Dantų priežiūra ir problemos šunims: nuo pieninių iki nuolatinių dantų
Dantų priežiūra ir problemos šunims: nuo pieninių iki nuolatinių dantų
Sveikas ir laimingas šuniukas iš tiesų turėtų noriai ėsti. Mažiems organizmams reikia daug kalorijų, kurias jie naudoja žaidimams ir, žinoma, augimui. Šuniukai iš tiesų turėtų ėsti kas kelias valandas. Kuo vyresnis šuniukas, tuo ilgesnį laiką tarp maitinimo galime pailginti. Labiausiai rekomenduojami jau paruošti ir subalansuoti šuniukų ėdalai. Iš pradžių drėgnas, paskui galima įvesti sausą maistą.
Mažų šuniukų ir kačiukų pieniniai dantys išdygsta anksti, 3 - 4 savaičių amžiaus, o 4 - 6 mėnesių amžiaus pasikeičia į nuolatinius dantis. Pieniniai dantys savo išvaizda skiriasi nuo nuolatinių dantų. Jie yra mažesni ir baltesni nei pastovieji. Jauni šuniukai turi 28 pieninius dantis (6 kandžius, 2 iltis ir 6 prieškrūminius dantis viršutiniame žandikaulyje ir tiek pat dantų apatiniame), o jauni kačiukai turi 26 pieninius dantis (6 kandžius, 2 iltis, 6 prieškrūminius viršutiniame žandikaulyje ir 6 kandžius, 2 iltis, 4 prieškrūminius apatiniame žandikaulyje).
Suaugęs šuo turi 42 nuolatinius dantis, iš kurių viršutiniame žandikaulyje išauga 6 kandžiai, 2 iltys, 8 prieškrūminiai ir 4 krūminiai dantys, o apatiniame 6 kandžiai, 2 iltys, 8 prieškrūminiai ir 6 krūminiai dantys. Suaugusi katė turi 30 nuolatinių dantų, kuriuos sudaro 6 kandžiai, 2 iltys, 6 prieškrūminiai ir 2 krūminiai viršutiniame žandikaulyje išaugę dantys ir 6 kandžiai, 2 iltys, 4 prieškrūminiai ir 2 krūminiai apatiniame žandikaulyje.
Manoma, kad taip atsitiko todėl, kad laukinėje gamtoje šuo misdavo kaip visaėdis gyvūnas. Na, o katės yra tikri mėsėdžiai, kurios negalėtų išgyventi gaudamos maistą, kuriame nėra mėsos.
Didžiąją danties dalį sudaro dentinas, kurio sudėtis panaši į kaulo. Dentiną sudaro ląstelės, vadinamos odontoblastais, ir šią struktūrą sustiprina kalcio fosfato junginiai. Danties pulpoje (dar vadinamoje danties minkštimu), kurią apgaubia dentinas, randamos kraujagyslės ir nervai.
Dantų keitimosi ir formavimosi procesas
Pieniniai dantys šunims pradeda dygti maždaug 4 savaičių amžiaus. Pirmieji yra krūminiai dantys, po jų - kandžiai. Visas šuns pieninis dantų sąkandis turi 28 dantis, iš kurių 14 yra žandikaulyje ir tiek pat apatiniame žandikaulyje. Šuniukas neturi krūminių dantų.
Pirmųjų dantų dygimas šuniui nėra malonus. Dantenos yra patinusios ir skausmingos. Šiuo laikotarpiu būtina reguliariai tikrinti šuniuko burną, nes, pavyzdžiui, galimas gingivitas.
Pieniniai dantys šunims pradedami keisti nuolatiniais maždaug nuo 4 mėnesių amžiaus ir paprastai baigiami iki šuniui sueis vieneri metai. Pirmieji iškrenta pieniniai dantys, o vietoj jų išauga nuolatiniai. Paskutinieji išdygsta nuolatiniai krūminiai dantys.
Šuns dantų keitimo metu pasireiškia panašūs simptomai kaip ir dygstant pirmiesiems pieniniams dantims. Labiausiai pastebimi ir juntami nemalonus burnos kvapas ir paraudusios dantenos.
Dažnai pasitaiko dvigubas dantis - taip vadinamas išlikęs pieninis dantis šalia jau nuolatinio danties. Jei pieninis dantis neiškrenta per kelias dienas, apsilankykite pas veterinarijos gydytoją, kuris ištrauks išlikusį dantį.
Mažų ir miniatiūrinių veislių, taip pat brachicefalinių veislių dantų keitimas gali sukelti komplikacijų. Tai susiję su trumpu snukiu ir mažu žandikauliu. Dantys turi nedaug vietos tinkamai augti, todėl dažnai pasitaiko sąkandžio sutrikimų ir kreivumų.
Dantų ligos ir jų prevencija
Dantų ligos statistiškai gali atsirasti nuo vienerių metų amžiaus. Jomis labiau linkę sirgti mažųjų veislių šunys.
Pirmasis dantų ligų požymis, kurį pastebi šeimininkas, yra nemalonus burnos kvapas. Dar vadinamas dantenų uždegimu, pasireiškia kaip ankstyvoji dantenų ligos stadija. Dantenos tampa paraudusios ir nežymiai patinusios. Ilgainiui jos pradeda kraujuoti.
Negydomas gingivitas išsivysto į žymiai sunkesnę ligą - periodontitą, kai uždegimas pažeidžia ne vien tik dantenas, o apima ir gilesnius dantį supančius audinius (dantenas, periodonto raištį, cementą, alveolės kaulą). Žandikaulio kaulas prie dantų negrįžtamai tirpsta ir dantys iškrenta.
Periodonto ligos - tai bendras terminas, apibūdinantis uždegimines ir greitai progresuojančias dantenų ir danties aplinkinių audinių ligas. Jomis gyvūnai serga labai dažnai. Iš esmės, kiekvienam gyvūnui laikui bėgant gali išsivystyti periodonto ligos.
Šeimininkui kruopščiai prižiūrint savo augintinio dantis, šių ligų pradžia smarkiai atidedama, o intervencijos laipsnis gerokai sumažėja. Gyvūnams, sergantiems periodonto ligomis, padidėja rizika susirgti širdies, kepenų ir inkstų ligomis.
Prasta dantų priežiūra laikoma pirmine periodonto ligų priežastimi. O pagrindinis požymis - nemalonus burnos kvapas (vad. halitozė). Liga diagnozuojama, atlikus kruopščią burnos ertmės apžiūrą.
Kiekvienam gyvūnui rekomenduojamas danties kanalo odontologinis rengenologinis tyrimas. Juo siekiama įvertinti alveolinio kaulo būklę, pridėtinių dantų ir trūkstamų dantų padėtį žandikaulyje.
Pagrindiniai gydymo tikslai apima skausmo ir infekcijos panaikinimą, periodontinių kišenių sumažinimą, dantenų kraujavimo, deginimo ir niežėjimo panaikinimą. Nuo dantų nuvalomi akmenys ir apnašos, o po to dantys nupoliruojami. Sugedę dantys ištraukiami.
Sausas specializuotas ėdalas, kramtukai, spec. priedai padeda, tačiau negali visiškai užkirsti kelio gingivito arba periodonto ligų atsiradimui. Geriausias būdas - kasdienis dantų valdymas namuose su dantų šepetėliu minkštais šereliais. Šuniukai ir kačiukai pratinami prie dantų šepetuko nuo mažens. Negalima naudoti žmonių dantų pastos. Reikėtų naudoti gyvūnams skirtą dantų pastą, nes ji neputoja, yra gardaus skonio (pvz., kepenėlių, žuvies ar mėsos) ir ją saugu nuryti.
Duokite savo šunims įvairių kramtukų. Niekada neduokite šunims minkštų kaulų, pvz.: vištienos kaulų. Apskritai, kaulų davimas šunims yra prieštaringai vertinamas. Vieni specialistai rekomenduoja duoti graužti stambius jautienos kaulus šunims, tačiau reikėtų stebėti savo augintinius ir neleisti graužti kaulų ilgiau nei 15 min.
Ar ant Jūsų augintinio dantų kaupiasi apnašos? Dantų valyti nereikia - mitas. Vis dar pasitaiko galvojančių, kad augintinių dantų priežiūra nėra būtina. Manoma, kad katėms ir šunims nasrų valyti nereikia, mat iki šių laikų jie šimtus metų sėkmingai gyveno be dantų šepetėlio, todėl ir šiandien tokio poreikio nėra. Vis dėlto, keičiantis mitybos įpročiams - šeriant augintinį minkštesniu pašaru, iškyla pavojus dantų apnašoms, iš kurių ilgainiui susiformuoja dantų akmenys, kurių minkštas pašaras nėra pajėgus mechaniškai pašalinti.
Dantenose susidariusiose taip vadinamose kišenėse kaupiasi bakterijos, sukeliančios dantenų uždegimą (gingvitą), išsivysto periodonto ligos. Taip atsiranda rizika ne tik prarasti dantis, bet ir susidurti su virškinamojo trakto problemomis, o infekcijai patekus į organizmą - susirgti inkstų, kepenų ar širdies ligomis.
Kaip aiškina gyvūnų prekių parduotuvių tinklo „KIKA“ veterinarijos gydytoja Rasa Bičiulaitienė, apnašų kaupimąsi gali lemti ne tik netinkamas maistas ar nasrų higiena, bet ir genetika. Pasak jos, dantų apnašos dažniau kaupiasi mažų veislių šunims - ši problema ypač opi jorkšyrams.
Laimei, kaip pastebi veterinarijos gydytoja, žmonės augintinio dantimis pamažu pradeda rūpintis dažniau - vis daugiau keturkojų šeimininkų užsuka į specializuotas parduotuves, ieškodami dantų priežiūros reikmenų. Paklausta, kokios galėtų būti to priežastys, veterinarijos gydytoja skuba pastebėti, kad tai lemia pasikeitę įstatymai. „Dabar matau, kad kaip tik dantų higiena yra labai išpopuliarėjusi - visi prašo dantų šepetėlio ir dantų pastos. Taip yra todėl, kad dabar, pagal naują Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, kuris sako, kad neturi gyvūnui procedūra sukelti streso, nebegalima atlikti dantų higienos procedūros, kuri yra skausminga, be narkozės. Žmonės labai nenori, kad gyvūnui būtų atliekama narkozė, todėl jie geriau prižiūrės dantukus, kad kuo mažiau tų procedūrų reikėtų. Yra veislių, kurios linkusios turėti dantų akmenų, tada joms tokia procedūra reikalinga kas metus, kai kuriems ir kas pusę metų. Tai čia yra tas pats, kas operaciją darytum kas pusę metų - yra rizika sutrikti kepenų parametrams, retais atvejais galima ir mirtis. O dantų problemos dažniausiai atsiranda vyresniems augintiniams, tai čia ir amžius prisideda. Nors naujos kartos narkozės yra saugios, čia aktualus ir piniginis klausimas - kiekvieną gyvūną reikia patikrinti prieš atliekant narkozę, atlikti kraujo tyrimus, kurie kainuoja, o klientai daug mokėti nelinkę“, - sako R. Bičiulaitienė.
Vis dėlto, jei jau pastebima, kad augintiniui iš nasrų sklinda blogas kvapas, apnašos akivaizdžiai matomos, lengvai nenusivalo, taip pat matomos paraudusios kraujuojančios dantenos ir suprastėjęs apetitas - profesionalios dantų higienos išvengti nepavyks. Tokiu atveju veterinarijos gydytoja rekomenduoja kreiptis į veterinarijos kliniką, kurioje augintiniui bus atliekama dantų apnašų šalinimo procedūra. O kad to pavyktų išvengti, dantų higiena reikėtų rūpintis namuose.
Dantų priežiūros priemonės ir metodai
Dantų priežiūrai, kaip pasakoja pašnekovė, augintinių šeimininkai gali rinktis įvairiausias priemones - dantų šepetėlius, specialų dezinfekuojantį skystį, skirtą pilti į šuns vandenį, dantų gelį, pastą, įvairius tam pritaikytus skanėstus, specialias valymo servetėles, tam skirtus purškalus.
„Iš visų šių priemonių aš rekomenduočiau rinktis veterinarinius gelius ir dantų pastas. Kiek ir pati esu naudojusi, tos priemonės yra efektyviausios. Apskritai veterinarinės priemonės yra sukurtos taip, kad daug pastangų valymui nereikia, be to, yra saugios gyvūnams, nes visi preparatai yra pagrįsti medicininiais tyrimais. Taip pat siūlomos priemonės, kurios yra daug metų rinkoje, neturi medžiagų, kurios kenkia gyvūnui. Pavyzdžiui, naujausios kartos dezinfekuojantis skystis dabar neturi ksilitolio, kad nuolat geriamas vanduo šuniui nekenktų. Įsigyjant bet kurį preparatą rekomenduočiau tartis su veterinarijos gydytoju arba vaistininku, todėl, kad tų priemonių yra begalė - specialistas patars, parinks konkrečiam gyvūnui tinkamą priemonę, nes, pavyzdžiui, kas tinka jorkšyrui, netiks Kaukazo aviganiui - jorkšyro skrandis yra jautrus, todėl reikia žiūrėti, kas tinka būtent jam. Šepetėlis reikalingas visada, todėl rekomenduoju naudoti šepetėlį dviejų rūšių - vieną, kuris dedasi kaip antpirštis, ant piršto, priekiniams ir iltiniams dantims, kitą - įprastą, didesnės ar mažesnės galvutės, tolimesniems dantims ir vidinei jų pusei“, - sako specialistė.
Jeigu šuo yra sveikas, periodiškai graužia kietus skanėstus, kaip aiškina veterinarijos gydytoja, dantis valyti šeimininkas turėtų du kartus per savaitę. Tiek, kaip sako ji, tikrai pakaks tinkamai dantų būklei palaikyti. „Yra specialūs skanėstai, Z formos, kurie yra kieti, ramina dantenas, labai efektyvūs. Tačiau kiti šuniukai to nemėgsta, tokiais atvejais tik valymas belieka. O jeigu šeimininkas mato, kad šuo turi polinkį į dantų apnašas, dantis jam reikėtų valyti kiekvieną dieną. Iš karto matosi ant dantų geltonos apnašos, vėliau darosi akmenys. Būna pas kai kuriuos gyvūnus tos apnašos minkštos, labai lengvai nusivalo, tai pastebėjus ir laiku pasirūpinus, galima išvengti akmenų formavimosi“, - sako ji.
Kaip pratinti augintinį prie dantų valymo
„Aš visada sakau, kad augintinį reikėtų pratinti nuo jauno amžiaus, kad leistų lįsti prie burnos. Pirmiausia, kad leistų su pirštu apžiūrėti dantis, tada leistų dantų šepetėliu be pastos pavalyti ir jeigu taip prisipratinsite, niekada neturėsite problemų su dantų valymu. Dantis reikėtų valyti tol, kol išvalysite juos visus. Gali tekti ir su pertraukomis. Kaip mes sakome, pavalote ir duokite gyvūnui pailsėti, jei jis nerimsta. Negalima nieko daryti per prievartą. Visada sakau - negriebkite gyvūno, per prievartą nedarykite, pripratinkite. Pradžioje supažindinkite su šepetėliu, su pasta, nes jie kitaip bėgs ir bijos tos procedūros“, - sako veterinarijos gydytoja.
Kaip teigia pašnekovė, dantų valymas turi vykti žaidimo forma. Norint pripratinti, kaip aiškina ji, reikia visus procedūros žingsnius atlikti pamažu. „Pasiimi augintinį, glostai, bandai pasižiūrėti dantukus. Pavyzdžiui, galima užsidėti marles ant piršto, tiesiog pabandyti pavalyti. Priekinį dantuką pavalai, tada krūminį dantuką pavalai. Nesileidžia - paleidi, jis pabėgioja, tada vėl pasigauni, paglostai. Tą dieną pažaidi taip. Kitą dieną pažiūri - bėga, tada negaudai. Bandai dar kitą dieną, žiūri, jau leidžia su marliuku valyti, gerai, tada imi šepetėlį, jam parodai kaip žaisliuką, pabandai valyti vieną dantį. Nepatinka - per prievartą nedarai. Taip po truputį pažindinamas augintinis mato, kad nieko blogo nebus, o jeigu griebsi per prievartą valyti dantis, jis bijos ir niekada neateis valyti dantų. Jeigu gyvūnas ne jaunas, pripratinti nepavyksta, yra specialūs skysčiai, taip pat purškikliai, kurie veikdami su seilėmis minkština apnašas. Ir tada reikėtų duoti graužti specialius žaisliukus, į kurių vidų galima pridėti skanėstų, o šuniukas juos traukdamas nusivalo dantukus, taip pat specialius skanėstus“, - aiškina R. Bičiulaitienė.
Svetimkūniai ir traumos burnos ertmėje
Šunys dažnai susižeidžia burnos gleivinę, grauždami pagalius. Susidaro pavojinga situacija ypač tada, kai sužeidimai atsiranda giliai gerklėje.
Šunys, kramtantys pagalius, akmenis, kaulus arba kitus kietus daiktus, gali lengvai nusilaužti dantis, ypatingai krūminius. Emalio įtrūkimų gydyti nereikia, tačiau jei įtrūkimas siekia danties pulpą, gyvūnas jus skausmą ir stengsis ėsti atsargiai. Kartais gali būti apatiškas. Nuolat kramtant kietus žaislus, visi dantys, įskaitant ir iltis, nusidėvi. Tai gali sukelti danties pulpos atidengimą ir infekciją.
Ties iltiniais ir viršutinio žandikaulio prieškrūminiais dantimis dažniausiai susidaro abscesai. Abscesais vadinami griežtai apriboti pūliniai. Viršutinio prieškrūminio danties abscesai pirmiausia pasireiškia patinimu po akimi. Ilgainiui pūlinys pratrūksta ir kraujo bei pūlių mišinys išteka lauk. Kai tai nutinka, skausmas sumažėja.
Apetito praradimas ir jo priežastys
Apetito praradimas gali byloti ir apie sveikatos problemas. Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl šuo atsisako valgyti, yra tai, kad jam nepatinka naujas maistas. Stresas kylantis dėl didesnių pokyčių namų aplinkoje ar kasdienėje šuns rutinoje gali turėti didelės įtakos šuns apetitui. Kai kurie šunys yra labai išrankūs dėl maisto ir gali atsisakyti valgyti, jei jų įprastas maistas nėra patiekiamas.
Kai kuriais atvejais apetito praradimas signalizuoja apie pašlijusią šuns sveikatą. Dantų problemos, virškinimo trakto ligos, infekcijos, ar net rimtesnės sveikatos būklės kaip vėžys ar kepenų sutrikimai, gali būti priežastys dėl ko augintinis yra praradęs apetitą.
Ką daryti, jei jūsų šuniukas nenori ėsti? 1. Jei svarstote, kodėl jūsų šuniukas neėda, tai gali būti dėl pasikeitusios aplinkos. Jei šuniukas iki šiol gyveno kitoje aplinkoje ir staiga buvo išvežtas į naujus namus, jis neabejotinai patiria didelį stresą. Jei paimame šuniuką, kurį augina motina, pasirūpinkite, kad atskirti jį nuo motinos ne ankščiau kaip po 8 savaitės. Dažnai šuniuko apetito stoka yra susijusi su baime, nesaugumu. Jei parsinešėte į namus naują šeimos narį, pasirūpinkite, kad jam būtų ramu ir tylu. Žinia, tai didelis įvykis visos šeimos gyvenime, tačiau po pasisveikinimo, žaidimo, leiskite jam akimirką pailsėti ir išsimiegoti ramioje vietoje. Nekvieskite jau pirmą dieną visų giminaičių ir draugų, kad parodyti naujo augintinio. 2. Kartais pasitaiko, kad šuniukas patenka į namus, kuriuose jau gyvena kiti gyvūnai. Kiti šunys ar katės gali būti nepatenkinti naujuoju šeimos nariu. Vyresnis šuo gali neprileisti savo naujam draugo prie maisto dubenėlio. 3. Dažnai šuniukas neėda, nes pakeitėme maistą. Verta iš buvusio savininko sužinoti, ką mūsų šuo ėdė anksčiau. Galbūt jis buvo pripratęs tik prie vienos rūšies drėgno maisto? Galbūt jis dar nesusitvarko su sausu maistu, kurį jam ką tik padavėme? Jei šuniukas gauna tą patį maistą, kurį ėdė anksčiau, bet jo atsisako, reikia ieškoti kitos apetito stokos priežasties. Jei nežinome, kuo šuniukas buvo šeriamas anksčiau, pasiūlykime jam kelis skirtingus drėgnus ėdalus. Jei norite pripratinti šuniuką prie naujos rūšies maisto, nepamirškite, kad tai reikia daryti palaipsniui. 4. Kita priežastis, dėl kurios šuniukas neėda, gali būti užkratas. Beveik kiekvienas šuniukas turi "turtingą vidinį gyvenimą" įvairių rūšių parazitų pavidalu. Jais jis gali užsikrėsti dar būdamas motinos pilve. Parazitus šuniukui gali perduoti ir motina maitindama. Paprastai iš esmės manoma, kad šuniukas užsikrėtęs kirmėlėmis, todėl yra sukurti specialūs šunų ir kačių dehelmintizavimo planai. Iš nežinomo šaltinio atvežtiems šuniukus, turintiems 3 savaites, reikėtų paduoti vaistus nuo kirminų. Tai daryti reikia dviejų savaičių atstumu. 5. Atminkite, kad labai užsikrėtę šunys, padavus tabletę, gali pasijusti blogiau. Dehelmintizavimo tabletės veiklioji medžiaga naikina suaugusias parazitų formas, kurios pradeda išskirti daug toksinių medžiagų ir švelniai nuodija šunį. Kartais būna taip, kad mūsų šuniukui reikia padėti papildomais vaistais ar net lašeline. Tačiau labai svarbu reguliariai nukirminti gyvūną. Jūsų šuo turi būti tinkamai nukirmintas, ypač prieš skiepus. 6. Galbūt jūsų šuniukas nenori ėsti dėl dygstančių dantų. Dantų keitimas taip pat yra tam tikras uždegimas, kuris gali būti susijęs su karščiavimu. Šuniukai, kuriems auga nauji dantys, gali jausti skausmą, diskomfortą, būti irzlesni, intensyviau graužti žaislus ar kitus daiktus. Reguliariai tikrinkite šuns burną ir aprūpinkite jį tinkamais žaislais, skirtais šuniukams. Jie tikrai labai palengvins dantenų niežėjimą. 7. Dėl jų taip pat gali sumažėti apetitas. Kita apetito stokos priežastis gali būti įvairios infekcijos, pvz., bakterinės, virusinės, grybelinės. Privalote atidžiai stebėti savo šunį ir prireikus greitai reaguoti. 9. Bet koks skausmas ar diskomfortas taip pat gali sukelti apetito praradimą. 10. Šuniukai gali ėsti įvairius mūsų namuose randamus daiktus. Tai gali būti batų raišteliai, plastmasiniai buteliai arba batai. Kramtydamas tokius daiktus šuniukas dažnai praryja mažesnius ar didesnius jų gabalėlius. Tai labai pavojinga, nes ne visi jie gali pereiti visą virškinimo sistemą. Kai kurie gali įstrigti žarnyne ar skrandyje, todėl norint atsikratyti tokio svetimkūnio reikės atlikti operaciją. Taip pat turite atkreipti dėmesį į žaislus, kuriuos perkate savo šuniukui, pavyzdžiui, į kamuoliukų dydį. Jie turi būti pakankamai dideli, kad šuniukas neturėtų galimybės jų praryti. 11. Tai defektai, kurie trukdo tinkamai vartoti maistą. Jie pasitaiko labai retai ir paprastai problemos prasideda labai anksti. Tai gali būti stemplės struktūros defektai arba skrandžio sutrikimai.
Į šuniuko apetito stoką reikia žiūrėti labai rimtai. Maži organizmai, negaudami maisto ir gėrimų, gali labai greitai dehidratuoti. Suaugusiam šuniui galima palaukti dieną ar dvi, jei šuo geria vandenį. Tačiau jei šuniukui sumažėja apetitas ar jis iš vis jo neturi, rekomenduočiau nedelsiant apsilankyti pas veterinarijos gydytoją. Jei pastebėjote, kad šuniukas ne tik viduriuoja ar vemia, bet ir neturi apetito, nedelsdami vykite su juo pas veterinarijos gydytoją. Šuniukų tyko daug pavojingų ligų. Vienas iš jų - parvovirusas. Tai virusinė liga, kuria dažniausiai serga neskiepyti šuniukai. Ji pasireiškia karščiavimu, apetito stoka, apatija, vėmimu ir stipriu viduriavimu. Jei pastebėjote kokių nors nerimą keliančių simptomų, nedelsdami eikite kartu su savo šuniuku pas gydytoją. Greiti ir teisingi veterinarijos gydytojo veiksmai gali išgelbėti jūsų naujojo draugo gyvybę.
Kaip matome, apetito praradimas yra labai nespecifinis simptomas, kurį gali sukelti daugybė veiksnių. Kai kurie iš jų yra nereikšmingi, kiti- daug rimtesni. Šių veiksnių sąrašas tikrai daug ilgesnis. Greita ir teisinga diagnozė bei gydymas yra labai svarbūs jūsų šuniuko sveikatai ir gyvybei palaikyti. Būkite atidūs stebėtojai.
Jei pastebėjote, kad šuo nevalgo, tai gali sukelti nerimą ir klausimų. Tačiau svarbu žinoti, kaip atpažinti įvairias priežasties ir imtis tinkamų veiksmų. Sveikatos problemos - kai šuo nevalgo ir negeria, tai dažnai yra pirmas signalas, kad jo organizme kas nors negerai. Virškinimo trakto sutrikimai. Burnos problemos. Jei šuo turi dantų problemų, tokių kaip kariesas, dantenų uždegimas ar pažeisti dantys, jis gali atsisakyti kramtyti maistą. Infekcijos ar lėtinės ligos. Tokios ligos kaip inkstų nepakankamumas, šunų diabetas ar kepenų problemos gali lemti, kad šuo atsisako valgyti. Stresas ir emociniai veiksniai - šuo nevalgo sauso maisto arba apskritai jokio maisto, jei jis jaučia stresą. Tai gali būti susiję su aplinkos pokyčiais (persikraustymu, naujais augintiniais namuose) arba kitais stresą keliančiais įvykiais. Maitinimosi pokyčiai - dažnai šunys atsisako valgyti, jei pakeičiamas jų maistas. Jei šuo nevalgo sauso maisto, galbūt jam nepatinka naujo maisto skonis arba tekstūra. Amžiaus faktorius - vyresnio amžiaus šunys gali pradėti valgyti mažiau dėl lėtesnės medžiagų apykaitos ar sveikatos problemų.
Jeigu pastebite, kad šuo nevalgo ir negeria, reikia stebėti jo elgesį ir simptomus. Šuo nevalgo sauso maisto - kai šuo atsisako sauso maisto, žiūrėkite, ar jis priima kitokį maistą, pvz., drėgną maistą. Jei tai trunka ilgiau nei parą ir šuo atsisako valgyti drėgną maistą, pasitarkite su veterinaru. Šuo vemia ir nieko nevalgo - vėmimas ir visiškas maisto atsisakymas yra rimtas simptomas. Tai gali reikšti apsinuodijimą, virusinę infekciją arba svetimkūnį skrandyje. Šuo dreba ir nevalgo - jei šuo dreba, jis gali jausti stiprų skausmą, baimę ar būti hipotermijos būklėje. Šuo nevalgo ir negeria - dehidratacija gali būti labai pavojinga. Pasiūlyti alternatyvų maistą - jeigu šuo nevalgo sauso maisto, bandykite sumaišyti jį su drėgnu maistu arba sultiniu. Skatinti hidrataciją - jei šuo nevalgo ir negeria, galite pasiūlyti jam vandens su sūlytėmis arba specialius elektrolitų tirpalus. Sukurti ramybės aplinką - kai šuo dreba ir nevalgo, suteikite jam jaukią, šiltą vietą. Stebėti šuns simptomus - atkreipkite dėmesį į kitus simptomus, tokius kaip letargija, vėmimas, viduriavimas ar nenatūrali laikysena. Jei šuo nevalgo, tai gali būti rimtas signalas, kurio nereikėtų ignoruoti. Pagrindinės problemos gali būti susijusios su sveikatos sutrikimais, stresu ar maisto pokyčiais. Nedelskite kreiptis į veterinarijos kliniką „Begemotas“ Vilniuje, kur patyrę specialistai pasirūpins jūsų augintinio sveikata.
Šuo neėda? 7 būdai, kaip įveikti apetito praradimą šunims
Apibendrinimas
Šunų dantų keitimas yra natūralus procesas. Kiekvienam šuniukui tam tikru gyvenimo etapu tenka tai patirti, o dantų keitimo procesas gali užtrukti iki kelių mėnesių. Šiuo laikotarpiu patartina skirti augintiniui daug dėmesio ir skatinti kramtyti kramtukus, kad sumažintumėte diskomfortą ir skausmą.
Bet kokie šuns elgesio pokyčiai turėtų paskatinti mus apsilankyti pas veterinarą. Vertėtų šunį nuo pat mažens pratinti prie burnos higienos ir supažindinti jį su dantų pastomis ir dantų šepetėliais.
Dauguma žinduolių netenka pieninių dantų, bet visą likusį gyvenimą naudojasi nuolatiniais dantimis. Dantų netekimas suaugusiam ir sveikam šuniui nėra normalus reiškinys ir visada turėtų kelti rūpestį prižiūrėtojui. Išimtis, žinoma, yra mechaninė trauma - nelaimingas atsitikimas arba kritimas. Tačiau net ir tada dantis dažniausiai būna pažeistas arba lūžęs, o ne savaime iškritęs. Jei jūsų šuniui lūžo dantis, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris dantį ištrauks arba užplombuos. Tokiais atvejais verta rinktis veterinarijos gydytoją, kuris specializuojasi odontologijoje.
Suaugusio šuns dantų netekimą gali sukelti rimta sisteminė liga arba pernelyg didelis dantų akmenų kiekis ir periodontitas. Pastarieji yra susiję su nepakankama šuns burnos higiena.
Dantų akmenys susidaro dėl nuolatinių apnašų ir bakterijų ant dantų apnašų. Matomi pakitimai, dažniausiai geltonos arba rudos spalvos, iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Pašalinti dantų akmenis galima tik su specialia veterinarijos gydytojo įranga.
Ar šunims yra reikalinga burnos higiena? Kiekvienas šeimininkas galėtų pateikti vis kitą atsakymą. Tačiau svarbiausia ne šeimininkų, o veterinarų nuomonės, kurie žino geriausiai. Netinkama šunų dantų priežiūra gali iššaukti daugelį skirtingų šunų burnos ertmės ligų, galiausiai, juntamas nemalonus kvapas, kuris pirmiausia kelia diskomfortą pačiam šuns šeimininkui. Ir jau nuo 4 mėnesių amžiaus besikeičiantys dantys turi būti prižiūrimi, kadangi visi 42 esantys burnoje - gali kristi. Deja, gyvenimas be dantų šuniui bus labai komplikuotas. Sudėtingesnis ir šeimininkui, kuris turės rūpintis subalansuotu maistu. Tokiu, kuris reikalingas šuns organizmui ir skatintų jį judinti žandikaulį, kad jo kaulas - neirtų. Liūdna, tačiau tikrai ne visi šunų šeimininkai žino, kad šie augintiniai serga tokiomis pat burnos ertmės ligomis kaip kad ir žmonės. Netekus dantų - gyvenimas tampa kur kas sudėtingesnis.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad daugelio šeimininkų pateikiamos dantų valymo priemonės šunims yra specialūs kramtalai, kurie padeda pašalinti apnašas nuo dantų. Tai tikrai yra geriau nei nieko. Tik svarbiausia rinktis geros kokybės, kuo natūralesnius kramtalus. Kai kurie norėdami palepinti savo šunį - perka saldėsius, kuriuose yra cukraus. Valyti dantis gali ne tik patys šunys pasilepindami natūraliais kramtalais, tačiau ir šeimininkai, kurie tam turi naudoti specialius augintiniui skirtus dantų šepetukus. Galima įsigyti net specialias dantų pastas, kurios yra skirtos keturkojui. Jose komponuojami konkrečiai gyvūnui labiausiai tinkami ingredientai. Dėl šuns šepetėlio pasirinkimo visada siūlome pasitarti su veterinarais, kurie gali patarti - koks geriausiai tinka Jūsų augintiniui. Pratinimui labai padeda skani dantų pasta. Mokyti šuniuką reikia dar tuomet, kol jis labai mažas. Išauklėti suaugusį šunį dantų valymui tikrai bus labai sunku, tad geriau - neužsileisti. Pirmiausia duokite šuniukui palaižyti pastos. Žinoma, ji bus malonaus skonio, tad šuo - noriai ragaus. Galima uždėti pastos šiek tiek ant piršto ir jo galiuku švelniais judesiais pabandyti valyti šuns dantis. Taip jis pamatys, kad pasta - nieko blogo, o pats valymas - neturi jokio neigiamo poveikio, nėra skausmingas. Visada galima valyti dantis su specialiu antpirščiu, kuris yra skirtas šuns dantų valymui. Gana panašūs yra naudojami kūdikių dantukų valymui. Daugeliui šunų tai nekelia jokio diskomforto. Minusas, kad išvalyti dantis pavyksta ne taip gerai. Bandykite po truputį pirštą arba antpirštį keisti dantų šepetuku. Leiskite gyvūnui jį pauostyti, palaižyti, susipažinti. Valykite ramiais judesiais, jeigu gyvūnas labai bijo - baikite valymą. Valyti nepavyksta. Valyti dantis toli gražu pavyksta ne visiems šunims. Kartais net ir labai didelis puodas kantrybės - nepadeda, kadangi šuo - kovoja ir viskas.
Specialūs, šunims skirti dantų purškikliai padės ne tik pašalinti nemalonų kvapą, tačiau ir apsaugos dantis.
Sausas pašaras šunims turi būti duodamas reguliariai.
Pasikartosime, kad šiuo metu kramtalų pasiūla yra labai plati. Rinkitės kuo natūralesnius.
Galų gale siūlome dažniau žaisti su šunimi naudojant virvę. Kas geriausiai išduoda, kad laikas daugiau dėmesio skirti šuns burnos ertmei? Žinoma, nemalonus kvapas, taip pat, vizualiai matomos apnašos, galiausiai, kraujavimas iš dantenų, kuris dažniausiai signalizuoja jau apie gingivitą. Dažniausiai jaunesniems šuniukams puikiai užtenka įvairių kramtalų, kurie padeda pašalinti apnašas. Natūralu, kad su amžiumi gyvūno sveikatai reikia skirti daugiau dėmesio, tad tuomet verta plačiau pasidomėti įvairiomis procedūromis pas veterinarus, kurių metų yra pašalinamos apnašos. Šuns sveikata nesiskiria nei nuo žmogaus, nei nuo kito augintinio. Kuo daugiau dėmesio bus skirta - tuo šuo bus sveikesnis. Jeigu ignoruosite simptomus, deja, liga tik aštrės.