Šiaulių „Vaivorykštės“ vaikų globos namai: istorija, reformos ir ateities kryptys
Šiaulių „Vaivorykštės“ vaikų globos namai: istorija, reformos ir ateities kryptys
Vaikų globa yra gyvybiškai svarbi paslauga, būtina siekiant užtikrinti vaikų, kurie neteko tėvų globos arba negali augti savo šeimose, gerovę. Šios paslaugos tikslas - garantuoti saugią ir tinkamą aplinką, kurioje vaikai galėtų augti, vystytis ir tobulėti. Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų globos įstaigų istorija Lietuvoje, jų tipai, Šiaulių Vaivorykštės vaikų globos namų raida ir vykdoma reforma.
Vaikų Globos Esmė ir Tikslai
Vaikų globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai ir tinkamai augti, vystytis bei tobulėti. Šiandien Lietuvoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios vaikų globos institucijos. 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui neteko savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Istorinis Kontekstas: Nuo Pirmųjų Prieglaudų Iki Šių Dienų
Pirmosios vaikų globos institucijos Europoje pradėtos kurti XVII-XVIII amžiuje. XIX amžiaus pradžioje tokios įstaigos jau veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 m. Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje buvo atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams, kuris vėliau buvo paverstas nuolatine vaikų prieglauda. 1864 m. ten pat įkurti kūdikių auklėjimo namai, kuriuose gyvendavo apie 40 pamestinukų. Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams. XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kituose miestuose susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams. 1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų, pavyzdžiui, Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. Kazimiero draugijos ir kitų. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama „Lopšeliu“. Joje buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus. 1931 m. pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai ir medicinos seserys.
Nuo 1928 m. Lietuvoje pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms). Nuo 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, o vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje jau veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis.
1949 m. Lietuvoje veikė 48 vaikų globos institucijos, kuriose gyveno 7000 vaikų. Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose. XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę, vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Šiauliuose XX amžiaus pabaigoje veikė vaikų globos namai. Šiuo metu Lietuvoje yra savivaldybių vaikų globos namai, vaikų globos grupės; valstybiniai ir nevalstybiniai globos namai; socialinės globos namai vaikams su negalia.
Vaikų Globos Sistemos Reforma Lietuvoje
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkam paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000 m., įsigaliojo 2001 m.) pakeitimai (įsigaliojo 2018-07-01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-2018 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja. 2017 m. pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, o 2016 m. pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus. 2018 m. pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose. Bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %. 2018 m. globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose). 2018 m. pabaigoje (kaip ir 2017 m. pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 m. - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 m. - 34 %).
Šeiminiai Namai: Naujas Globos Modelis
Šeiminiai namai - tai įstaigų grupė, kurios veiklos rūšis yra ilgalaikė ir trumpalaikė socialinė globa. Vykdant institucinės globos pertvarką, Šilutės rajono savivaldybės 2020 m. rugpjūčio 27 d. tarybos sprendimu Nr. T1-447 reorganizuoti Saugų vaikų globos namai ir nuo 2021 m. sausio 1 d. prijungti prie BĮ Vaiko gerovės ir globos centro. Vaiko gerovės ir globos centre įkurti 3 bendruomeniniai vaikų globos namai („Gilės“, „Spindulio“, „Šypsenos" šeimynos) ir 1 vaikų globos namų „Vaivorykštės“ šeimyna (veikė iki 2021 m. birželio 24 d.).
Nuo 2024 m. liepos 1 d. 2021 m. rugsėjo 10 d. Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduota licencija paslaugai teikti Nr. L000000908. Įstaigos tipas: bendruomeniniai vaikų globos namai. Veiklos rūšis: ilgalaikė, trumpalaikė socialinė globa. 2024 m. spalio 23 d. Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduota licencija paslaugai teikti Nr. L000001242. Įstaigos grupė: šeiminiai namai. Socialinės globos trukmė: ilgalaikė, trumpalaikė socialinė globa. Planinis vietų skaičius Vaiko gerovės ir globos centro šeiminiuose namuose - 24.
Institucinė aplinka, šeiminiai namai niekada neprilygs apgyvendinimui šeimoje, kur vaikas bus saugus, priglaustas, išklausytas, jeigu reikės, jam bus paruoštas maistas bet kuriuo paros metu. Šiuo metu šeiminiuose namuose, mažoje bendruomenėje, gyvena 997 tėvų globos netekę vaikai, globos centruose globojami 346 vaikai, šeimynose - 261, o šeimose - 4226 vaikai, kurie dėl labai svarbių priežasčių negali augti savo šeimoje. Šeiminiai namai, kuriuose vidutiniškai gyvena po šešis vaikus, yra kur kas tinkamesnė vieta vaiko raidai ir socialinių įgūdžių ugdymui, nei vaikų globos namai.
Organizacijos Tikslai ir Principai
Mūsų kasdienio darbo tikslas - laimingi vaikai, augantys visavertėse šeimose. Esame išskirtinė organizacija, prisiimanti visą atsakomybę rūpintis vaiku nuo gimimo iki savarankiško gyvenimo pradžios. Esame vaikų užtarėjai, todėl siekiame, kad Lietuvoje ir visame pasaulyje būtų paisoma vaikų teisių. Vadovaujamės „Alternatyvios vaikų globos gairėmis“ ir Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencija, todėl įsipareigojame rūpintis visais vaikais, bet ypatingą dėmesį skiriame tiems, kurių gerovei iškyla pavojus.
Esame socialiai atsakinga organizacija, neliekanti abejinga didžiausioms šiuolaikinio pasaulio problemoms - vartotojiškumui ir taršai. Reaguodami į tai, kad pasaulyje nuolat išmetami dideli maisto bei vartojimo prekių kiekiai, diegiame atsakingo vartojimo kultūrą: kokybiškiems daiktams, rūbams randame naujus namus paslaugų gavėjų šeimose, nešvaistome maisto, įtraukiame darbuotojus į tvarumo iniciatyvas. Veikdami laikomės skaidrumo principų. Užtikrinti programų, darbuotojų, partnerysčių lyderystę, kuri būtų paremta skaitmeninėmis priemonėmis bei pagrįsta organizacine kultūra, skatinančia kiekvieną vaiką ir jaunuolį tapti stipresniu ir turinčiu saugius namus. Stiprinti organizacijos tvarumą. Dirbame tam, kad kiekvienas vaikas ir jaunuolis galėtų saugiai augti bei kurti ateitį mylinčioje šeimoje. Puoselėjame ilgalaikius ryšius su vaikais, jaunuoliais, šeimomis, rėmėjais ir bendruomenėmis, kurių dalis esame.
Priimame naujoves, mokomės, atrandame, pritaikome bei diegiame inovatyvias paslaugas jų gavėjams. Atsižvelgdami į geriausius paslaugų gavėjų interesus, įgyvendiname tvarius pokyčius visuomenėje.
Vaikų Globos Namų Pertvarkymas: Siekis Artėti Prie Šeimos Modelio
Iš vienos pusės, siekiant užtikrinti, kad vaikai kuo rečiau patektų į vaikų namus, iš kitos pusės, pertvarkomos pačios įstaigos, kad jos neprimintų ligoninių ir internatų, o taptų panašesnės į jaukius namus. Didelės įstaigos yra pertvarkomos į bendruomeninius vaikų globos namus. Gyvenimas juose vyksta visai kaip šeimoje: vaikai turi savo kambarį, juos prižiūri darbuotojai, vaikai eina į mokyklą, lanko būrelius, popamokinę veiklą.
Visos paslaugos vaikams teikiamos ten, kaip ir kitiems vaikams, kurie neturi globos namų patirties. Kitaip tariant, tai mažas pasaulėlis, kuriame vaikams tenka daugiau individualaus dėmesio iš darbuotojų ir kur galima bendrauti su mažiau vaikų, bet kokybiškiau. Lankantis tokiuose bendruomeniniuose namuose vaikai sako: „Anksčiau aš gyvenau globnamyje ir negalėjau atsivesti savo draugų, dabar aš gyvenu namuose ir su draugais galiu išgerti arbatos su pyragu mūsų virtuvėlėje ir jaukiai paplepėti“.
Aktualios Problemų ir Reformų Apžvalgos
Šiaulių mero Artūro Visocko sukviestame pasitarime išaiškėjo, kad institucijų veikloje iš tiesų trūksta elementaraus žmogiškumo, ir ši istorija turėtų būti pamoka vaiko teisių gynėjams, teisėsaugos ir teismų pareigūnams. Beveik dvejus metus nuo savo vaikų atskirta šiaulietė, nebematydama vilties rasti žmogiškumo neva vaiko teises saugančioje sistemoje, kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę.
Moteris įsitikinusi, kad vaikus turinti apsaugoti sistema jiems kenkia. Moters istorija išties skaudi. 2018 m. balandžio mėnesį jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą vienam iš savo sūnų. Nors į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį šeima nebuvo iki tol patekusi, paskirta gana griežta kardomoji priemonė - įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su abiem vaikais.
Atskiriant vaikus nuo mamos, vienam iš jų buvo 10, kitam 5 metukai. Ši kardomoji priemonė nebuvo panaikinta net ir tada, kai po itin ilgai vykusio ikiteisminio tyrimo visi surinkti reikalingi įrodymai pagaliau buvo perduoti teismui. Aiškindamasis situaciją, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas suorganizavo susitikimą, kuriame dalyvavo Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktorius Rimantas Žąsinas, Savivaldybės tarybos narė Irina Barabanova, kuri šiuo metu padeda minėtai mamai, mero pavaduotojas Egidijus Elijošius ir mero patarėja Virginija Mickavičienė.
„Vaiko teisių apsaugos sistema išsigimė ir pradėjo veikti prieš vaiko interesus. Sistema nubaudė ne tik mamą, bet ir vaikus, - teigė meras, - mamos ir vaikų ryšio neužtikrinimo pasekmės vaikams gali būti žymiai skaudesnės, nei galimai padaryta nusikalstama veika. Suardytas vaikų prieraišumas ir pažeista vaikų teisė į šeimos identitetą.“
Per šį konkretų pavyzdį ėmė aiškėti vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumai. Pirmiausia, ypač ilgai užsitęsė ikiteisminis tyrimas. Bene daugiausiai laiko sugaišta dėl tokio pobūdžio bylose įprastai skiriamos vaiko psichiatrinės-psichologinės ekspertizės. Ekspertizės laukti reikia apie 6-8 mėnesius, o jos atlikimas ir akto surašymas trunka dar 2-4 mėnesius! Tokio pobūdžio tyrimus atlieka vienintelė įstaiga visoje Lietuvoje - Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba, pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai. Nors situacija akivaizdžiai neadekvati, teigiama, kad nėra lėšų priimti daugiau specialistų ar įsteigti daugiau tarnybos skyrių.
Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktoriaus Rimanto Žąsino teigimu, kas mėnesį už laikiną globą globėjams mokama apie 1000 Eur, tad šiuo konkrečiu atveju vieno iš vaikų globai per pusantrų metų paskirta nemenka suma - apie 18 000 Eur. Be to, pastebėta, kad trūksta bendradarbiavimo tarp tiesiogiai vaiko teisėmis besirūpinančios institucijos ir teisėsaugos institucijų.
Nors šeima nebuvo patekusi į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį ir nenustatytas rizikos vaikams lygis, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, o vėliau ir teismas kažkodėl nusprendė, kad vaikus būtina laikyti atskirtus nuo mamos. Ar Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius neturėtų būti aktyvesnis šiame procese ir užtikrinti vaikų poreikius augti šeimoje?
„Šeima yra valstybės pagrindas. Šiauliai nori išlikti jaukus miestas šeimoms, galintis joms pasiūlyti patrauklią ir saugią gyvenamąją aplinką, todėl mes visi turime prisiimti atsakomybę už padarytą žalą ne tik konkrečiai šeimai, bet ir visiems gyventojams, kurie yra bauginami tokiais įvykiais.
Sausio 16 dieną Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose teisėja Ilona Jakubėnienė baigs nagrinėti baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį - piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. „Šiuo ir panašiais atvejais savivaldybėms yra paliktas tik stebėtojo vaidmuo. Esu įsitikinęs, kad būtina peržiūrėti sprendimus dėl vaiko teises saugančios tarnybos centralizavimo ir pavaldumo perdavimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Vaikų globos namai perpildyti, o gyvenimas šeimose neskatinamas
Bendruomeninių Vaikų Globos Namų „Vaivorykštės“ Šeimyna
Viename Šiaulių privačių namų kvartale, niekuo iš pažiūros neišsiskiriančiame name verda kiek kitoks nei įprasta gyvenimas. Čia laikinai apsigyvena iš šeimų paimti vaikai, o jais rūpinasi organizacijos „SOS vaikų kaimai“ darbuotojos. „Mums svarbiausia, kad namučiuose vaikai jaustųsi saugūs“, - sako Šiaurės vakarų padalinio vadovė Jurgita Mikolaitytė. Apsilankius namučiuose, vaikų juose nesutikome. Mažieji buvo mokykloje, darželyje. Jurgita aprodė pirmo aukšto bendrą erdvę, panašią į holą, antrame aukšte - vaikų miegamieji. Čia vienu metu gali apsigyventi šeši vaikai.
Nuo 2017 metų birželio, kai išnuomotame privačiame name įsikūrė bendruomeniniai vaikų namai, juose gyveno 14 vaikų. Vieniems pusantro mėnesio pakako čia pasisvečiuoti, kitiems ir metų prireikė. Nėra vienodų šeimų ir vienodų atvejų - tikina Jurgita. Didžiausias jos džiaugsmas, kad net 12 iš tų vaikų sugrįžo į savo tėvų šeimas.
Jurgita kelia sau tikslą, kad visi iki 3 metų vaikai augtų tik šeimose, kad ir budinčių globotojų arba nuolatinių globėjų. Tačiau teko padaryti išimtį - jauniausią vaiką, kuris neturėjo 3 metų, apgyvendino kartu su tos pačios šeimos vaikais. Stengiamasi, kad vienu metu namučiuose gyventų panašaus amžiaus vaikai. Skirtingo amžiaus vaikų yra kitoks prieraišumo atkūrimas, saugumo poreikis.
„Paaugliai atsineša savo sunkią patirtį, elgesio ir emocijų problemos yra žymiai sudėtingesnės. Saugų prieraišumą vaikas susikuria iki 3 metų, paaugliui pasitikėjimo atkūrimas yra sudėtingas. Galime stabilizuoti jų emocijas, atliepti fiziologinius poreikius, padėti jiems planuoti.
Atvejo vadybininkė Rita Gintilienė atvira: sunkiausia jos darbe, kai vaikai ilgisi tėvų. „SOS teta“ arba socialinė darbuotoja Jolanta Laurinaitienė prisipažįsta, kad naktimis išsimiegoti nepavyksta. „Guli ir klausaisi jų kvėpavimo. Mažieji naktį dažnai prabunda. Susapnuoja kažką ir bėgi“. Jolanta namučiuose jaučiasi tarsi keturių vaikų mama. „Kartą vyresnysis berniukas paprašė paskaityti pasaką. Aš vienoje vietoje stabtelėjau ir jis pats pradėjo tą pasaką pasakoti. Ji sako jaučianti didelį skirtumą, kokie šie vaikučiai atvažiavo ir kokie jie yra šiandien. Ramybė, jie žino taisykles, vienas kitą sudrausmina. Rita džiaugiasi, kad ketveriųkės tėvai nori juos susigrąžinti ir stengiasi. „Imam mamą už rankos, vedam ir pas gydytojus, ir į mokyklą, ir į darželį. Mūsų darbo rezultatas - rastas geras kontaktas su tėvais. Mes jų nei smerkiame, nei žeminam. Stengiamės išklausyti ir suprasti. Pamažu jie į mus nebežiūri kaip į priešus. Mes nenurodinėjame jiems, ką jie turi daryti.
Namučių darbuotojos mato didelę prasmę savo darbe. „Iš visų pusių esame apsupti kaimynų ir turime bendrauti. Iššūkių yra kilę visokių. Vaikai ir aibes krečia, berniukai paerzina kaimynus, tačiau jie žaidžia su kaimynų vaikais, ateina pas juos į svečius, kviečia į gimtadienius. Kaimynas mums nukasa sniegą, paremontuoja, jei ką reikia. Ji džiaugiasi, kad vaikai socialines darbuotojas vadina vardais, nenaudoja žodžių „auklėtoja“, „mokytoja“. Jurgita pasakoja apie išskirtinį atvejį. Vienas vaikas prie kaimynų tvoros padegė žolę, aprūko tvora. Susirado kaimynę, pasakė, kad prisiima visą atsakomybę ir pasirengę atlyginti žalą. Kaimynė nustebo, klausia, kiek laiko jie čia gyvena?
Nėra institucinio pastato. Kartais svečiai klausia, o kodėl nėra prie namo lentelės. Ji įsitikinusi, kad mažesnė žmonių koncentracija vaikui leidžia kitaip jaustis, ir požiūris į vaiką yra kitoks. „Globotojos dalyvauja tėvų susirinkimuose. Jei renkami pinigėliai ekskursijoms ar kitiems bendriems reikalams, už savo vaiką taip pat duodame. Mokyklose, darželiuose skiriame laiko pokalbiams apie vaiką. Dažniausiai iš pradžių jis atidžiai stebimas, nes mokykloms taip pat neaišku, kas tie bendruomeniniai vaikų globos namai. Mes norime glaudžiai bendradarbiauti, nes vaikas patenka į naują svetimą aplinką ir numatyti jo pirmines reakcijas yra sunku. Kartais mokyklą tenka keisti, nes vaikas kartais yra stigmatizuojamas.
„Dirbame pagal atvejo vadybą, įvertiname kiekvieną vaiką, jo vystymosi poreikius. Kai tarėmės susitikti, Jurgita perspėjo, kad negalime atskleisti, kur tiksliai bendruomeniniai vaikų globos namai yra įsikūrę. „Turime aukštus vaikų teisių apsaugos standartus ir pirmenybė teikiama vaikų interesams. Mes to neslepiame, bet ir nebandome plačiajai visuomenei pateikti papildomos informacijos. Nereikalingas padidėjęs visuomenės dėmesys. Kai vaikas, kad ir laikinai, netenka tėvų globos, jam reikia sukurti pačią saugiausią aplinką.
Darbuotojos neslepia nuo vaikų tėvų, kur jie gyvena, tačiau nežinodami visų vaikų situacijų, neorganizuoja jų susitikimų su tėvais šiuose namučiuose. Be to, vienus vaikus lanko dažniau, kitus - rečiau. Vaikų susitikimai su tėvais vyksta per veiklą. Stadione futbolą pažaidžia, pikniką pasidaro, parke praleidžia laiką ir panašiai.
Anot Jurgitos, tyrimais įrodyta, kad vaikai, išėję iš didelių institucinių globos namų, nėra pakankamai savarankiški. „Mūsų svajonė, kad visi vaikai augtų šeimose. Kai mūsų paprašo tapti vaiko globėjais, mes susirenkame visą informaciją, aiškinamės, ar tikrai nėra artimo giminaičio, kuris galėtų pasirūpinti tuo vaiku. Namučių moterys vienu balsu tvirtina, kad tai, jog beveik visi vaikai sugrįžta į šeimas yra jų didelio bendro darbo ir bendradarbiavimo su kitomis institucijomis rezultatas. Vyksta nuolatinė komunikacija su tėvais, socialinės darbuotojos padeda jiems suvokti jų vaikų poreikius. Aiškinasi, kodėl jiems su vaikais kyla konfliktinių situacijų, prisidedama prie tėvų socialinių įgūdžių formavimo. Vaikui ir tėvams sudaromos sąlygos lankytis pas psichologą.
„Grįžus namo ir vėliau mus susitikus gatvėje jie prieina, apsikabina, pasakoja, kaip gyvena. Tačiau apsigyvenę namučiuose mažiukai ilgisi mamos. Jurgita įsitikinusi, kad vaikui tikrai niekur nebus geriau, nei jo šeimoje, jei ta šeima sugeba užtikrinti jo poreikius. „Visada savo vaikams sakome: tu esi čia dabar, mes padarysime viską, kad turėtum galimybę sugrįžti į šeimą, bet tu turi suprasti, kad kai kurie sprendimai nepriklauso nuo tavęs. Tu neturėtum jaustis kaltas dėl to, kas įvyko.
Jurgita akcentuoja, kad labai svarbu vaikams išlaikyti dienotvarkę, kad aplinka būtų stabili, todėl saugi. Prieš grįžtant į šeimas, savaitgaliais vaikai įgyja svečiavimosi teisę, todėl važiuoja pas tėvus. O šiaip laisvalaikiu eina į kiną, baseiną, organizuojamos išvykos, vyksta į vasaros stovyklas. Dažniausiai mažieji namučių gyventojai į juos susirenka tik vakarais. Bet jei vaikas nenori lankyti dienos centro, o nori lankyti futbolo treniruotes, tai jam nedraudžiama. „Rūbus pirkti važiuojame kartu su vaikais į bet kokią parduotuvę. Apsipirkinėjame kaip įprasta šeima. Turime šeimos biudžetą ir privalome jame sutilpti.
„Tai būna nuostabiausias laukimo periodas. Tas kelias savaites vaikas būna visai kitoks. Jo nuotaika, emocija visai kitokia, jis būna toks pakylėtas.
tags: #siauliu #vaivorykstes #vaiku #globos #namai