1815 metų spalio mėnesį britų karo laivas „Northumberland“ atplaukė į Pietų Atlante esančios mažos vulkaninės kilmės Šv. Elenos salos uostą, tiksliau, į jos sostinę Džeimstauną (Jamestown). Čia Napoleonui Bonapartui buvo lemta praleisti tremtyje likusius savo gyvenimo metus.

Tremtinio palydovai ir salos realybė

Napoleonui buvo leista atsivežti nedidelį palydovų skaičių. Tarp jų buvo didysis rūmų maršalas grafas Bertrand su žmona Fanni Dillon, generolas de Montholon su Albina de Vassal, imperijos baronas generolas Gourgaud, mažo ūgio, raukšlėtas ir žilais plaukais grafas de Las Cases, kurio dienoraštis „Atsiminimai iš Šv. Elenos“ buvo labai išgarsėjęs, ir jo 15-metis sūnus Emanuelis. Taip pat keliavo airis gydytojas Barry O’Meara, du asmens tarnai ir kiti patarnautojai, iš viso apie 50 žmonių. Nors tai buvo nedidelis skaičius suverenui, valdžiusiam beveik visą Europą, tačiau nemažas karo belaisviui, kuriuo Napoleonas savęs nelaikė. Jis niekada nepripažino admirolui Cockburn, atsakingam už jo pervežimą ir priežiūrą, teisės traktuoti jį kitaip nei imperatorių.

Kas juos rišo prie jo, kad dalytųsi tremtimi? Iš dalies tai buvo proga būti kartu su juo jo likimo valandą, iš dalies - ištikimybė. Visi juo žavėjosi, daugelis jį mylėjo. Dalis šių žmonių žvelgė ir į ateitį: kas gali žinoti, kas atsitiks su šiuo užsispyrusiu žmogumi? Jau kartą jis buvo „grįžęs“ iš Elbos salos. Jeigu kartais jis vėl grįžtų iš Šv. Elenos salos, kokią garbę jie atsineštų! Pagaliau, kiti turėjo ir asmeniškų išskaičiavimų. Mat, Napoleonas, net ir tomis niūriomis dienomis, bankuose tebeturėjo didelių, gerai paslėptų, tik jam ar jo šeimos nariams žinomų, turtų. Jis turėjo aukso, deimantų, vertingų daiktų, kuriuos atsivežė į salą, dėl kurių, kad ir laikinai, galima buvo tapti atsidavusiu.

Atvykimas į salą prancūzams buvo skaudus nusivylimas. Jiems buvo aiškinta, kad sala - tai tikras rojus, pilnas gėlių slėnis ir puikus klimatas. Bet sala, buvęs vulkanas, atrodė lyg paprasta stati uola. Sostinę Džeimstauną vargu ar buvo galima vadinti miestu. Išsikeldamas ant kranto, imperatorius pastebėjo: „Čia ne šventadieniui praleisti vasarvietė.“

Longvudo namai (Longwood House), kuriuos admirolas Cockburn parinko, buvo menki ūkio trobesiai, dengti skalūno lentelėmis. Juos buvo galima matyti iš tolo per dykumą, ko, kaip tik, anglų admirolas ir norėjo. Pirmosios dienos nebuvo perdaug nemalonios. Longvudo namai dar nebuvo visai paruošti, todėl Napoleonas laikinai buvo apgyvendintas „Briars“ - vieno didmenų pirklio William Balcombe namuose. Čia jam buvo rodomas draugiškumas, nes savininkas numatė su šiais užsieniečiais pelningą verslą.

Balcombe turėjo dvi dukteris, Jane (16 metų) ir Betsy (14 metų). Gražioji ir išdykusi Betsy mokėjo prancūziškai, visaip erzino imperatorių ir rodinėjo jam įvairius komiškus piešinius. „Jaučiuos lyg aš būčiau kaukių baliuje“, - sakydavo jis. Sala priklausė Rytų Indijos Bendrovei, kuri ten laikė gubernatorių Marką Wilksą, padorų valdininką, gyvenusį puikiuose plantacijų rūmuose. Jie būtų tiktę apgyvendinti Napoleoną, bet jo saugojimas sudarė daug problemų, todėl buvo nutarta pasilikti Longvudo namuose, tik pristatant priėmimams salę ir gyvenamąjį kambarį.

Išsikeldamas imperatorius paliko Balcombe auksinę tabakinę ir saldainių dėžę Betsy, kuri skyrėsi su ašaromis. Napoleonas keliavo raitas, apsirengęs žaliu munduru. Atvykęs į Longvudo namus, jis buvo maloniai nustebintas radęs maudymosi kambarį ir senovišką ąžuolinę vonią su švino pagražinimais. Tai buvo vietos dailidžių darbas.

Vyresnysis kambarių tarnas Marchand, atsidavęs ir inteligentiškas jo bičiulis, kaip išmanydamas išpuošė namus Napoleono atsivežtais rinktiniais paveikslais, ypatingai portretais tų, kuriuos jis mylėjo: Romos karaliaus, motinos ir imperatorienės Marijos Luizos. Montholonai, Gourgaud, O’Meara patys susitvarkė, kaip jiems atrodė geriau. Bertrandai pasiprašė leisti jiems gyventi atskiroje trobelėje.

Kasdienybė ir griežti suvaržymai

Palaipsniui buvo nustatyta kasdieninė tvarka. Cockburn įvedė griežtus suvaržymus. Napoleonas laikėsi ir iš kitų reikalavo griežto etiketo. Jis buvo teisus, nes tai buvo reikalinga palaikyti didybės fasadą, išlaikyti savo prestižą.

Ryte jį pažadindavo kambarinis tarnas, kuris jį masažuodavo odekolonu. Po to, apsirengęs, jis eidavo pajodinėti, paprastai, su Las Cases ir Gourgaud. Apylinkių keliuose ūkiuose susidarė pažintys, kur dienos metu galima buvo laiką praleisti. Sugrįžęs, jis maudydavosi ir šnekučiuodavosi su O’Meara. Užkandžiaudavo jis, paprastai, vienas. Po to, vaikščiodamas pirmyn ir atgal gyvenamuoju kambariu, diktuodavo savo atsiminimus, laiks nuo laiko su rankomis perbėgdamas gaublį. Paprastai, jo diktuojamus užrašus darydavo Las Cases, kartais Gourgaud ar Marchand.

Po pietų jis priiminėdavo lankytojus, kuriems lankytis būdavo leidžiama pagal gubernatoriaus išduotus pasus ir Bertrand'o suteiktus audiencijos leidimus. Uniformuoti Montholon ir Gourgaud stovėdavo šalia imperatoriaus. Iškilmių vadovas livrėjoje buvo ir vertėjas, kadangi pats imperatorius tik keletą žodžių mokėjo angliškai, ir tai blogai. Apie ketvirtą valandą Napoleonas eidavo pasivažinėti, pasikviesdamas vieną ar dvi ponias iš jo palydovų skaičiaus. Kartais jis vaikščiodavo sode bent dvi valandas tuo pačiu taku pirmyn ir atgal.

Vakare Napoleonas skaitydavo trijų mėnesių senumo prancūziškus laikraščius. Aštuntą valandą eidavo į svečių priėmimo salioną. Madame Bertrand ir Albina de Montholon turėdavo būti apsirengusios baliniais drabužiais, plaukais sušukuotais iškilmėms. Pietūs būdavo patiekiami paauksuotuose sidabriniuose induose, o saldumynai - puikiose Sèvres porceliano lėkštėse. Užpakalyje kiekvienos kėdės stovėdavo tarnas.

Kartais, po kavos svečių priėmimo salione, madame de Montholon dainuodavo (ji mokėjo keletą itališkų arijų, kurias Napoleonas mėgo ir klausydavo užsimerkęs, galvodamas apie praeitį). Kartais pats imperatorius garsiai skaitydavo. Jis turėjo gerą skonį ir pasirinkdavo Korneliaus tragedijas, ar „Don Kichotą“, Šv. Raštą, ar Homero kūrinius. Bet jo skaitymas buvo blogas, monotoniškas, ir jo klausytojai žiovaudavo, rankomis prisidengę. Būdamas geros nuotaikos, kartais papasakodavo įvykius iš jo paties praeities. Tada visų noras žiovauti prapuldavo.

Pasikeitimai ir naujasis gubernatorius

Taip praėjo pirmosios savaitės. Naujųjų 1816 metų dieną kiekvienas atėjo palinkėti imperatoriui laimės. Jis iš savo pusės davė dovanų ir linkėjo jiems gyventi kaip laimingai šeimai ir nesipykti tarpusavyje: „Jūs esate tik saujelė tame pasaulio pakraštyje“, - sakė jis. Deja! 1816 metai nešė labai nelaimingus pasikeitimus. Admirolas Cockburn, jo tolerantiškas prižiūrėtojas, buvo atšauktas, o gubernatorių Wilksą pakeitė Sir Hudson Lowe. Šis tuojau parodė savo įžūlumą. Gal, iš tikrųjų, jis ir nebuvo piktos valios žmogus, o tik, greičiau, siauraprotiškas išsišokėlis ir bailys. Turėdamas savo viršininko, Britų karo sekretoriaus Earlo Bathursto (kuris vis dar gyveno bijodamas galimos invazijos), griežtą įsakymą, jis vykdė vis griežtesnę apsaugą.

Jodinėjimo apylinkė buvo sumažinta. Sir Hudson Lowe norėjo, kad budintis karininkas neišleistų iš akių „generolo Bonaparto“ visą dieną. Didysis maršalas imperatoriaus vardu protestavo. Smulkmeniškas ir be takto Hudson Lowe atsisakė priimti ar skaityti raštus, kuriuose buvo dedamas imperatoriaus titulas „generolui“. Santykiai tarp Longvudo namų ir plantacijų namų pasidarė neįmanomi.

Napoleonas kartą Hudson Lowe pasakė: „Niekas negali jums įtikti. Jūs kiekvieną įtariate. Jūs nemokate elgtis su garbingais žmonėmis. Jūs esate labai žemos sielos. Pagaliau, elkitės su mumis kaip su karo belaisviais, o ne kaip su kaliniais iš Botany Bay. Per keletą metų Lord Bathurst ir jūs nueisite į užmarštį, arba būsite atsimenami tik dėl man padarytų įžeidimų.“ Tai buvo tiesa. Hudson Lowe niekur niekuomet nevadovavo kariuomenės daliniui, bet ši imperatoriaus šiurkšti pastaba negalėjo neprivesti prie nemalonių ir karčių ginčų.

Tais metais kitos Šventosios Sąjungos valstybės: Austrija, Rusija ir Prancūzija, atsiuntė į Šv. Elenos salą savo įgaliotinius. Matydamas jų atvykimą Napoleonas tikėjo, kad tai buvo ambasadoriai, kad austrai suteiks jam žinių apie jo sūnų, kad rusai atneš jam laišką nuo caro. Bet, deja, jie atvyko tik kaip „inspektoriai“ ir norėjo pamatyti tik „Napoleoną Bonapartę“, bet ne imperatorių. Britai ne tik nepripažino Napoleonui karo garbės, bet dar derėjosi dėl jo rūmų išlaidų. Anglijoje garbingesnioji ir pažangesnioji visuomenė nepritarė tokiam persekiojimui. Byronas parašė puikią „Ode to St. Helena“. Viešoji nuomonė buvo jų pusėje.

1816 m. lapkričio 25 d. Sir Hudson Lowe įsakymu Las Cases ir jo sūnus buvo pašalinti iš Longvudo namų ir netrukus po to išsiųsti į Angliją. Priežastis tam buvo rasta: Las Cases esą bandęs išsiųsti laišką, pažeidžiant taisykles. Bet, iš tikrųjų, gubernatorius, išsiųsdamas Las Cases į Europą, padarė didelę klaidą. Jis su savimi pasiėmė visus raštus, užrašus ir Napoleono pasikalbėjimus bei jo diktavimus. Tačiau mažo žmogaus, mėlynu švarku dėvinčio, iš salos išvykimas buvo skaudus smūgis Napoleonui. Las Cases buvo nenuilstamas jo klausytojas ir kaip mažas šuniukas visur sekiodavo paskui savo šeimininką.

Tarpusavio vaidai ir nykstanti viltis

Salos kilęs didysis susijaudinimas dėl ginčų su gubernatorium pradėjo nusibosti. Izoliuoti imperatoriaus puikybės ir Sir Hudsono bukaprotiškumo, trys generolai ir jų dvi žmonos pradėjo begalinius tarpusavio vaidus. Ateities planų svarstymas virto kančia.

Kaip ilgai ši tremtis gali tęstis? Pradžioje jie vylėsi, kad Europos suverenų neapykanta senajam imperatoriui atslūgs, kad jų griežtumas sumažės ir kad Napoleonui su jo visais palydovais bus galima surasti pakenčiamą prieglaudą kur nors Anglijoje ar Amerikoje. Imperatorius neteko kantrybės ir buvo visai nusiminęs. Tik įsivaizdavimas, kaip jo praėjusi didybė ir garbė atrodys istorijoje, gaivino jį. Jis svajojo apie Korsiką, apie savo šeimą, apie savo dvi imperatorienes. Žozefinoje jis matė visą grožį ir žavesį, o Marijoje Luizoje - nekaltumą ir malonumą.

Kažkas jam primindavo iš jaunesniojo leitenanto laikų. Jis net rasdavo malonu žaisti su Bertrand'o vaikais. Sekantis turėjo išvykti Gourgaud. Jis buvo ištikimas imperatoriui, bet pavydėjo Montholonui, manydamas, kad jis nėra teisingai traktuojamas. Po to atėjo eilė O’Meara. Šis nenorėjo išvykti. Napoleonas duodavo jam slaptai asmeninį priedą prie oficialios jo algos. Be to, jis, kaip gydytojas, manė, kad jo pacientas jį reikalingas. Imperatorius skundėsi virškinimo negalavimais, ir O’Meara nustatė kepenų uždegimą. Bet Sir Hudson Lowe atsisakė „Bonapartę“ laikyti sergančiu. Jam tie skundai atrodė tik apgavystė, kad išgautų jo paties išsiuntimą į Europą.

Ketvirtojo išvykimas, kurio imperatorius ypatingai gailėjo, tai buvo Albina de Montholon. Ji buvo dar labai graži, nors jaunystės skaistumas jau buvo ir praėjęs. Napoleonas ją labai mėgo. Ar ji buvo jo mylimoji? Niekas nežino. Ji būdavo pas jį vieną, ir, matyt, jos draugystė jam buvo didelis malonumas. Ji buvo jau trijų vaikų motina, iš kurių vyresnysis, grafas Roger, buvo 20 metų. Longvudo namuose jai gimė dar dvi dukterys, Napoleone ir Žozefina. Nepaisant jos nepastovaus ir lengvo būdo, madame de Montholon per ketverius metus buvo Napoleonui didžiai kantri ir rūpestinga. Prieš jai išvykstant Napoleonas įteikė savo portretą, apsagstytą deimantais, ir įrištą knygą su jo herbu. Knygoje jo paties ranka buvo įrašyta „Albine“. Ji pravirko. Imperatorius apkabino ją ir jos vaikus.

Sveikatos blogėjimas ir mirtis

Napoleono sveikata labai silpnėjo. Visi jo artimieji matė, kad jis negalės ilgai gyventi. Jo kojos buvo sutinusios, ir jis baisiai kentėjo nuo visiško nevirškinimo. Jis bijojo, kad mirs nuo vidurių vėžio, kaip ir jo tėvas mirė. Nuo O’Meara išvykimo jis daugiau neturėjo asmens gydytojo, o to, kurį jam norėjo atsiųsti jo nekenčiamas gubernatorius, jis nepriėmė. Jis rašė savo dėdei kardinolui Fesch, kuris gyveno Romoje, prašydamas išsiųsti jam kunigą, gydytoją ir vyresnį tarną. Kardinolas, veikdamas lyg kokios giminės ar tautelės galva, o ne kaip susirūpinęs savo broliavaikio sveikata, parinko visiškai nenusimanantį korsikietį gydytoją Francesco Autommarchi ir pasiuntė jį 1819 m. kartu su dviem kunigais, iš kurių vienas buvo taip senas, jog rodėsi, kad jis tik tam ir važiavo, kad numirtų.

1820 metais vis dėlto buvo dienų, kurios, nors ir nebuvo laimingos, bet buvo pakenčiamos. Imperatorius dirbo sode, bandė pajodinėti. Bet greit nebegalėjo nieko virškinti, skausmai labai padidėjo. Autommarchi savo nelaimingą pacientą gydė ypatingai absurdiškai, prirašydamas jam vėmimą sukeliančius vaistus, tuštindamas jam vidurius, nuo ko jo sveikata tik silpnėjo ir didėjo skausmai. Sir Hudson neperstojo sakęs ir, be abejonės, galvojęs, kad Napoleono liga - tai tik simuliacija. Pasidarius dar blogiau ir kai pagaliau buvo leista vienam anglų gydytojui ligonį patikrinti, ir kuris patvirtino, kad ligonis yra tikrai pavojuje, net ir tada gubernatorius atkakliai laikėsi savo nuomonės. Tik mirtis galėjo jį įtikinti.

1821 metų pradžia buvo graudi. Jo ištikimas Marchand sausio 1 dieną, atėjęs su Naujųjų Metų linkėjimais, klausė, kada gi pagaliau imperatorius galės apleisti taip jo sveikatai kenksmingą klimatą. „Jau nebeilgai truks, mano sūnau“, - pasakė Napoleonas.

Napoleonas buvo užimtas savo paskutinės valios pareiškimu. Napoleonas mirė gegužės mėn. 5 dieną, būdamas 52 metų amžiaus. Jo paskutinieji žodžiai buvo: „Prancūzija, kariuomenės šefas, ...“ Dažnai, Šv. „Taip“, pridėjo imperatorius, „tai yra kažkas. Pasakysim, Vaterlo...“ Didieji jo praėjusios garbės tyrinėtojai paprastai daro papildomą apžvalgą savo paties gyvenimo, žiūrėdami į jį kaip į kokį meno kūrinį. Longvudo namuose Napoleonas išgyveno ilgus kentėjimus, kartu įsitikino, kad Šv. Elenos sala nebuvo jo svajonių rojus.

tags: #sala #kur #gime #napoleonas

• Kontracepcija po lytinio akto
• Kaip išsirinkti tinkamiausias vaikiškas basutes?
• Apie lietuvių dainininkų gimimo datas
• Turinio planavimas ikimokyklinėje įstaigoje
• Priemonės vaikų kosuliui malšinti