Kauno rajono kultūros ir gamtos paveldo interaktyvus gidas
Kauno rajono kultūros ir gamtos paveldo interaktyvus gidas
Tai - interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė, skirta Lietuvos ir užsienio vartotojui susipažinti su Kauno rajone esančiais reikšmingais ir unikaliais kultūros, architektūros, archeologijos ir gamtos paveldo objektais bei žymiais Kauno rajono žmonėmis.
Gidas pasiekiamas įvairiais įrenginiais.
Virtualiame žemėlapyje siūloma 10 maršrutų
- Dvarai (8 objektai)
- Sakraliniai pastatai (24 objektai)
- Archeologijos paminklai (3 objektai)
- Kauno rajono muziejus (5 objektai)
- 12 lankytinų vietų knygnešių takais
- 13 lankytinų vietų literatų takais
- 11 suolelių, skirtų savanoriams įamžinti
- Gamtos paveldas (6 objektai)
- Paminklai (84 objektai: t. paminklai skirti Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvos laisvės gynėjams, tremties aukoms, 1863 m. sukilėliams, kariams, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui bei vietovėms atminti)
- Kitos reikšmingos lankytinos vietos (6 objektai)
- Interaktyvus žemėlapis su pažymėtais objektais
Kiekvienas maršrutas turi jam priskirtus objektus.
Pasirinktus objektus galima lankyti vadovaujantis siūlomu arba paties susikurtu maršrutu.
Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, žemėlapyje nurodoma kelionės trukmė ir atstumas tarp jų kilometrais.
Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys išmaniai susipažinti su objekto istorija.
Kauno regiono funkcinės zonos plėtros strategijos projekto pristatymas visuomenei
Laisvės kovų archyvas: liudijimai ir prisiminimai
Šie užrašai parašyti praėjus daugiau kaip 45 metams, iš žiauraus ir klastingo karo ir pokario dienų gyvenimo prisiminimų.
Literatūroje apie rezistenciją aprašyta daug sėkmingų ir herojiškų Lietuvos partizanų mūšių su okupantais.
Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės.
Tačiau vieno ženklo tame žemėlapyje trūksta - tai Vozbutų kaimo buvusiame Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje.
Tiesa, Juozo Starkausko knygoje „Stribai“ Vozbutų kaimas paminėtas, kai Ariogalos ir Betygalos stribai plėšikavo kitų valsčių kaimuose.
Knygoje „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD - MGB dokumentuose 1944-1953 metais“, kurią sudarė Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta ir Juozas Starkauskas, Čekiškės miestelis paminėtas, kad į jį 1944 metų gruodžio 18 dieną buvo perdislokuota 13 pasienio Vilniaus pulko užkarda.
Kokie įvykiai privertė tai padaryti, knygoje nepaaiškinta.
Tarp Rubikių, Mūšėjaus ir Smulkio ežerų yra keletas nuošalių Leliūnų valsčiaus kaimelių - Buivydai, Plepiškiai, Mozūriškiai, Mačionys, Terpežeriai, Paežeriai, Balteniai.
Nors čia 1944 metų liepos mėnesį daugiau nei savaitę vyko vokiečių ir raudonarmiečių susirėmimai, bet vietinių gyventojų, rodos, niekas nežuvo.
Liepos 16 dieną vokiečiai pasitraukė toliau į vakarus, apylinkės atiteko sovietams.
Frontininkai vietos žmonių labai neskriaudė, bet po poros savaičių buvo paskelbta 1908-1926 metais gimusių vyrų mobilizacija.
Leliūnų valsčiuje sovietai planavo paimti 700 vyrų, bet tinkamų sulaukė tik dešimties.
Dar prastesni rezultatai buvo gretimame Debeikių valsčiuje: ten vietoj 600 vyrų tinkamų rado tik du.
Po tokios mobilizacijos reikėjo laukti represijų.
Šie užrašai parašyti praėjus daugiau kaip 45 metams, iš žiauraus ir klastingo karo ir pokario dienų gyvenimo prisiminimų.
Pranas Žiauberis, grįžęs iš Gulago.
1941-1951 m. Lietuvą kariškiai
1941-1951 m. Tu išėjai į tą baisųjį, lemtingąjį 1941-ųjų birželį.
Pakėlei iš lovytės ant rankų mažą dukrą, pabučiavai ir išėjai.
Staiga grįžai (pikti lemties ženklai!), dar kartą pabučiavai mane ir mamą ir išėjai, kad niekada negrįžtum.
Paženklinai mus bučiniu ir meile.
Išėjai.
Kaip karštą, skaudžią žvaigždę tą bučinį nešuosi per pasaulį.
Ir tik po 50 metų jį grąžinau Tau.
Širdimi - Tau, lūpomis - Norilsko akmeniui.
Kietam, šaltam, kurčiam.
Dabar jis mano širdies dalis, mano vaikystė, jaunystė ir branda.
Viltis, tikėjimas ir meilė.
Mes atvažiavom.
Jūsų vaikai.
Širdis ir nervai ramūs, jausmai gryni ir aštrūs, žodžiai tikri tikri arba visai jų nėra.
Laikas spengia, sustoja ir grįžta prieš 50 metų_
Mes einam ne tėvų keliais, o einame jų kelią.
Man atrodo, jaučiu aulinių batų svorį, alkstu, trokštu.
Atrodo, kad aš - tai Jis, ir jaučiuosi lyg ant prarajos krašto.
„Tauro“ apygardos kompleksinis archyvas
Šiame numeryje baigiamas publikuoti „Tauro" apygardos kompleksinis archyvas.
Sudarytojai specialiai netyrinėjo šių dokumentų, jų nekomentavo, neaiškino.
Peržvelgus dokumentus, galima pastebėti tam tikrą subjektyvumą.
Ne todėl, kad būtų skelbiami netikri ar pagražinti faktai, o todėl, kad juose atispindi dokumentus rengusiųjų pažiūros, įvykių vertinimas, jų veikla ir siekiai.
Be to, perrašytas mašinėle protokolas gali skirtis nuo ranka rašyto originalo, kuriame gali likti istorikui įdomių ir reikšmingų smulkmenų /žr. dok. Nr. 5/.
Nekyla abejonių, kad pateikti faktai atitinka tikrovę - tai patvirtina dokumentai /žr. Vytauto rinktinės vado raportą apie Marijampolės komunistinio ir NKGB aktyvo likvidavimo operaciją, dok. Nr. 19/.
Netikslūs gali atrodyti kai kurie skaičiai, bet ne todėl, kad dokumentų autoriai nežinojo tikrosios padėties.
Atskirai struktūriniai vienetai ir padaliniai susisiekdavo per tarpininkus-ryšininkus.
Todėl, pavyzdžiui, rinktinių vadai negalėjo tiksliai žinoti, kiek jie turi kovotojų ne vien konspiracijos sumetimais, bet ir dėl to, kad situacija labai greitai kito.
Negalima sakyti, kad partizanų vadai nekontroliavo padėties.
Iš skelbiamų dokumentų matyti, kaip greitai buvo atkuriami išardyti štabai, kaip dalinio veikimo rajone operatyviai buvo reaguojama į bet kokius įvykius.
Vykdyti valdžios funkcijas ir užtikrinti vadinamąją viešąją tvarką, nelegaliomis sąlygomis kovojant su priešu, praktiškai neįmanoma.
To nesugeba padaryti ir legali valdžia, nuolat kovojanti su nusikaltėlių pasauliu.
Partizanų garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi veikti kaip valdžios struktūros, operatyviai ir greitai reagavo į visus neleistinus, nusikalstamus veiksmus.
Taip rinktinės vadas Žiedas kalba apie banditų grupės sunaikinimą, apygardos vadas liepia išsiaiškinti su kažkokio Simano grupe, įspėja kuopos vadą Apynį, kad nepažeistų tvarkos ir gyventojams neužtrauktų NKVD siautėjimų (dok. Nr. 9).
Spausdinami dokumentai nėra lygiaverčiai - vieni ypač vertingi (pvz., partizanų vadų susitikimų su užsienio atstovais protokolai), kiti turi daugiau pažintinę, negu informacinę reikšmę, tačiau visi jie padeda geriau suprasti nelengvą kasdieninį partizanų gyvenimą.
Labai įdomus dokumentas Nr. 7.
Jame užfiksuotas partizanų vadų susitikimas, kuriame dalyvavo garsusis NKGB infiltratas J. Markulis-Erelis.
Nežinant Erelio vaidmens, kurį atskleidė J. Lukša, šį dokumentą galima laikyti įprastu partizanų susitikimo aprašymu, kokių buvo šimtai.
Tačiau žinant kai ką daugiau apie šį asmenį, darosi aišku, kad J. Markulio iškelti klausimai nėra jau tokie „nekalti".
Remdamiesi jais, KGB tyrė padėtį Pasipriešinimo judėjime.
Ką jie išsiaiškino tą 1946 m. gegužės 29 d.?
Visų pirma, kad kol kas dar nėra vieningo centro ir galima būtų jį kurti infiltravus savo žmones.
Be to, jie daug ką sužinojo apie „Tauro" partizanų apygardą ir jos santykius su kaimynine Dainavos apygarda, susipažino su keletu vadų.
„Nekaltu" pasiūlymu taikyti dvigubus slaptažodius, Erelis, nesukeldamas įtarimo, išprovokavo vieną „Tauro" apygardos vadą „išduoti" svarbią karinę paslaptį - būtent, kad „Tauro" apygardoje jie jau vartojami.
Taigi suimti ryšininkai jau nebegalėjo išgelbėti nei pačių ryšininkų, nei partizanų, pasakydami tik vieną slaptažodį.
Atskirai reiktų paminėti atsišaukimus.
Juose iš dalies atispindi politinė partizanų programa ir sąjūdžio siekiai.
Siunčiu jums viską, ką ketinau.
Paruošiau truputį vėlokai, bet žinot užtrukom iki sulaksčiau.
Tas tekstas, kurį čia įdedu nėra toks kaip, kad anksčiau buvo surašęs p. Gediminas, nes nuorašo neliko, o aš gerai neatmenu kas ten buvo parašyti.
Taigi sukombinavom ir surašėm maždaug panašiai kaip aną kartą.
Dainos kai kurios labai griozdiškos, yra net nepartizaniškų iš kažkur nurašytų, bet kadangi laiko maža visų jų netaisau.
Išmečiau kelias nekam tikusias, nepartizaniškas, dadėjau naujų, kurių rinkinyje nebuvo, ištaisiau kai kurias klaidas ir tiek.
Šiaip pas mane viskas gerai.
Gyvenam karališkai visi keturi daikte.
Neseniai bolševikiškoji spauda išpleškino: Vilainių Valstybinį ūkį ėmėsi šefuoti komjaunuoliai.
Iš tiesų, tai įvykis.
Tai daug didesnis įvykis negu, sakysim, kad kokių Kėdainių viešose išvietėse būtų įsteigtas raudonasis kampelis.
Bet ar nebūtų dar geriau, kad tie bizūnai būtų suvaryti į NKVD, tribukų ir kitų niekadėjų ūkius usnių ir pienių naikinti.
Juk jose nuskendo ir tie ūkiai ir jų derlius.
O kiek užteršė kaimyninių plotų!..
Spauda šiuo metu turi akių uždegimą ir per savo raudonus akinius tos žalos nemato.
O gal tai ir ne žala, kad dešimtys tūkstančių hektarų kultivuoja usnis ir pienes?
Juk rodant jas kokiam „rojumi" susidomėjusiam užsienių didmiesčių profanui galima sakyti: - Štai ko mes jau pasiekėme! Štai koks čia derlius! - Tūkstantinė raudonoji gurguolė veža duoną valstybei!.. - Džiaugiasi spauda.
Tai turbūt tribukai jau vakar bus nusigabenę tuos rikiese sudygusius rugius ir kviečius, kurių lig šiam laikui nei pats nesivežė nuo lauko, nei žmonėms jų susivežti neleido.
Tik nežinia, ar iš tokių rugių duona išeina.
Toliau pranešu štai ką.
Dar neseniai pas mus buvo atvykęs Vėtra su savo vyrais ir buvo atsivedęs du naujai įstojusius partizanus Arą ir Dainių ir, pas mus atvykęs, pradėjo pasakoti ant tų naujų štai ką.
Būk tai jie yra ankavedės agentai.
Tada mes pravedėm tardymą ir tardymo metu teko ir man dalyvauti, tai aš pareiškiau, kad man jie atrodė iškart labai įtartini ir, kad ir liko jų vienas nesušaudytas, bet reikia jį būtinai sekti.
Dabar aprašau tardymo eigą.
Pirmutinis buvo apklaustas Aras, bet kadangi nieko nepasakė, tai šaukėm jo draugą Dainių.
Kai šitam buvo pasakyta, kad viską prisipažintų, tai bus dovanota gyvybė, tada jis pasakė štai ką.
Dabar kaip vienas jų pabėgo.
Mes juos varėm sušaudyti į mišką tai įvyko štai kas.
Aš ėjau pats pirmas, nes žinojau geriausiai kelią.
Paskui mane už trijų metrų Saulius varė kal.
Dainių, paskui Saulių Karijotas varė kal.
Saulius ir Dainius kažką kalbėjosi eidami ir tuo momentu Dainius darydamas ratą pro mane pradėjo bėgti.
Tada aš mečiau rankoje nešamą kastuvą ir griebiausi automato, bet tuo momentu pasipynė man po kojomis numestas kastuvas ir aš suklupau.
Kai atsikėliau tai Dainius buvo maždaug už 20 metrų.
Tada aš pradėjau vytis ir vydamas šoviau į jį 15 šūvių serija, bet naktis buvo tamsi, tai šūvis liko netikslus.
O Saulius, kuriam buvo pavesta bėglys saugoti, nė karto nešovė, net nenoromis vijosi, bet atsilikęs toli už manęs.
Vėtra labai nepatenkintas, kad jį pašalinot nuo pareigų, bet Vėtra yra netinkamas vadovauti, nes jo būry baisi betvarkė ir visi vyrai rėkia, kad duokit kitą viršininką.
Kiek teko sužinoti iš vyrų, tai Vėtra ten pridirbęs tiek blestvų, kad sunku visas ir aprašyti.
Kiek teko patirti, ten toks vokietukas yra iš jų visų geriausias karys.
Jei ne jis, tai per tą puolimą tikrai visi būtų žuvę.
O jei jūs norėtumėt tą vyrą iššaukti, kuris dirba Marijampolės ankavade, tai kreipkitės į Joną Zvingilių.
O tuos daiktus, kuriuos Karijotas paėmė iš to piliečio, tai daugiausiai išdalino į užeinamas vietas.
Dabar Karijotas pasiliko tik mane vieną prie savęs kaipo patikimiausią, tad prašau laikyti viską paslapty.
Ir kalbant, kalbėkit atsargiai, nes Karijotas gali iš kalbos ką nors suprasti.
Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas š. m. spalio 7 d. atsišaukime dėl bolševikų ruošiamos revoliucijos šventės tos šventės datą pažymėjo - spalio mėn. 17 dieną.
Komitetas kreipia jūsų dėmesį, kad toji data yra senojo (rusų) kalendoriaus data ir kad ji atitinka naujojo, tai yra ir mūsų kalendoriaus lapkričio mėn. 7 dieną, kada faktiškai toji šventė ir bus švenčiama.
Be to pastebima, kad šventinės iškilmės bus tęsiamos ir lapkričio mėn.
Broliai lietuviai, Lietuvos laisvės kūrėjai.
Kultūringo pasaulio yra pripažinta duoti laisvės ir nepriklausomybės visoms tautoms, kurios turėjo suverenitetą 1939 m. t. y., prieš karą.
Rudasis okupantas jau galą gavo.
Dabar mus sunkiai prispaudęs dar biauresnis raudonasis okupantas.
Jis nenori tautoms laisvės, jis turi jas pavergęs, besąlyginiai jas išnaudoja, siekia imperialistinių tikslų, prisidengęs gražiu, neva darbininkų ir valstiečių užtarymo obalsiu.
Raudonoji klika, žiaurūs Maskvos satrapai, eina prie galo, nes savo uždavinių - sunaikinti fašistus, atliko ir turi dabar patys dingti nuo žemės paviršiaus, nes XX a.
Mes, visi lietuviai, labiausiai trokštame atstatyti Nepriklausomą savo tėvynę Lietuvą, nusikratant visokio plauko okupantus.
Nelengva duona to, kuris stato pavojun savo brangiausią turtą: gyvybę, tačiau tai garbingas įsipareigojimas.
Tad sveikinu kiekvieną, kuris nuoširdžiai suprato, rimto reikalo svarbą.
Mūsų Tėvynė pergyvena žiauriausio kruvino teroro priespaudos laikus.
Šią žiaurią priespaudą kenčia visi lietuviai, visa Lietuva skęsta kraujo ir ašarų jūrose.
Bet ypatingai ši kruvinojo teroro našta palietė mūsų brolius, kurie palikę savo tėviškes, tėvus ir atsižadėję visų laisvo piliečio teisių, kovoja su ginklu rankoje prieš mūsų kraštui daromą visokį piktą šalies pavergėjų ir jų bernų parsidavėlių, Tėvynės pardaviku.
Jie paliesti skaudžiausiai, nes jie ne tik, kad neturi tėvų, namų ar bent kiek padoresnės pastogės, kenčia šaltį ir kitus kasdieninius nedateklius, bet jiems atimta ir reikalingiausias kenčiančiojo žmogaus sielai sustiprinti maistas bažnyčia.
Nėra dvasios vadų, kurie sustiprintų juos religine praktika ir paruoštų juos amžinojon kelionėn mirštant.
Bet mes turime dėkoti Aukščiausiąjam Dievui, kad gyvendami šiose nepavydėtinose sąlygose, mūsų kovojančių brolių tarpe, kuriems tėviškes, namus ir bažnyčią pavaduoja žalieji Lietuvos miškai, kunigą - Dvasios vadą vienos ar kitos grupės vadas ar šiaip sau kovotojas susipratęs katalikas.
Šiandien mes ypatingai jaučiamės laimingi, kad mūsų apygardoje atsirado ir kunigas - didvyris, kuris mielai eina apaštalo kapeliono pareigas.
Didžiausia spraga, kuri buvo iki šio laiko jaučiams, trūkumas dvasios stiprintojo, dvasios kėlėjo, nors nevisiškai, bet dalinai jau pašalintas.
Atsižvelgiant į kovojančių skaičių ir dalinių užimamos teritorijus plotus, vienam kunigui nors ir tiek turint gerų norų ir energijos kaip mūsų kapelionas neįmanoma apeiti ir patenkinti visus Kovotojų dvasinius reikalus.
Vien tik mūsų apygardoje reikalinga dar trijų kunigų kapelionų.
Mes nereikalaujame ir negalime reikalauti, kad gyvenantieji oficialų gyvenimą ir dirbdami savo luomo pareigose kunigai mestų tiesiogines savo pareigas ir eitų pas mus dirbti, bet mes kviečiame kiekvieną kunigą lietuvį, kuriam gręsia pavojus būti kraugerių suimtam.
Visa Lietuvos dvasiškija remkite mūsų teisingą kovą maldomis pas Aukščiausiąjį, kad jis laimintų mūsų žygius.
Šiuo momentu ypatingai svarbu ir labai skubiai reikalinga Jūsų parama tai: Apygardos kapelionui kilnojamos bažnyčios altoriui įrengti, atliekant Šventų mišių auką būtiniausieji dalykai, kurių nuoširdžiai prašome mums neatsakyti.
K a m ž a, K i e l i k a s /mažas su pilnu aprengimu/, K r y ž e l i s pastatomas altoriui, ž v a k i d ė s dvi nedidelės, M iš i o 1 ė 1 i s mažas B. M. V.
Be to, Kovotojams aprūpinti ypatingai šiuo laiku jaučiamas didelis trūkumas ražančių.
SAN-FRANCISKO konferencijoje nuspręsta Pabaltijo tautų likimas mums palankia prasme.
Tautiečiai, Jūs dėdami parašus nė nejaučiate, kad čia glūdi pasaulyje negirdėta klasta.
Keturis metus kentėję vokiškosios okupacijos laikotarpį, dabar vėl pergyvenate dar skaudesnį bolševikinį terorą.
Bolševikai, taip lygiai kaip ir vokiečiai visokiais būdais terorizuoja ir provokuoja mus.
Bolševikai, siekdami pavergti mūsų mažą kraštą, stengiasi įpiršti jums blankus, kuriuose jūs pasirašytumėt dėkodami Stalinui už amžinos vergovės...
SKRITYTOJŲ KLUBO idėja - kas mėnesį bibliotekoje aptarti aktualią, didelio susidomėjimo sulaukusią ir visuomenėje tam tikrą rezonansą sukėlusią knygą.
Paliko gilų įspūdį perskaityta knyga? Pasiūlykite ją!
Gal klubo susitikime aptarsime būtent Jūsų rekomenduojamą knygą!
Pasiūlymus siųskite el.
Skaitytojų klubo susitikime kovo 31 d. 17.30 val.
Premijomis apdovanoto šiuolaikinio žydų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Šėtono apžavai“ pasižymi elegantiška proza bei stipriais veikėjų portretais.
Visa autoriaus kūryba - paminklas istorijai ir Lietuvos žydams.
Romanas „Šėtono apžavai“ skaitytojus nukelia į karo metu sunaikintą Miškinių miestelį, kuriame nuo seno santarvėje gyveno tiek žydai, tiek lietuviai.
Žydai ir lietuviai nuo seno gyveno kartu.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas prižadino šėtoną, kuriam pirštu mostelėjus vieni kaimynai atsigręžė prieš kitus.
Ilgi santarvės metai tarsi liko užbraukti šiam šėtonui paskambinus pinigų kapšeliu.
Pasaulis, apie kurį rašo autorius, nebeegzistuoja.
Jį nušlavė karas, kurio metu naciai ir kolaborantai sunaikino beveik visus Lietuvos žydus.
Romanas „Šėtono apžavai“ pasakoja apie pačią šio naikinimo proceso pradžią Miškinių miestelyje.
Vietoje, kurioje žydai buvo bendruomenės dalis: dirbo, siuvo, kepė, gydė.
„Šėtono apžavai“ - paminklas, kuriame puikia proza įtaigiai papasakotas vienas skaudus istorijos etapas.
Knygoje daugybė įdomių veikėjų: nuo aristokratiškos lenkės, galiausiai tapusios kapinių prižiūrėtoja iki nagingo siuvėjo.
Knyga įvertinta EBRD - Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko - literatūrine premija, o po jos pasirodė daugybė palankių apžvalgų tarptautinėje žiniasklaidoje.
Grigorijus Kanovičius (g.1929 m.) - žydų rašytojas, Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas.
Prisiminimai: kunigystės kelias ir Tėvynės meilė
1962 m. balandžio 18 d. Kauno arkikatedroje vysk. Petro Maželio rankų uždėjimu gavau kunigystės šventimus ir pradėjau tarnystę Bažnyčioje.
Savo primicijų paveikslėlyje įrašiau vieną savo maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“
Viešpats su kaupu išpildė aną prašymą, leisdamas per penkiasdešimt metų tarnauti Dievo tautai.
Kai ką iš tarnystės užfiksavau šiuose prisiminimuose.
Juose nerasite sensacijų, bet rasite tik pasakojimą apie vieno į Dievą tikėjusio ir juo pasitikėjusio kunigo, vienuolio ir vyskupo tikėjimo kelionę, kurioje švietė saulė, bet, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, netrūko ir stiprių bangų bei priešingo vėjo.
Bet visuomet visose aplinkybėse Viešpats buvo mano gyvenimo šviesa.
Mano šaknys įaugusios į Dzūkijos žemę.
Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią.
Abu tėvai - Motiejus ir Anelė Tumosaitė buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono; susituokę kurį laiką gyveno Krikštonyse ir tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse.
Gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys.
Per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais.
Vaikams gyvulėliai nemaišė, greičiau buvo pramoga.
Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį.
Augome keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir aš - pagrandukas.
Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti.
Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos.
Pirmą kartą radijo imtuvą pamačiau pas savo kleboną, ir ši kalbanti dėžė anuomet atrodė tarsi stebuklas.
Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų, kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo.
Vaiko atmintis užfiksavo tik tėvelio darbštumą.
Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose.
Žiemą tėvelis keldavosi labai anksti ir eidavo į kluoną spragilais kulti javų.
Man, mažiausiam, nei arti, nei spragilais kulti javų neteko.
Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis.
Mielai jį būčiau iškeitęs į bet kokį kitą.
Bet greitai pamėgęs skaityti knygas, būdavau laimingas, kai karvutės ir avys ramiai skabydavo žolę, o aš galėdavau ryte ryti pasaulietinio ir religinio turinio knygas.
Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys.
Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų.
Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais.
Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį.
Kitas pokario prisiminimas - po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris.
Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti.
Tėvelis bando atsikalbėti, girdi, reikės sūnų anksti rytą pavėžėti į mokyklą.
Juk šalta, sniegas, o į mokyklą aštuoni kilometrai.
Stribai atsako, kad sūnus be reikalo Kūčių sugrįžo į namus, todėl nieko neatsitiks, jei pėsčias nukulniuos į Seirijų mokyklą.
Ir nukulniavau.
Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę.
Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška.
Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas.
Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje - laisvos Lietuvos pusėje.
Tačiau laisvė atrodė tokia tolima, tiesiog nepasiekiama; reali buvo tik kruvina prievarta.
O kaip reikėtų dabar Lietuvos vaikams pažinti tą istorijos gabalėlį, kuris akivaizdžiai parodytų, kad Tėvynė yra verta jos vaikų kraujo kainos ir kad nevalia jos parduoti ar išduoti, nevalia jos užmiršti ir mąstyti tik apie savo bėdas.
Prisimenu pirmąjį tardymą.
Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau.
Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją.
Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.
Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina.
Be to, dar ir tretininkė.
Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną.
Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus.
Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.
Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja.
Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“
Žinoma, tuo visus pralinksminau.
Po dviejų savaičių mokymo priėjau išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar esu per mažas.
Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.
Kitą vasarą katekizmo mokė į mūsų parapiją atvykęs klierikas.
Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą - pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius - ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms.
Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau.
Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją.
Miglotai supratau, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas.
Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus.
Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis.
Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas.
Ši knyga man atrodė labai sunki, o buvau toks didelis vyras - galva sulig altoriumi.
Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos.
Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žinau daugiau už kitus vaikus.
O aš gerai buvau įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos galiu tik vieną kartą priimti Komuniją.
Reikėjo dar šešerių metų, kol vienas geras salezietis kunigas man paaiškino, kad Eucharistiją galima priimti kasdien, tik reikia saugotis nuodėmių, nes šventoji Komunija yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, kuris labai myli vaikus.
Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją.
Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgiu.
Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų.
Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką.
Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga.
Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė.
Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje.
Man ir dabar atrodo, kad vaikystėje girdėtos Kalėdų giesmės buvo pačios gražiausios.
Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas.
Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB.
Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai.
Dažnai jį aplankydavau, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavau jį ir Seirijų parapijoje.
Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.
Kai pas davatkėlę Ievutę sutikau nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišiose įgavo visiškai kitą spalvą.
Vasarą kiekvieną rytą bėgdavau patarnauti prie altoriaus, o per mokslo metus tą galimybę turėjau tik sekmadieniais.
Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią.
Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo.
Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais.
Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu.
Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką.
Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio.
Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami.
Bėdų atėjo tik vėliau.
Mano pirmosios pradinių klasių mokytojos net gyveno Krikštonių parapijos klebonijoje, todėl mes, Mišių patarnautojai, jas laikėme savomis, o jos ne tik nebarė už patarnavimą, bet dar ir pamokydavo, kad per Mišias nesidairytume į žmones, o žvelgtume į altorių.
Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė.
Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila.
Su panašia užuojauta rugsėjo pirmąją žvelgėme į kiekvieną naują mokytoją, kuri ar kuris ateidavo į klasę prisisegę komjaunimo ženkliuką.
O kai klasėje paskelbė, kad mirė Stalinas, ši žinia visus labai nudžiugino - ačiū Dievui, tirono jau nebėra!
Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo.
Prisimenu vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi.
Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja.
Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę.
Turėjau gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų.
Kartą mokytoja aiškino, kaip išlipusioms iš medžių beždžionėms pamažu nunykusi nenaudojama uodega, o mes ir klausiame: „Kodėl karvėms nenunyksta uodega, juk jos po medžius nesikarsto?
Vyrui uodega taip pat praverstų - vasarą šienaudamas muses nusivaikytų.“
Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo.
Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatūra, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje.
Baigiant vidurinę mokyklą, į mano charakteristiką auklėtoja įrašė vieną sakinį:,Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti.“
Paėmiau šią charakteristiką ir pamąsčiau, kad su tokia į Kunigų seminariją tikriausiai priims.
Niekuomet nelankiau šokių ir tai dariau sąmoningai, nes labai anksti pradėjau galvoti apie kunigystę.
Knygos, noras kuo daugiau apie viską žinoti, pagaliau domėjimasis religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais nulėmė tai, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavau pasidalyti skaitytomis mintimis.
Tokių draugų visuomet turėjau mokykloje, kariuomenėje, seminarijoje ir ją užbaigęs.
Atskyrėlis nebuvau ir tikriausiai negalėčiau būti.
Tiesa, visada labai gerai jaučiausi skaitydamas knygas, užsiimdamas fotografija, technika, sportu, ieškodamas atsakymų į mane dominančius klausimus, ir tuomet galėjau būti vienas.
Daug žmonių šalia manęs pradėjo atsirasti tik kunigystės metais.
Dažniausiai tai būdavo vaikai ir jaunimas, kuriuos mokydavau katekizmo ir kuriems klebonija pasidarydavo antri namai.
Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo man du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo.
Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis.
Kiek vėliau nusipirkau geresnę knygą, bet rusų kalba, todėl ne viską suprasdavau.
Pokario metais nusipirkti fotoreikmenų buvo ganėtinai sunku, todėl važiuodavau dviračiu į Alytų ar Druskininkus ir ne kartą grįždavau tuščiomis.
Daugiausia teko pasukti galvą, kuo galima būtų pakeisti elektrą, kad iš fotojuostos galėčiau padidinti reikiamo dydžio fotografijas.
Palėpėje iš ruberoido susimeistravau fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišau fanerinę dėžę su fotodidintuvu.
Dienos šviesa turėjo pavaduoti elektrą.
Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin.
Jaučiausi beveik didvyris - pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas.
Tada dar nenumačiau, kad šios fotografijos pamokos labai pravers, kai reikės daryti Kronikos mikrofilmus, bet Viešpats visada mato toliau už vaiką, kuriam dar rūpi tik pramogos.
Po Kovo 11-osios mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rimšienė papasakojo, kaip kartą mokytojų kambaryje buvo aptariamas mano elgesys.
Kažkam kilo įtarimas, kad galiu stoti į Kunigų seminariją.
Buvo nutarta įpareigoti klasės draugus komjaunuolius išmokyti mane šokti.
Klausydausi šio pasakojimo prisiminiau, kaip vienas klasiokas, su kuriuo lankydavau gimnastikos treniruotes, kelis kartus siūlėsi pamokyti mane šokių.
Kažkam ruseno viltis, kad pradėjęs lankytis jaunimo vakarėliuose nustosiu galvoti apie Kunigų seminariją.
Tačiau gimnastika man buvo svarbiau už šokius, ir komjaunimo užduotis liko be vaisių.
Vidurinės mokyklos laikotarpis atmintyje išliko labai šviesus.
Tolerantiški ir geri mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros lietuviško kaimo mergaitės.
Vieną kitą net įsimylėdavau, bet tai ir liko mano mažomis jaunystės paslaptimis.
Vėliau panašių mergaičių sutikdavau parapijose sąmoningai reli...
Kauno regiono funkcinės zonos plėtros strategijos projekto pristatymas visuomenei
tags: #snipu #vaikuciai #laiko #sergetojas #2011