Sibiro vaikai: liudijimai apie tremtį ir išgyvenimą
Sibiro vaikai: liudijimai apie tremtį ir išgyvenimą
Knyga „Sibiro vaikai“ - tai Lietuvos vaikų-tremtinių autentiški atsiminimai, atskleidžiantys sunkią jų patirtį atšiauriose Sovietų Sąjungos vietovėse. Ši knyga ne tik liudija apie vaikų kančias, badą, skurdą, sunkų fizinį darbą ir nuolatinį žeminimą, bet ir apie neišblėstančią svajonę apie Lietuvą.
Lietuvos kultūros institutas 2020 m. finansavo rekordinį skaičių naujų vertimų, tarp kurių - ir knygos „Sibiro haiku“ vertimai į estų, rusų ir ukrainiečių kalbas. „Šiais metais ne tik finansavome daugiausiai vertimų per visą Vertimų skatinimo programos istoriją, bet ir užsienio leidėjai pateikė daugiau paraiškų,“ - teigė instituto atstovai.
Jurga Vilė ir Lina Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ (Aukso žuvys, 2017) yra viena populiariausių Lietuvos autorių knygų vaikams ir jaunimui. Šįkart finansavimas skirtas net trims vertimams vienu metu: į estų kalbą knygą verčia Tiina Kattel, į rusų kalbą - Aleksandra Vasilkova, į ukrainiečių kalbą - Beatričė Beliavciv.
„Sibiro haiku“ į rusų kalbą verčianti A. Vasilkova sako, kad knygą versti panoro tą pačią akimirką, kai ši pateko jai į rankas. „Aš net negaliu pasakyti, kad tai aš pasirinkau versti „Sibiro haiku“ - kai tik pradėjau žiūrėti-skaityti, iškart supratau, kad noriu versti tokią istoriją, ji yra ir reali, ir fantastiška. Tokie dažnai būna vaikų prisiminimai.“ Vertėja mano, kad Rusijoje knyga sulauks skaitytojų dėmesio. „Rusijoje „nedaug kas žino apie šitą mūsų praeities dalį, todėl turėtų susidomėti. Taip pat nemanau, kad kažkas galėtų įsižeisti, juk autorės pasakoja - jeigu visai suprimityvinčiau - apie blogą valstybę ir gerus žmones,“ - mintimis apie netrukus Rusijoje pasirodysiančią „Sibiro haiku“ dalijasi jos vertėja A. Vasilkova.
Viena „Sibiro haiku“ autorių rašytoja J. Vilė sako, kad kiekvienas knygos vertimas yra didelis stebuklas, tačiau naujausi vertimai į kaimyninių šalių kalbas jai brangūs dėl bendrų patirčių. „Labai džiaugiuosi „Sibiro haiku“, prabilusia latviškai, nes dalinamės panašiais išgyvenimais, praeitis mus sujungia. Taip pat ir su kitais kaimynais: estais, ukrainiečiais, lenkais. Vertimas į rusų kalbą - lyg svajonės išsipildymas, didžiausias atlygis. Turint omeny, kad savo pasakojimu norėjau perteikti bendražmogišką patirtį, neskirstyti į „mes“ ir „jie“, su pagarba prisiliesti prie to sudėtingo laikotarpio ir padėkoti.
Knygoje spausdinama 16 vaikų tremtinių prisiminimai. Tai knyga apie vaikus, kurie svajojo apie tik iš tėvelių pasakojimų žinomą žemę - Lietuvą. Ši knyga apie vaikus tremtinius ne pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Šiais metais „Naujojo lanko“ leidykla sudarė ir išleido knygą „Sibiro vaikai“, kurioje publikuotos 14 istorijų, dauguma iš jau skelbtų leidiniuose.
Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) turimą medžiagą pasirodė dokumentinis filmas „Ledo vaikai“, Radviliškyje buvo pristatytas kitas dokumentinis filmas „Tremties vaikai“ apie anuometinių vaikų-tremtinių kelionę į tremties vietas Sibire.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 metais iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 279 929 žmonės, iš jų 55 350 iki 16 metų vaikai, tremtyje gimė dar 18 306.
Dalis tremtinių žuvo net nepasiekę Sibiro, arba pirmąją tremties žiemą, kiti - vėliau. Nebuvo pasigailėta senelių, vaikų, net nėščių moterų, tad dar šimtai kūdikių gimė vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis. Dauguma jų neišgyveno.
Tūkstančiai mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinami, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba.
Knygos „Tremties vaikai“ leidimas, lydintis tūkstantąjį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidžiamos laikraščio „Tremtinys“ numerį, buvo tam tikras išbandymas jos autoriams ir redakcijos kolektyvui. Penkių šimtų puslapių leidinyje aprašyta devyniasdešimt keturių mažųjų tremtinių likimai, jų pasakojimus lydi 350 autentiškų nuotraukų.
Rašyti apie kitų skausmą nėra dėkingas užsiėmimas. Kiek žinome, tai jau septintoji knyga apie pokario pasipriešinimą, tremtį ar kitus Lietuvos išgyvenimus. Man, nebuvusiam tremtyje ir nemačiusiam tų baisybių, šis darbas buvo nelengvas, slegiantis dėl vaikų patirto, o dabar kartu su jau garbingo amžiaus sulaukusių žmonių pergyventais skausmais.
Šiandien jaunimui, kuris skaitys šią knygą, bus sunku suprasti, iki kokio lygio buvo nužmogėjęs sovietinis okupantas, siųsdamas vaikus pražūčiai.
Štai dabar Kaišiadoryse gyvenanti gydytoja Marytė Cikanavičiūtė-Bagdonienė į gyvuliniame vagone buvo išvežta būdama tik trijų dienų, o visiems mums žinoma Lietuvos Respublikos Seimo narė Vincė Vaidevutė Kauzaitė-Margevičienė gimė gyvuliniame vagone, kai jis 1948 metais atidardėjo į Čeremchovą…
Per stebuklą išliko ir Zita Rubinaitė. 1957 metų lapkričio 9-ąją tremtiniams nuo Alsėdžių Vaclovui ir Aleksandrai Rubinams Učiumo avininkystės ūkyje, Krasnojarsko krašte, gimė dukrelė. Motina gimdė jau per šalčius, nešildomoje patalpoje. Motina neturėjo pieno kūdikiui maitinti, tad vaikas buvo pasmerktas.
Sako, kad svetimo skausmo nebūna. Kaip sakiau, ir man buvo sunku kartu su knygos herojais pragyventi jų gyvenimus, vienas už kitą sunkesnius, tragiškesnius. Kita vertus, iš tų žmonių galėjau pasimokyti atkaklumo, tikslų siekimo, Tėvynės meilės.
Štai kaip tą jausmą knygoje perduoda Žirena Ieva Raštikytė-Pečiulienė, šešiametė 1949 metų Krasnojarsko krašto Tiuchteto rajono Lagirkos kaimo tremtinė iš Jedžiotų kaimo, Ylakių valsčiaus (dabar - Skuodo rajonas): „Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus.“
Knygoje yra įdomių pasakojimų apie išskirtinių žmonių vaikų likimus. Mūsų knygoje neišskiriame nei vieno vaiko. Tekstai spausdinami abėcėline tvarka, visi jie mums brangūs, nes yra autentiški. Žinoma, ne visi buvę tremtiniai sugebėjo atskleisti savo išgyvenimus vienokai išraiškingai, nes šitiek laiko prabėgo nuo aprašytų įvykių.
„Aš miegojau su sesute. Vieną naktį ji mirė. Mama pasakė, kad tegu mirusioji dar per naktį prie manęs pabūna. Negalėjau užmigti, verkiau, tai ji pasiėmė Gražinutės kūnelį ir paguldė prie savęs. Tuo metu mirė Jonukas Žvirblis, Nijolė Mikulskytė, Jonukas Sirtautas ir dar keli vaikai… Laidojo juos ant jūros kranto, kalnelyje. Jau nepriklausomybės metais važiavo ekspedicijos į tremties vietas, tai Vitalijus Staugaitis (kartu tada važiavo kunigas Rimgaudas Kazėnas, operatorė Laima Pangonytė) pažadėjo sesutės palaikus parvežti į Lietuvą. Rado krantą nuskalautą jūros, kapeliai nušliaužę, o Jonuko Žvirblio karstelis pakibęs skardyje. Tad į vieną atsivežtą karstą juodu su mūsų Gražinte sudėjo kartu. Tokių pasakojimų knygoje apstu.
„Tremtinio“ tūkstantasis numeris - Lietuvos tremtinių bendruomenės pasididžiavimas. Sunki buvo pradžia, tačiau ne mažiau išbandymų laikraščio leidėjams buvo ir anksčiau, ir dabar. Norėčiau padėkoti už nuoširdų bendradarbiavimą aktyviems žmonėms, kurie ne tik pasiūlė temas knygai, bet ir papasakojo ar kitaip pateikė savo išgyvenimus tremtyje, tuos, kurie užrašė po vieną kitą savo pažįstamų, draugų pasakojimą ir atsiuntė jos sudarytojams. Tai Rasa Duobaitė-Bumbulienė, Ieva Kriaučiūnaitė, Antanas Petrikonis, Aušra Šuopytė, Ingrida Vėgelytė, Zita Vėžienė, Genovaitė Vičauskienė. Didelį darbą atliko knygos redaktorė Jolita Navickienė, o išvengti klaidų, netikslumų padėjo mums konsultantas ir knygos maketuotojas buvęs tremtinys Vidmantas Zavadskis.
Manau, kad gausybėje tremties prisiminimų, liudijimų knygose šitoji nepasimes. Vien dėl to, kad tremties geografija plati - nuo Laptevų jūros iki Kazachstano ir Tolimųjų Rytų, kad mūsų knygos herojai iš visos Lietuvos: Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos.
„Baisiausia, kas išliko atmintyje, vaizdai, kai kelionėje mirė žmonės. Sustojus traukiniui negyvenamoje platybėje juos išnešdavo iš vagono ir palikdavo. Buvo baisu ne tik artimiesiems, bet ir visiems keliaujantiems į tremtį. Visa tai mačiau per sienoje paliktą vinies dūrio skylutę. Matyti viską, kas vyksta aplink, kaip keičiasi gamta, tolsta kalnai ir miškai, galėjo ne visi. Po 19 parų siaubingos kelionės mus išlaipino Alzamajuje, Irkutsko srityje. Ten savaitę išbuvome lauke, ant savo ryšulių. Pamenu, per šv. Kalėdas.
„Mama po kelionės buvo išsekusi, tad žinia apie tėvelio žūtį visai ją palaužė: ji klykė nesavu balsu, ėjo skandintis, bet žmonės išgelbėjo. Vis šaukė, klausdama, kur mes dabar dėsimės? Man, aštuonmetei, buvo labai baisu, nes bijojau svetimame krašte likti viena. Mama pasiligojo, dirbti negalėjo, rinkdavo laukuose rūgštynes, o aš nešiodavau jas po namus. Dar ji mezgė kojines, jas parduodavo. Taip badmiriaudamos ir gyvenome. Kai rudenį pradėjau lankyti rusišką mokyklą, po pamokų prižiūrėjau kaimynų vaiką.
„Mokykloje kalbėjo tik rusiškai, nes lietuviškai draudė. Net ir tarpusavyje bendravo rusiškai. Laiškus į Lietuvą Valerija rašė lietuviškai, tik … rusiškomis raidėmis. Kai žiemą mama savaitei išruošdavo į mokyklą, sušaldydavo pieną į ledą (visų vietinių gyventojų nuostabai tėveliai turėjo karvę), o dienos normą Valerija atsikirsdavo kirviu ir atšildydavo. Beje, vietiniai gyveno kartais skurdžiau nei tremtiniai, per prievartą atveži į svetimą kraštą. Kadangi tremtiniai ir vietos gyventojai dirbo vadinamajame chemijos miškų ūkyje (sakindavo pušis ir sakus pildavo į statines, paskui išveždavo perdirbti į kažkokią cheminę žaliavą), tai arklių nelaikė, karvių - reta šeimyna, gyveno tik šia diena. Mano tėvelis visus stebino, kai į mišką parvežti paruoštų malkų važiuodavo į roges pasikinkęs tą vienintelę karvutę. Kai rusai suprato, kad tokia išmonė labai palengvino gyvenimą, pavydėjo.“
„Tais pačiais metais, rudeniop, kaip vėliau pasakojo mama, žmonės ėmė kalbėti, kad vienintelis būdas nemirti iš bado - bėgti į Lietuvą. Trys šeimos, kurių pavardes ir šiandien prisimenu, tai - Šitulskiai su trimis vaikais - mano vienmete Ramune, ketverių metų Zenonu ir keturių mėnesių kūdikiu, kurį tėvelis nešė priešais save prisirišęs su pagalve, barako kambario kaimynė Antanaitienė su dviem dukterimis ir mes, tik be tėvelio, nes taip, sakė jis, mums bus lengviau, pasiryžome pasiekti Lietuvą.“
„Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus.“
Nors knygoje nėra išskiriamas nei vienas vaikas, kiekvienas pasakojimas yra brangus ir autentiškas. Šie liudijimai atskleidžia ne tik tremties baisumus, bet ir stiprybę, viltį bei meilę Tėvynei.
Į tremtį išvežta vaikystė // dokumentinis filmas
Kitais metais Latvijos vaikus taip pat pasieks ypatinga Monikos Vaicenavičienės pažintinė knyga „Kas yra upė?“ (Tikra knyga, 2019). Ukrainoje bus išleista Ignės Zarambaitės ir Gretos Liekytės (slap. Greta Alice) sukurta slaptųjų paštininkų istorija „Emilio laiškas“ (Nieko rimto, 2020), Slovėnijoje pasirodys Klemeno Pisko versta Beno Bėranto knyga vaikams „Baubaimė“ (Nieko rimto, 2018).
Vertimų skatinimo programa įsteigta 2001 m.
Internetinis knygynas patogupirkti.lt siūlo patogią galimybę įsigyti knygą „Sibiro vaikai“ ir kitą lietuvių literatūrą gera kaina. Santrauka ir aprašymas padeda susipažinti su kūrinio siužetu ir svarbiausiais elementais.