Itin jautrus vaikas - tai vaikas, kuris pasižymi sustiprintu emociniu ir jutiminiu jautrumu. Jis intensyviau reaguoja į aplinkos pokyčius, garsus, šviesą ir kitų emocijas. Tėvai ir globėjai dažnai remiasi klaidingais įsitikinimais - pavyzdžiui, kad jautrumas reiškia silpnumą. Tačiau svarbu suprasti - jautrumas nėra trūkumas. Tai asmenybės bruožas, turintis tiek iššūkių, tiek ypatingų stiprybių. Bėda ta, kad šiuolaikinė ugdymo sistema, griežtos taisyklės ir greitas gyvenimo tempas dažnai per stipriai „spaudžia“ jautrius vaikus, o tai gali lemti užsidarymą, nerimą, nepasitikėjimą savimi.

Kas yra itin jautrus vaikas?

Apie 15-20 % vaikų pasižymi didesniu emociniu ir jutiminiu jautrumu - tai nėra sutrikimas, o įgimtas temperamento bruožas. Sąvoką „labai jautrūs vaikai“ (angl. Highly Sensitive Children) įvedė psichologė Dr. Elaine Aron. Jautrumas yra įgimta savybė, kurią veikia ir genetika, ir aplinka. Jautrumas vystosi dėl paveldimumo ir aplinkos sąveikos. Tai nėra emocinis trapumas ar nerimo požymis. Itin jautrūs vaikai informaciją ir stimulus, gaunamus iš aplinkos, apdoroja kurkas intensyviau ir giliau nei kiti. Šie vaikai yra ženkliai jautresni tiek teigiamoms, tiek neigiamoms patirtims. Todėl netinkamos sąlygos, kuriose auga itin jautrūs vaikai, gali stipriai pakenkti jų ateičiai.

Itin jautrūs vaikai dažnai pavadinami droviais, užsisklendusiais, nervingais ar net įnoringais. Tokių vaikų auginimas gali sukelti daug iššūkių tėvams ir globėjams, tačiau iš jų galima daug pasimokyti. Labai jautrus vaikas juslinę informaciją apdoroja daug giliau nei jo bendraamžiai. Šis jautrumas apima ne tik penkis įprastus pojūčius, bet ir emocinius, socialinius ir pažintinius dirgiklius.

Pagrindiniai itin jautraus vaiko bruožai

Štai keli dažni bruožai, kurie būdingi ypač jautriems vaikams (angl. Highly Sensitive Child):

• Greitai reaguoja į garsius garsus, stiprias šviesas, triukšmą
• Pastebi smulkias detales, pokyčius
• Išsigąsta naujų situacijų, svetimų žmonių
• Giliai išgyvena kitų emocijas
• Turi stiprų teisingumo jausmą
• Gali būti perfekcionistai, bijo suklysti
• Reaguoja ašaromis, kai kas nors nepavyksta

Jie dažnai laikomi „pernelyg jautriais“, bet iš tikrųjų - tai vaikai su labai giliu vidiniu pasauliu.

Emocijų intensyvumas: itin jautrus vaikas intensyviai reaguoja tiek į teigiamus, tiek į neigiamus dirgiklius. Jie lengvai nusivilia, jei nepavyksta įgyvendinti aukštų savo lūkesčių. Labai jautrūs vaikai į emocijas reaguoja stipriau nei dauguma.

Stipri empatija ir užuojautos jausmas: jautrūs vaikai, demonstruodami stiprų empatijos jausmą, dažnai susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi. Jie giliai išgyvena kitų emocijas ir intuityviai pastebi aplinkos pokyčius. Jų jautrumas apima ir socialinę sritį - jie greitai pastebi tonacijos ar nuotaikos pokyčius, jautriai reaguoja į neteisybę ir kito žmogaus skausmą.

Sensorinis jautrumas: gali būti būdingas itin didelis klausos, uoslės, regos ar lytėjimo jautrumas. Jautrūs vaikai stipriai reaguoja į garsus, šviesą, kvapus, tekstūras ir socialinę aplinką. Jų dirgiklių toleravimo slenkstis yra žemas, todėl net smulkūs aplinkos veiksniai sukelia kumuliacinį stresą. Itin jautrūs vaikai gali būti per daug stimuliuojami judrioje ar chaotiškoje aplinkoje. Dėl šio jautrumo vaikai greitai pervargsta, ypač chaotiškoje aplinkoje.

Gylis (angl. depth): tai yra informacijos apdorojimo nuodugnumas ir gilumas. Prieš veikdami itin jautrūs vaikai aktyviau stebi, svarsto ir galvoja, net jei tai vyksta nesąmoningai. Jų veiklos tempas yra lėtesnis, nes skrupulingai pastebimos visos detalės, apsvarstomi galimi pasirinkimo variantai bei jų aspektai. Tarkime, parodose jautrūs vaikai ilgai analizuoja meno kūrinius, jie kelia įvairias prielaidas: kodėl buvo tapoma taip, o ne kitaip; kas meno kūriniu norima pasakyti ir pan. Kol nuodugniai neištiria ir neranda atsakymo į mokytojos pateiktą užduotį, tol jie nesijaučia galintys išeiti iš parodos.

Perkrova (angl. overstimulated): į viską atkreipdami daugiau dėmesio, itin jautrūs vaikai greičiau sudirgsta ir susierzina, dažniau pavargsta, jaučiasi išsekę, iškamuoti, sukrėsti bei nusilpę. Kiekvienam žmogui būdinga riba, kiek informacijos gali priimti ir kiek dirginimo gali ištverti. Jautrūs vaikai šią ribą pasiekia greičiau, nes sunkiau atlaiko įtampą. Itin jautriems vaikams reikalingos dažnesnės pertraukos, tylos pauzės ir rami aplinka. Gavę galimybę pasitraukti ir pailsėti, jie lengvai atsigauna.

Kodėl mano vaikas jautrus?

Jautrumas yra įgimta savybė. Tai patvirtina identiškų dvynių, kurie po gimimo buvo atskirti, tyrimai. Augdami jie elgėsi labai panašiai ir tai mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad elgesys bent jau iš dalies nulemtas genetiškai. Paveldimas neurotiškumas ar jautresnė nervų sistema lemia emocinį jautrumą aplinkai. Didesnė tikimybė, kad vaikas gims jautresnės nervų sistemos, jei kuris nors iš tėvų ar senelių pasižymi (pasižymėjo) emociniu jautrumu ar didesniu nerimastingumu. Tačiau dar daug kas priklauso nuo auklėjimo.

Emocinis jautrumas kyla iš nervų sistemos ir genetinių veiksnių. Jautrumą lemia genetiniai pokyčiai ir jų kombinacijos. Jautrūs vaikai išsiskiria žemu serotonino ir dopamino lygiu. Jautrumą taip pat gali sustiprinti ir trauminė vaikystės patirtis, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, tėvų skyrybos, fizinė arba psichologinė prievarta. Taip pat įtakos turi vaiko bendravimas su jam artimu asmeniu kūdikystėje, t. y. pirmaisiais metais. Anot raidos psichologijos, prieraišumo jausmas yra savotiška meilės forma. Tai stiprus emocinis ryšys su artimu žmogumi, kuris rūpinasi kūdikio gyvybiniais poreikiais. Priklausomai nuo to, kaip kūdikystėje tenkinami mažojo poreikiai, formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas. Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami atmestinai, vėliau jis jausis nesaugiai ir bus jautresnis aplinkai, neigiamiems stimulams.

Jautrumas gali atsirasti dėl besilaukiančios motinos patirto streso. Jei nėščia moteris patiria smurtą, nuolatinį stresą, neigiamas emocijas, visa tai per mamos organizmą patiria ir dar negimęs kūdikis.

Kaip auginti itin jautrų vaiką?

Auklėti linksmus, greitai nuoskaudą pamirštančius ir vėl veiklos besiimančius, atvirus vaikus gan lengva - išsakytų pastabų jie neima giliai į širdį, neužsisklendžia savyje ir neima protestuoti. Ką daryti, jeigu jūsų vaikas yra itin jautrus, jeigu kritika žeidžia itin stipriai, o kiekvienas griežtesnis žodis iššaukia ašarų upes ar apatiją? Visų pirma reikėtų suprasti ir pasistengti įvertinti, kodėl jūsų vaikas toks jautrus. Gali būti, kad jį užgaulioja ugdymo įstaigoje ar kieme, tad papildomos neigiamos emocijos dar ir iš tėvelių pusės tikrai gali emociškai žlugdyti. Gali būti, kad jam stipriai nesiseka mokykloje ar lankomame būrelyje, tad gavęs kritikos iš tėvų jis jaučiasi dar prastesnis, nieko nemokantis ir negebantis.

Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais. Tai, ar vaikų jautrumas bus suvoktas kaip problema, ar kaip pranašumas, labai priklauso nuo tėvų požiūrio ir tėvystės įgūdžių.

Pagalbos ir palaikymo būdai

• Kurti saugią, nuspėjamą ir ramią aplinką: Saugi, nuspėjama ir raminanti aplinka padeda jiems jaustis geriau. Augindami itin jautrų vaiką stenkitės sukurti kuo stabilesnę aplinką: sukurkite ramią ir organizuotą namų erdvę. Dažniausiai vaikai ir jų šeimos žino, kokie dirgikliai juos paveikia labiausiai.
• Priimkite vaiko emocijas: Pripažinkite ir priimkite itin jautraus vaiko išgyvenamus jausmus, mokykite, kad visos emocijos yra reikšmingos ir jas reikia išgyventi. Leiskite vaikui jaustis suprastam ir priimtam - net kai verkia „dėl nieko“. Vietoj „nustok“ sakykite: „Matau, kad tau sunku. Nori papasakoti?“
• Nustatykite aiškias ribas: Jautrūs vaikai dažnai remiasi griežta rutina, kad sumažintų nerimą ir pajustų kontrolę. Kasdienė veikla tampa stabilesnė, kai vaikui suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti jam suprantamomis sąlygomis. Tam idealiai tinka Montessori bokšteliai - pavyzdžiui, EXTRA SAFE modeliai su reguliuojamais aukščiais, kurie leidžia vaikui saugiai pasiekti stalviršį, įsitraukti į maisto ruošą ar žaidimą. Panašiai veikia ir lova namelis, kuri ne tik kuria vizualiai saugią, pažįstamą aplinką, bet ir leidžia vaikui pačiam reguliuoti savo miego rutiną. Jautrūs vaikai gali vengti chaotiškos aplinkos, tačiau tai gynybinė reakcija, o ne socialinis nerimas. Bandymai slopinti šį bruožą tik padidina stresą. Norint padėti jautriam vaikui, būtina užtikrinti emocinį saugumą ir nuspėjamą aplinką. Svarbu ne tik sukurti saugią aplinką, bet ir pripažinti vaiko emocijas.
• Daug dėmesio skirkite vaiko miego rutinai: Itin jautriam vaikui dažnai reikia daugiau miego nei įprasta jo bendraamžiams.
• Mokykite kurti ribas ir pasakyti „Ne“: Itin jautriam asmeniui labai sunku pasakyti žodį „Ne“. Mokykite vaiką vertinti savo emocinę ramybę.
• Pritaikyta mokymosi aplinka: Sukurkite vaikui kuo palankesnę mokymosi aplinką.
• Venkite nuolatinių palyginimų su kitais: „Žiūrėk, Jonas tai nebijo!“ - tokie žodžiai tik gilina nejautrumo jausmą. Verčiau sutelkite dėmesį į vaiko stiprybes.
• Ritmas ir aiškumas - svarbiausi sąjungininkai: Jautriems vaikams itin svarbu žinoti, ko tikėtis.
• Taikykite švelnią discipliną: Net jei vaikas labai jautrus, tai dar nereiškia, kad reikia nuolaidžiauti. Jam taip pat reikia aiškių ribų, tačiau jos turi būti nustatomos švelniai, gerbiant vaiką ir jo poreikius. Pavyzdžiui, kai ateina Kornelijos laikas miegoti, o ji priešinasi, mama pagarbiai pasako: „Matau, kad žaidi įdomų žaidimą. Aš suprantu, kad norėtum tęsti, tačiau jau laikas ruoštis miegoti ir pailsėti. Esame sutarusios, kad 21 valandą jau gesinsime šviesą. Jei nori, kad iki tol dar paskaityčiau pasaką, dabar pats laikas praustis, valytis dantis ir susišukuoti. Ką renkiesi?“ Toks pavyzdys visada yra geriau už šaukimą ar vertimą miegoti.
• Bendradarbiaukite: Jautrūs vaikai ramiau reaguoja, kai yra prašomi ką nors padaryti ir į juos žiūrima kaip į partnerius. O griežti reikalavimai kaip tik gali paskatinti tokį vaiko elgesį, kokio stengiamės išvengti, pavyzdžiui, verkimo, šaukimo, užsisklendimo, pykčio proveržio ar kitokių emocijų nevaldymo ir pan.
• Padėkite atrasti ramybės oazę: Šiems vaikams svarbu pailsėti. Jiems reikalinga erdvė, kurios garsai, vaizdai, kvapai, spalvos, baldai, jų išdėstymas ir kitos detalės jų nedirgintų, o veiktų atpalaiduojamai bei raminamai. Pavyzdžiui, jautraus aštuonmečio Mato geriausia poilsio vieta - namelis medyje, kurį jis susikalė su tėčiu, o mama padėjo įsikurti.
• Sukurkite jiems saugią aplinką: Saugios aplinkos kūrimas yra vienas svarbiausių uždavinių.
• Padėkite vaikui atrasti savo stiprybes: Jautrūs vaikai yra drąsūs ir talentingi, svarbiausia nespręsti apie žuvį pagal jos mokėjimą važiuoti dviračiu. Savimi pasitikintis jautrus vaikas mokės išnaudoti savo jautrumą. Galbūt vieną dieną jis taps talentingu menininku ar mokslininku, bus atsakingas darbuotojas ar rūpestingas tėvas, turės išskirtinį vidinį pasaulį, atjaus žmones ir gyvūnus.
• Kūrybinė veikla: Kūrybinė veikla padeda jautriems vaikams saugiai išreikšti ir apdoroti emocijas.

Labai jautrių vaikų pasitikėjimo savimi stiprinimas yra esminis jų emocinio ir socialinio vystymosi aspektas. Šie vaikai dažnai susiduria su iššūkiais, kuriuos sukelia didelis jautrumas dirgikliams. Jautrūs vaikai gali išsiugdyti atsparumą, sumažinti patiriamą jautrumą ir įgyti pasitikėjimo savimi. Atminkite, kad pasitikėjimo savimi ugdymas yra nuolatinis procesas, o kiekvienas vaikas yra unikalus. Norint suprasti ir palaikyti labai jautrius vaikus, būtina suvokti jų unikalumą. Nors drovumas ir jautrumas kartais sumaišomos savybės, buvimas itin jautriu - kur kas rimčiau nei drovumas. Labai jautrūs vaikai dažnai kur kas asmeniškiau įsisavina grįžtamąjį ryšį, o konstruktyvi kritika jų atžvilgiu gali būti suvokiama kaip puolimas. Pateikdami pastabą ar kritiką sutelkite dėmesį į konkretų elgesį ir suformuluokite ją tinkamai.

Jautrumas nėra silpnumas

Psichologijos profesorius Jay Belsky siūlo iš naujo pasigilinti į Achilo mitą ir perrašyti jo pabaigą. Kognityvinės psichologijos atstovai tai vadina „performulavimu“ arba „nauju įrėminimu“ (angl. reframe). Jei manome, kad graikų mitas tikrovės neatspindi, atkreipkime dėmesį į australo Nicko Vujiciciaus gyvenimą. Jis gimė be rankų ir kojų, o ši fizinė negalia, regis, turėjo tapti jo pražūtimi. Tačiau jis perrašė savo negalią, kartu ir savo likimą. Gebėjimo naujai pažvelgti į jautrius vaikus ypač reikia juos auginantiems tėvams. Nuo gimimo jautriems vaikams maža nesėkmė ar piktesnis mokytojos žvilgsnis gali būti tikra tragedija, kuri nuspalvins visą jų dieną. Šiems vaikams reikia paramos, rūpesčio, pozityvaus auklėjimo, atjaučiančios priežiūros, atsiliepimo į jų poreikius ar bent jau neutralaus reagavimo, kad jaustųsi ramiai ir saugiai. Nejautrių ar labai griežtų tėvų šeimoje augantys jautrūs vaikai yra diskriminuojami, apleisti, skriaudžiami, juos tai paveikia labiau nei nejautrius vaikus - jie tampa agresyvesni, neramūs arba nepaklusnūs.

J. Belsky tyrimai rodo, kad tokiems vaikams iškyla didžiausia rizika susirgti psichikos ligomis ar patirti elgesio problemų, palyginti su kitais nejautriais vaikais, net ir augusiais tomis pačiomis sąlygomis. Kita vertus, būtent jautrūs mažyliai yra imlesni mokymams, todėl, laiku atkreipus dėmesį į susikrimtusį jautrų vaiką, galima sėkmingai jam padėti. Jautrumą suvokime kaip dovaną. Jei vaikas dažnai verkia, būna nuošalyje ar vengia kokių nors situacijų, nė patys nepajuntame, kaip pradedame pykti ir susierziname. Daug naudingiau jautrų vaiką suvokti ne kaip ydingą, o kaip turintį ypatingą dovaną, galinčią padėti jam atsiskleisti kaip kūrybingam menininkui, išradėjui ar moraliniam visuomenės lyderiui ir pan.

tags: #siuolaikiniu #emociskai #jautriu #vaiku #auklejimas

• Socialiniai įgūdžiai per filmukus
• Apie Svajūną Mikalauską
• Sporto fotografija su Vytautu Dranginiu
• Visapusiškas ugdymas žaidžiant: edukacinės užduotys vaikams
• Kaip sukurti jaukią vaiko erdvę