"Ne mano daržas, ne mano pupos": abejingumo ir atsakomybės dilema
"Ne mano daržas, ne mano pupos": abejingumo ir atsakomybės dilema
Lietuvių liaudies išmintis, užfiksuota tūkstančiuose patarlių ir priežodžių, atspindi gilią paprasto žmogaus patirtį, semiamą iš gamtos, kasdienybės ir gyvosios aplinkos. Stebėdamas augalijos ir gyvūnijos pasaulį, žmogus atrado dėsningumus, kuriuos pritaikė ir savo gyvenime. Viena iš tokių išminties perlų - patarlė "Ne mano daržas, ne mano pupos", kuri kalba ne tiek apie daržininkystę, kiek apie tam tikrą elgesio modelį ir moralę. Ši frazė dažnai vartojama, kai žmogus atsiriboja nuo problemų, kurios, nors ir nėra tiesiogiai jo, bet gali turėti platesnių pasekmių.
Istorija mus moko, kad abejingumas, netgi rasistinės nuostatos, negali likti be pasekmių, nes esame per daug susiję su pasaulio įvykiais. Nors kartais atrodo, kad svetimos problemos mūsų neliečia, tačiau jos gali atsiliepti ir mums. Kaip sako viena mintis, "Nebijok draugo - jis tave tik išduos; nebijok vagies - jis tave tik apvogs; nebijok žudiko - jis tave tik nužudys - Bijok abejingojo! Visos niekšybės ir baisybės pasaulyje vyksta su nebyliu abejingojo pritarimu ir tylėjimu". Ši mintis ypač aktuali kalbant apie visuomenės santykius ir atsakomybę.
Iš kasdieniškos buitinės aplinkos, kurioje kaimyno gyvulys gali įlįsti į tavo daržą, pereikime prie svarbesnės temos - žmonių santykių ir atsakomybės už juos. Senovės pranašų raštuose, taip pat ir Naujajame Testamente, randame pavyzdžių, iliustruojančių abejingumo ir užuojautos stoką. Gailestingojo samariečio palyginimas yra ryškus pavyzdys: kunigas ir levitas, bijodami užsikrauti svetimų rūpesčių, apeina pakelėje gulintį sužeistą keleivį, o tik samarietis parodo užuojautą ir suteikia pagalbą.
Liaudies dainose taip pat atsispindi abejingumas vargstančiam artimui. Nuskriaustoji našlaitė, vargšas piemenėlis - daugelis herojų lieka be paguodos ir pagalbos. Poetė Salomėja Nėris savo eilėse vaizduoja nelaimingos menininkės likimą, kurios kančią aplenkia "soti galvijų banda". Janina Degutytė taip pat kategoriškai neigia abejingumą ir sotumą, ragindama meilės ir atjautos dvasiai.
Šiandieninėje realybėje, nors ir matome daug gailestingųjų samariečių, kurių darbai verti pagarbos, vis dar kyla klausimas: ar mes nepriklausome tai nuo sotumo ir patogumo apsunkusiai bandai? Ar nenusukame akių, eidami pro dejuojančią ir kraujuojančią Tėvynę? Ar nesame abejingi jos žaizdoms?
Vaižgantas, apibūdindamas ilgametę "Žiemą", kai tauta giliai tebemiega, sunkiai bunda, o protus sukausto šaltis ir pyktis, labai taikliai apibūdina ir dabartinę situaciją. "Užpustė gilios pusnys mūsų būtį, užšalo mūsų protai. Pyktis užvaldė mus. Baramės, plūstamės..." Šie žodžiai skamba kaip perspėjimas, kad nepasiduotume apatijai ir neapykantai.
Dostojevskis teigia: "Aš kaltas. Visi mes kalti". Ši mintis primena, kad esame atsakingi už tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Pilietiškumo pagrindus turime ugdyti nuo vaikystės, šeimoje. Jei šeima neaugins vaikų kaip būsimų šalies piliečių, jie gali tapti abejingi savo Tėvynei, nesidomėti įvykiais, vengti atsakomybės.
Abejingumo šaknys glūdi pačiame žmoguje. Jau kūdikis rodo pirmuosius savanaudiškumo daigus. Svarbu nuo mažens mokyti vaikus globoti, mylėti, nekenkti gyvajai gamtai. Tik taip išaugs augalai, kurių pavėsyje ilsėsis pakeleiviai.
Maironio poezija, nors ir kupina aukštų idealų, kartais liečia ir buitines temas, kurios atskleidžia poeto jautrumą kitų kančiai. Jis negali likti abejingas net kenčiančiam gyvūnėliui. Jei mylime Dievą, kaip galime nekęsti žmogaus? Klebono žodžiai sako: "Kiek nori, klūpok ir poteriauk, o jeigu nematai alkano, tavo malda yra niekis".
Tad turime tapti ne dejuojančiais stebėtojais, o drąsiais kovotojais prieš abejingumą, nuovargį, klaidas ir desperaciją. Turime tikėti, kad aušra jau skleidžia savo šviesą. Tėvynė amžina, o mes - laikini. Jeigu nenorime išnykti, turime kovoti už ją, atstatyti krūtines prieš blogį. Tada mūsų vardas bus įrašytas Tėvynės amžinybėje.
Šiandieninė Lietuva, nors ir žemiška, apčiuopiama, kartais nuvilia mus, nes iš jos reikalaujame didelio atlyginimo, tarnaujame vien tik auksui. Tačiau prisiminkime pakilimo dienas, kai Lietuva buvo gryna dvasia. Pasisėmę stiprybės iš Tikėjimo, Vilties ir Meilės, galime nuplauti jos žaizdas ir nuimti erškėčių vainiką nuo jos galvos.
