Romas Kaulinis: Kovotojo už laisvę kelias ir atminimas
Romas Kaulinis: Kovotojo už laisvę kelias ir atminimas
Straipsnyje siekiama atskleisti Romo Kaulinio gyvenimo kelią ir jo indėlį į Lietuvos laisvės kovas, remiantis partizanų prisiminimais ir istorine medžiaga. Nors tiesiogiai Romo Kaulinio biografijos detalių šioje medžiagoje trūksta, tačiau pateikiamas kontekstas ir kitų kovotojų likimai leidžia suprasti to meto realijas ir pasiaukojimą.
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas.
Partizano prisiminimai atskleidžia kovos už laisvę brutalumą ir aukas: „Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti?"
Partizanų kovos vyko visoje Lietuvoje, įvairiose apygardose. Paminėtini šie kovotojai:
- Petras Kukta: Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile.
- Jonas Juras-Žilvinis: Gimė 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile.
- Vaclovas Pauliukonis-Girėnas: Gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaime. Tapo būrio vadu po Vyganto žūties. Žuvo 1952 m. liepos 11d.
- Petras Medelis: Gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone. Jo jaunystės draugas, dailininkas J. Kvedaravičius, prisimena: „Prieš sudarant Hitlerio-Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą.“
- Antanas Ylius: Gimė 1909 m. balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. Vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų. 1934 m. Kaune įšventintas į kunigus.
- Kun. Kazanas: Gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse. Jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, motina - politinė kalinė.
- Jonas Žvirblis: Gimė 1916 m. Neveronyse. Pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas.
- Antanas Kvedaras-Tautvydas: 1952 m. liepos 4 d. žuvo per kautynes Pilsupių kaime.
- Alfonsas Smetona: Gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps. Suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO).
- Onutė Preilauskaitė-Pečiulienė: Gimė 1929 m. kovo 4 dieną Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime.
- Ramutė Stačiokaitė: Prisimena siaubingus okupacijos metus, kai jos trys broliai buvo partizanai.
- Juozas Vitkus: Gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime.
Partizanų prisiminimai dažnai akcentuoja išdavystes ir aukas. Knygų sudarytojai susiduria su sunkumais perteikdami istorinius faktus, nes atmintis blėsta, o kai kurie įvykiai interpretuojami subjektyviai. Tačiau svarbiausia išsaugoti kovotojų atminimą ir pasiaukojimo istoriją.
Nors straipsnyje nėra tiesiogiai minimas Romas Kaulinis, tačiau pateikta medžiaga apie kitus partizanus ir jų kovą už laisvę leidžia suprasti, kad tokie žmonės kaip Romas Kaulinis (jei jis buvo partizanas) buvo pasiryžę aukoti viską dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jo vardas, kaip ir daugelio kitų, turėtų būti įamžintas istorijoje.
Pokario rezistencija Lietuvoje - tai sudėtinga ir skaudi tema. Daugelis kovotojų, jų rėmėjų ir ryšininkų buvo išduoti artimiausių žmonių. Stribai ir enkavedistai buvo represijų vykdytojai, o kolaborantai dažnai slėpėsi ir kiršino kovotojus tarpusavyje.
Prisikėlimo apygardoje didelis dėmesys buvo skiriamas partizaninei spaudai. 1948 m. birželio 1 d. pasirodė pirmas šios apygardos laikraščio „Prisikėlimo ugnis" numeris. Taip pat buvo leidžiamos dainų ir eilėraščių rinktinės, laikraštėliai.
Partizanų kovos vyko ne tik ginklu, bet ir žodžiu, skleidžiant tautinę sąmonę ir viltį ateities kartoms.
Karas po karo. Lietuvos Laisvės kovų pradžia 1944 m. Pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai
Istorija liudija, kad kovotojai už laisvę, tokie kaip minimi straipsnyje, nors ir susidurdavo su didžiuliais sunkumais, išdavystėmis ir mirties grėsme, išliko ištikimi savo idealams. Jų pasiaukojimas ir drąsa yra neįkainojamas indėlis į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Nors tiesioginė informacija apie Romą Kaulinį kaip partizaną šioje medžiagoje yra ribota, tačiau visos pateiktos istorijos ir prisiminimai apie kitus kovotojus sudaro bendrą vaizdą apie pasiaukojimą ir kovą už Lietuvos laisvę. Istorija nėra tik datų ir faktų rinkinys, ji gyvena žmonių prisiminimuose ir perduodama iš kartos į kartą.