo pastatas, panašus į sandėlį su stogu. Teritorija aptverta aukšta tvora su spygliuota viela viršuje, kampuose - sargybiniai bokšteliai, o juose - ginkluoti kareiviai. Šiame punkte tremtiniai buvo skirstomi tremčiai į tolimesnes vietoves. Stovykloje gyvenome apie 4-5 dienas. Vėliau Sibiro Usolės uoste buvome pakrauti į krovininį laivą ir plukdomi Angaros upe iki Pajarsko (netoli Bratsko). Laivo triume buvo tamsu. Degė viena kita žibalinė lempa. Denio viršuje buvo vienas tualetas, todėl tam, kad į jį patektum, reikėdavo atstovėti eilę. Pajarske buvome išlaipinti iš laivo ir pakrauti po kelias šeimas su daiktais į atvirus savivarčius sunkvežimius, Vežami dar 2-3 dienas iki Lenos upės uosto Ust Kuto. Ust Kuto uoste buvome vėl pakrauti į krovininį laivą ir plukdomi iki Kirensko rajoninio miesto Irkutsko srityje. Iš Kirensko plaukėme krovininiu laivu iki Kazačinskojos gyvenvietės. Tarpi­niuose kaimuose buvo palikta po keliolika šeimų šieno paruošimui žiemai. Išdžiovintas šienas buvo kraunamas į laivus ir plukdomas į šiaurinius rajonus Irkutsko srityje darbiniams arkliams šerti. Kazačinskoje gyvenome nuo 1949 metų liepos pradžios iki rugsėjo. Čia buvo apie dešimt lietuvių šeimų. Už atliktą darbą darbingi šeimos nariai gaudavo pinigais. Už pinigus vietiniai gyventojai atnešdavo į namus parduoti pieno, bulvių, žuvies. Jie buvo laimingi, jei pasisekdavo ką nors parduoti lietuviams, nes iš kolchozo, kuriame dirbo, nieko negaudavo. Apie 1949 metų rugsėjo vidurį Kirenske (vieta, kur Kirengos upė įteka į Leną) buvo surinktos visos po gyvenvietes išbarstytos tremtinių šeimos. Čia buvo suformuota apie 100 lietuvių šeimų ir laivais plukdomi Lenos upe iki jos intako Vitimo. Vitimo upe atplaukėme iki Bodaibo rajono Lesoučiastok Pesteriovskio kaimo. Buvome apgyvendinti žeminėse, vadinamosiose „zemliankose“. Šis būstas - tai Vitimo upės šlaite išrausta 2 metrų gylio, 6 metrų pločio ir 25 metrų ilgio duobė. Duobės šonai, galai ir viršus iškloti rąstais. Ant viršaus (stogo) paklotas sluoksnis šiaudų ir apie pusę metro storio žemės. Viename gale buvo durys, o abiejuose galuose - nedideli langeliai. Žeminės viduryje stovėjo metalinė krosnelė. Prie žeminės sienų įrengta apie 30 gultų, vadinamų narais. Tai iš lentų sukaltas įrenginys, primenantis lovą. Prie krosnies buvo karšta, o prie durų ar patalpos kampuose ant sienų buvo susidaręs ledas. Visi darbingi tremtiniai dirbo miško kirtimo darbus. Gyvenvietėje buvo medicinos punktas, kinas-klubas, parduotuvė, kalvė. Žiemą oro temperatūra kartais nukrisdavo iki 60 laipsnių šalčio. Maistą pirkdavome parduotuvėje, bet jis buvo normuotas -...

Istorijos apie žydų bendruomenę Lietuvoje

Kovose už Lietuvos nepriklausomybę dalyvavo daugiau nei 3000 žydų karių, apie 500 jų buvo savanoriai. Apie 20 buvo įvertinti aukščiausiais kariniais Lietuvos valstybės apdovanojimais - Vyčio kryžiaus ordinais.

Nuostabi rugsėjo pabaigos diena, jokios rudeniškos darganos, tik saulė, visai nelietuviška šiluma ir atsipalaidavęs, besišypsantis, laisve alsuojantis Vilnius. Pagaliau su Kauno žydų bendruomenės nariais ir bičiuliais išsiruošėme į ilgai lauktą, iš pirmojo karantino atkeltą išvyką. Ačiū Viljamui Žitkauskui už rūpestį ir puikią rekomendaciją! Svetlana sužavėjo mus ne tik savo žiniomis, bet ir nuoširdumu, ekspresija, gebėjimu atgaivinti istoriją ir savo pasakojimų herojus. Nepasikeitė tik spektaklis, dėl kurio ir buvo sumanytas apsilankymas Vilniuje - „Rusiškas romanas“ Rusų dramos teatre, du Lietuvos teatro grandai - Marius Ivaškevičius ir Oskaras Koršunovas, įdomi scenografija, puikūs aktorių darbai! Mūsų simpatijos tarsi iš 19 a.

Šių metų chalų kepimo šventė pasaulio žydų bendruomenėse bus švenčiama kiek kitaip. Šiais nepaprastais pasaulinės pandemijos laikais uždarius miestus, uždraudus susirinkimus, seneliai nebeapkabina anūkų, o visą darbo dieną dirbantys tėvai tapo etatiniais mokytojais. Ironiška tiesa yra tai, kad šiais metais mes galime būti arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau. Šiemet, lapkričio 6 d. - penktadienio popietę kviečiame kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene kepti chalas, dalintis bendruomeniškumo ir žydiškos tradicijos šiluma. Viso pasaulio žydai šiemet, jau septintus metus iš eilės rengs chalos kepimo ir Šabo sutikimo vakarus savo bendruomenėse. Šiame užburiančiame renginyje dalyvauja tūkstančiai pasaulio miestų, o Vilnius - vienas jų. Prie pasaulinio “The Shabbos Project” ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pirmą kartą prisijungė 2016 m. Chala - tai ypatinga, Šabui ir šventėms žydų šeimose kepama duona. Visa paruošimo, atplėšimo ir kepimo reikšmė glaudžiai siejasi su tradicijom ir religija. Pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“.

„Makabi“ stadiono vietą primins skulptūra Jonavos gatvėje. Laimučio Brundzos nuotr. „Makabi“ gatvėje Laimučio Brundzos nuotr. Jonavos gatvėje, netoli nuo tos vietos, kur prieš 100 metų buvo atidarytas „Makabi“ stadionas, iškilmingai atidengta menininko Gedimino Pašvensko skulptūra. Važiuodami šešių eismo juostų Jonavos gatve, veikiausiai, nei nesusimąstote, kad lygiai prieš 100 metų čia buvo futbolo stadionas - 1920-aisiais įkurta žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ dar po metų, spalio 19 dieną Neries pakrantėje įrengė futbolo aikštę, pavadintą tokiu pat vardu. „Pirmasis stadionas buvo Ąžuolyne. Antrasis - čia, tiesa, šiek tiek toliau nuo vietos, kurioje dabar stovime. Nuo 1920 iki 1940 metų veikęs stadionas talpino maždaug pustrečio tūkstančio žiūrovų, turėjo bėgimo taką ir nedidelę tribūną. „Viskas buvo gerai, tik jei kamuolys nuriedėdavo į Nerį, žiūrovai išsiskirstydavo. Nelaukdavo 10 min. Jo prisiminimus savaisiais papildė Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas. Ilgametis vadovas prisiminė ne tik į vandenį krentančius kamuolius, bet ir 1926-1931 metų potvynius, kurie užsemdavo visą aikštę, palikdama kyšoti tik tribūnas. Jei kamuolys nuriedėdavo į Nerį, žiūrovai išsiskirstydavo. Nelaukdavo 10 min. Stadione buvo surengta daugybė varžybų. 1922-aisiais čia vyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, 1931 metais - pirmosios tarptautinės futbolo varžybos, kuriose susirungė Rumunijos ir Lietuvos sportininkai. Pastariesiems tąkart nepasisekė - rezultatu 4:2, šeimininkai turėjo pripažinti svečių pranašumą. „Labai teisingai pastebėjo S.Finkelšteinas, kad šiame stadione vyko ne tik žydų „Makabi“, bet ir Lietuvos rinktinės varžybos. Pagerbiant išėjusiųjų atminimą, prisimenant istoriją ir kelią, kurį per 100 metų nuėjo „Makabi“ klubas, penktadienio popietę šalia ofisų pastato „Kauno dokas“ atidengta skulptūra. Anot idėjos sumanytojo, skulptoriaus G.Pašvensko, jo darbas atkartojo futbolininko batelį bėgimo stadijoje. Spalio 28d. Kauno žydų bendruomenė prisiminė Didžiąją akciją ir jos aukas. Pasak bendruomenės pirmininko Gerco Žako, ,,pagerbėme jas totoje vietoje, kurioje Kauno geto laikais buvo Demokratų aikštė. Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 - 29 d. Spalio 21 d. Panevėžio žydų bendruomenėje vyko pasitarimas dėl bendradarbiavimo su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiaitės-Bitė miesto viešosios bibliotekos darbuotojais ir žydų bendruomene. Greta Kėvelaitienė, bibliotekos krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja paragino išlaikyti kuo glaudesnius bendradarbiavimo ryšius. Draugiškoje atmosferoje buvo aptarti įvairių miesto struktūrų ir organizacijų sąveikos klausimai, organizuojant viešuosius renginius. 2020 m. spalio 18 d. Švenčionių rajone vyko tradicija tapęs renginys, skirtas Holokausto aukoms atminti. Vizito metu aplankyta Švenčionių miesto parke esanti Menora, taip pat masinių žudynių aukoms atminti skirtas memorialas Švenčionėlių apylinkėse esančiame Platumų kaime. Iš beveik 250 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų po Holokausto liko tik apie 6 procentus. To meto žydai buvo apsišvietę ir dvasingi. Bendruomenė turėjo žydų mokyklas ir net penkias sinagogas. Būta žydų farmacininkų, amatininkų, net daktarų. 1883 m. farmacininkas N. Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941m. birželio 29 d. užimti Švenčionys. Nuo pirmųjų karo dienų žydai pajuto savo padėties tragiškumą. Ela Gurina, LŽB Socialinės komisijos narė, Holokaustą išgyvenusiųjų asmenų patariamojo komiteto pirmininkė prie paminklo kalbėjo: ,,aš čia ne svečias. Mano mamos visa šeima čia guli …Tik mama liko gyva. Kiek save prisimenu, nuo vaikystės važiuodavom su mama ir tėvu, o dabar kiekvieną pirmąjį spalio sekmadienį važiuojam kasmet su vyru pagerbti aukas. Mes jau trečioji karta, kuri mažėja nes vieni serga, sensta ar dėl kitų priežasčių negali atvažiuoti. Esam dėkingi Švenčionių valdžiai, kuri visada atvažiuodavo, dabar sulaukiam atvykstant ir Seimo narių. Čia netoliese matome pylimą, supiltą iš nužudytų žydų, anksčiau čia augo ir didelis beržas, dar pernai jis augo, o šiemet matau, kad jo nebėra. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti čia prisiminti žiauriai nužudytuosius”. Panevėžyje Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje 2020m. spalio 14d. Apie žmonių su negalia integraciją pasisakė Lina Trebienė, Jaunuolių dienos centro direktorė. Apie Panevėžio plėtrą, susijusią su žydų istorija, pasisakė Panevėžio tarybos narys Rimantas Norkūnas. Apie tautinių mažumų integraciją pranešimą pristatė Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis pabrėžė, kad ne viskas taip gerai kaip atrodo. Akivaizdžiai matome, kad pasaulis keičiasi, yra antisemitizmo apraiškų ir vyksta vandalizmo aktai nukreipti prieš žydus. Jis pastebėjo, kad per pastaruosius 10 metų buvo įvykdyti vandalizmo aktai: sugadintos atminimo lentos žydų kapinėse bei paminklas „Geto Vartai“ , taip ir liko neišaiškinti. Nėra artimo bendradarbiavimo tarp policijos atstovų ir žydų visuomenės. G. Forumo rezultatas - žingsnis keičiant visuomenės nuomonę apie moterį, emigrantą, tautinių mažumų atstovą, neįgalųjį. Neužtenka tik teisės aktų ir įstatymų. Reikia kompleksiškos sistemos, švietimo, savimonės keitimo. Nuotraukoje (iš kairės): Dr. Spalio 14 d. Pakruojo sinagogoje vyko dr. Ernesto Vasiliausko paskaita, kurios metu pristatyti naujausi archeologiniai tyrimai buvusiame Pakruojo sinagogų komplekse - žieminės sinagogos ir štiblo vietose. Tyrimus nuspręsta atlikti įgyvendinant projektą „Pakruojo m. Daugiausiai išlikusių žinių yra apie Pakruojo vasarinę sinagogą, bet informacijos apie žieminę sinagogą ir štiblą beveik nėra. Tyrimams vadovavusio archeologo dr. E. Vasiliausko teigimu, Pakruojo XIX a. Tyrimų metu pavyko lokalizuoti žieminės sinagogos vietą - atkasti pamatus, bei aptikti Pakruojo senamiesčio XVII-XVIII a. datuojamą kultūrinį sluoksnį, tačiau štiblo atrasti nepavyko. Po renginio Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, atsakingi specialistai, archeologas susitiko su tyrimo pristatyme dalyvavusia Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir diskutavo apie panašių tyrimų svarbą, radinių įamžinimą siekiant pažymėti istorinę vietą ir išsaugoti atmintį, aptarė kitus klausimus, susijusius su projektu „Pakruojo m. Renginį organizavo: VšĮ Archeologijos centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Pakruojo r. sav. Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“, skirta Gaono 300 metų ir Lietuvos žydų istorijai atminti. Pranešimą skaitė bendruomenės pirmininkė Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Susidomėjimas buvo nemažas. Darbėnuose renginį rėmė GVF, jame dalyvavo, LŽB pirmininkė F. Kukliansky. Kruopščiai, apgalvotai parengtoje konferencijos programoje pateikta žydų gyvenimo istorija, pasakojimas apie Darbėnų štetlą ir jame gyvenusias asmenybes. Per Holokaustą nužudyti visi ten gyvenę žydai. Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių - nuo Dubupio iki Darbos tiltukų… Šių metų rugsėjį Darbėnuose atidengtas Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo dovanotas atminimo ženklas, žymintis čia buvusią Darbėnų sinagogos vietą. Koncertas vyks spalio 14 d., trečiadienį, 17.30 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. Kaune Kęstučio g. ant namo sienos sukurta freska, pagerbianti prieš 85 metus miestą palikusią išskirtinę Izraelio poetę Lėją Goldberg. Kaunas 2022 metais taps Europos kultūros sostine. Garsinant būsimą renginį, savaitgalį mieste vyko vietos žydų paveldo šventė. Atidarymo ceremonijoje skambėjo užburianti Lėjos Goldberg poezija hebrajų kalba, kurią skaitė Kaunas 2022 ambasadorė Bella Shirin, bei atliekama muzika. Kauno medicinos universiteto studentas Shahar Berkovitz (Izraelis) atliko nuostabią L. Goldberg dainą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kaune gyveno daugiau nei 30 tūkstančių žydų, tai - 25% miesto gyventojų. Miestas visoje Europoje taip pat garsėjo žydų kultūros ir švietimo įstaigomis. Nacių okupacijos metu buvo sunaikinti beveik visi žydų gyventojai. Freska sukurta ant pastato, kuriame gyveno L.Goldberg šeima iki 1935 m. Freską sukūrė jaunas dailininkas Linas Kaziulionis, jos dydis yra 15 × 10 m. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Poetės tėvai - Abraomas Goldberg ir mama Cipa( Cilia ). Prieš pirmąjį Pasaulinį karą Abraomas dirbo vyr. ekonomistų draudimo kampanijoje. Karo pabaigoje, kai jie sugrįžo, Lietuvos armijos lietuvių kariai maždaug dešimt dienų kankino jos tėvą Abraomą, apkaltintą komunizmu. Lėja rašė, kad po kankinimų jos tėvas susirgo potrauminio streso sutrikimu, kuris išsivystė į psichinę ligą. L. Goldberg 1934 m. susituokė su žurnalistu Šimel Gensu ( gim. Rumšiškėse ). 1935 m. jie emigravo į Palestiną. 1936 m. L. Goldberg eiles hebrajų kalba pradėjo kurti būdama dar moksleivė. Poetės eilėraščiai ir poemos pasižymi melancholija su pozityvia potekste, kūryboje atsispindi sužeistos meilės tema, meilės bei šviesos ilgesys. Jos darbai pažymėti estetiniu intelektu, besiribojančiu su modernizmu. Ji išleido 9 poezijos, 6 mokslines knygas, 2 romanus, 20 knygų vaikams, 3 pjeses ir kt. Į hebrajų kalbą išvertė nemažai lietuvių liaudies dainų: „Benamių daina“, „Išvykimas“, „Mergelės (Nuotakos) daina“, „Trys sūnūs“, „Žąsis“ ir kt. Gerai mokėdama 7 kalbas, vertė literatūros klasikos kūrinius.iš rusų L. L. Goldberg išvertė daug knygų, jai priklauso Europos klasikos vertimai į hebrajų kalbą. Tarp jų yra L. Tolstojaus „Karas ir taika“ (1958), Čechovo pasakojimai (1945), Gorkio „Vaikystė“ (1943), kelios Šekspyro pjesės ir sonetai (1957), Petrarcho parinkti sonetai (1957), Ibseno „Peras Giuntas“. Skubame padėkoti Kauno miesto savivaldybei už itin operatyviai, tiesiog netikėtai greitai atstatytą vandalų išniekintą stelą nužudytiems Petrašiūnų žydams atminti. Gerbiamas p. plk. Antrojo pasaulinio karo metais milijonai žmonių buvo sunaikinti vien dėl to, kad priklausė žydų tautai. Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kurioje naciai pradėjo žiaurią antisemitinę politiką. Pirmosios masinės žydų žudynės - 1941 metų birželio 24-ąją, antrąją karo dieną, Gargžduose. Vėliau holokaustas prasidėjo ir kitose šalies vietovėse. Daktaro A. Bubnio teigimu, tų metų vasarą vien Tilžės gestapo būrys nužudė apie 5 500 žydų. Tačiau kraujas liejosi ir kitose vietovėse. 1941 metais nuo birželio 25-osios Kaune vykę gestapo inicijuoti pogromai truko kelias dienas. „Liepos mėnesį praktiškai visoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas, - konstatuoja istorikas. - Iš pradžių dažniau buvo žudomi vyrai - šeimomis dar retai, bet 1941 metų rugpjūtį prasidėjo masinės žudynės jau šeimomis. Prasidėjo tas tikrasis žydų genocidas, kai buvo šaudoma dėl tautybės.“ Daktaro A. „Tai buvo iš esmės paskutinis provincijoje buvęs getas, - sako A. Bubnys. - Buvo likę tik didieji getai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų, kur 1941-ųjų vasarą šaudyti žydai. Sukkot kaip ir kasmet Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai organizavo laikydamiesi žydų tradicijų. Kieme pastatė palapinę, kad būtų pažymėta derliaus nuėmimo šventė bei prisiminta žydų kelionė, kuomet žydai klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą bendruomenes pirmininkas Gennady Kofman paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Į bendruomenės šventę atvyko Panemunėlio UDC teatras su teatralizuota kompozicija „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ pagal Matildos Olkinaitės biografiją. Po spektaklio kalbėjomės su artistais ir režisiere Neringa Dainiene apie knygą „Matilda Olkinaitė Atrakintas dienoraštis“. Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas yra Alanas Stiuartas Konigsbergas, gimė 1935 m. Tačiau, pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. „Įdomus ir kiek netikėtas atradimas, apie tai kažkodėl bent iki šiol neteko girdėti. Tačiau tuo atradimai ir žavi“, - sako žydų paveldo žinovas. M. Galadauskas ir pats pusiau panevėžietis. Jo tėtis ir senelis kilę iš Panevėžio. Tad nekeista, kad M. „Mano tėtis iš Panevėžio - buvusio didelio žydų miesto, mama iš Panemunės krašto, kur dauguma gyventojų irgi buvo žydai. Mano tėvai nėra žydai, tačiau visai nes...

Istorijos, pasakojančios apie lietuviškas šaknis, karo patirtis ir atsparumą, nepalieka abejingų. Jos parodo, kaip svarbu išsaugoti savo tapatybę ir perduoti ją ateities kartoms, nepaisant patirtų sunkumų. Šios istorijos liudija apie žmonių stiprybę, gebėjimą prisitaikyti ir išlikti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

tags: #proseneliui #gime #proanukis #zodziai

• Alytaus smurto prieš vaikus atvejai
• Kaip tikrasis margainis veikia organizmą
• Kaip pasirinkti žaislus kūdikiams
• Nuo apvaisinimo iki gimimo
• Ieškome darbuotojų į Riešės vaikų darželį