Stepas Grybauskas: Partizanų kovų ir išgyvenimo kelias
Stepas Grybauskas: Partizanų kovų ir išgyvenimo kelias
Stepas Grybauskas - tai žmogus, kurio biografija neatsiejama nuo sudėtingų Lietuvos istorijos vingių. Jo gyvenimo kelias prasidėjo 1925 m. spalio 23 d., o jo patirtis apėmė tiek menininko, tiek sportininko, tiek partizano kovas už laisvę. Šiandien jo atsiminimai, pateikiami plačiame istoriniame kontekste, leidžia giliau suprasti to laikmečio žmonių pasaulėžiūrą, moralines nuostatas ir politines pažiūras.
Stepas Grybauskas augo didelėje šeimoje, kurioje, be jo, buvo dar keturi broliai ir dvi seserys. Tėvas, dirbdamas įvairius darbus ir būdamas miestelio gaisrininkas savanoris, rūpinosi šeimos išlaikymu. Nors ir be didelės prabangos, šeima buvo aprūpinta. Mokslus Stepas pradėjo pradinėje mokykloje, o vėliau tęsė Telšių vyskupo M. Valančiaus valstybinėje gimnazijoje. Čia dirbę geri mokytojai suformavo jo pagrindines žmogiškąsias vertybes: dorovę, tiesos ir garbės supratimą, meilę ir pasiaukojimą, ištikimybę ir patriotiškumą.
Tuo metu, kai Stepas mokėsi gimnazijoje, visuomenėje tvyrojo įtampa. 1940 m. birželio mėnesį, Lietuvai įsileidus sovietų kariuomenės įgulas, prasidėjo neapibrėžtumas. Po septynių mėnesių sovietų valdžia apibėrė Lietuvos Vyriausybę nepagrįstais kaltinimais, o tai baigėsi ultimatumu dėl papildomo rusų kariuomenės kontingento įvedimo ir vyriausybės pakeitimo. Prezidentas A. Smetona, suprasdamas Lietuvos valstybingumo pabaigą, tam priešinosi, tačiau daugumos ministrų ir kariuomenės vado nuomonė buvo priešinga. Įvyko išdavystė - ginkluotas pasipriešinimas rusų kariuomenei nebuvo palaikytas. Protestuodamas ir nenorėdamas būti bolševikizacijos įrankiu, Prezidentas A. Smetona pasitraukė į Vokietiją. Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta „draugiškai sutikti sovietų kariuomenę ir užtikrinti jos saugumą“.
Telšiuose naujai pastatytame kariniame miestelyje buvo dislokuotas 6-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Margio pulkas. Karininkų veidai, išbalę ir įtampos kupini, rodė, kad jokios „draugystės“ su okupantais nebus. Netrukus į Telšius įžygiavo rusų kariuomenės daliniai. Mus, pripratusius prie gražiomis, tvarkingomis uniformomis apsirengusių, pasitempusių Lietuvos kareivių, nustebino ir prajuokino rusų kariuomenės „paradas“: apdulkėję, apiplyšę batai, blauzdos apvyniotos nuspurusiais autais, apiplyšusios milinės, ant nugarų pasikabinę „terbelės“ su katiliukais. Ant pečių - ilgiausi, su atlenktu durtuvu beveik žmogaus ūgio, šautuvai, kuriuos mes praminėme „kačergomis“. Ant galvų - keistos kepurės - „budionovkos“ su kiveriais ir didele raudona žvaigžde. Veidai išvargę, liesi - buvo matyti, iš kokio „rojaus“ atėjo. Juos su gėlėmis sveikino daugiausia žydai.
Sovietinės okupacijos metai atnešė daugybę pokyčių. Buvo vykdoma fabrikų, gamyklų, bendrovių, kooperatyvų nacionalizacija, masiniai lietuvių valdininkų atleidimai. Trūkstant vietinių kadrų, masiškai siunčiami komunistai iš „naujosios plačiosios tėvynės“ partiniam ir ūkiniam darbui organizuoti. Prasidėjo rusifikacija, lietuviškose įstaigose įsivyravo rusų kalba. Nacionalizuojamos vilos, jose apsigyvena rusų karininkų šeimos. Be jokio pasiruošimo, tik politiniais ir propagandiniais motyvais dalijama žemė mažažemiams ar bežemiams, dėl to kilo žemės ūkio suirutė. Žemės ūkio produkcijos lygis taip sparčiai krito, kad 1941 m. pradėjo stigti maisto produktų. Už laiku nepristatytas ar ne iki galo įvykdytas prievoles stambesniems ūkininkams buvo imama taikyti represijos.
Lietuvių visuomenės dalis sovietinę politiką suprato kaip tautos naikinimą ir visuotinį blogį, su kuriuo reikia kovoti. Prasidėjo pilietinis pasipriešinimas: kūrėsi pogrindinės organizacijos, spausdinama pogrindžio spauda, platinami atsišaukimai. Plito liaudies „antisovietinis folkloras“. Aukštosiose mokymo įstaigose ir gimnazijose atsirado komjaunuoliai, komsorgai, kurie atlikdavo ir NKVD informatorių darbą. Pradėtas verbuoti NKVD agentų tinklas, vykdytas visuotinis sekimas. Pradėti suiminėti Saulių sąjungos nariai, ateitininkai, studentų korporacijų atstovai, buvusių politinių partijų nariai ir patriotiškai nusiteikę padorūs, išsilavinę, savo nuomonę turintys žmonės. Dalis Lietuvos aukštųjų karininkų išsiųsta į „tobulinimosi“ kursus Maskvoje, iš kurių nebegrįžta. Pagal principą „kas ne su mumis, tas prieš mus“ prasidėjo raudonasis teroras.
Telšiuose po nakties ant namų sienų, stulpų pradėjo rastis atsišaukimų, raginančių kovoti ir nepasiduoti sovietinei priespaudai. Tuo metu pilnėjo ir Telšių kalėjimo kameros: suimti mokytojai, moksleiviai, jaunieji ūkininkai. Stepui Grybauskui teko patirti šių laikų realijas. Jo šeima gyveno trijų kambarių bute, tačiau aštuonių žmonių šeimai teko susispausti. Į vieną kambarį apgyvendinti du rusų karininkai. Jie kas rytą prašydavo mamos iškepti kiaušinienės su kumpiu arba dešra ir valgydami girdavo, kad tokio skanaus maisto dar niekada nėra ragavę. Lietuva jiems atrodė kaip „mažoji Amerika“. Kartą pas juos dviračiu atvažiavo mamos brolis. Karininkai ilgai vaikščiojo aplink, apžiūrinėjo dviratį ir stebėjosi: „kakaja mašina!“
Stepas Grybauskas, būdamas LLA antinacinio pasipriešinimo narys, vėliau tapo Žemaičių legiono vado adjutantu. Jis patyrė daug rizikingų partizaninių nuotykių, dalyvavo mūšyje Kunigaikštynės miške, kuris laikomas partizaninės kovos taktikos etalonu. Jo atsiminimai pateikiami plačiame istoriniame kontekste, siekiant atskleisti to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, mąstymą, moralines nuostatas, politines pažiūras ir ateities politinę viziją. Jo gyvenimas, kaip ir daugelio to meto lietuvių, buvo kupinas išbandymų, kovos už laisvę ir nepalaužiamos valios.
Partizaninio karo pagrindinis postulatas, suformuluotas Ernesto Če Gevaros, teigia: „Niekada nestok į mūšį ten ir tada, kur ir kada to nori priešas.“ Ši strategija buvo svarbi ir Lietuvos partizanams, siekiantiems išsaugoti savo tautos laisvę ir nepriklausomybę.
Jo gyvenimo posūkis, legalizacija Šilutėje, vėliau Kauno kalėjimas, tremtis į Balchašo griežtojo režimo lagerį - tai tik dalis išgyventų sunkumų. Tačiau net ir lagerio sąlygomis, jis susidūrė su atsitikimais, kurie atskleidžia lagerio kriminalinių nusikaltėlių pasaulį. Po grįžimo į Lietuvą, trumpo gyvenimo Eišiškėse ir sugrįžimo į Klaipėdą, Stepas Grybauskas tęsė aktyvų gyvenimą: dirbo, sportavo, džiaugėsi šeimos pagausėjimu. Nepriklausomos Lietuvos atstatymas ir LLKS atkūrimas jam suteikė galimybę eiti Žemaičių apygardos vado pareigas.
Rusijos karo istorikų ir specialiųjų tarnybų karininkų Lietuvos partizaninio judėjimo analizė ir įvertinimas praėjus pusei amžiaus atskleidžia partizanų kovų svarbą ir reikšmę Lietuvos istorijoje. Stepas Grybauskas, su savo universaliais sugebėjimais ir nepalaužiama valia, yra ryškus šio pasipriešinimo simbolis.
Jo atsiminimai pateikiami plačiame istoriniame kontekste, naudojant daug papildomos istorinės medžiagos, siekiama atskleisti to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, mąstymą, moralines nuostatas, politines pažiūras ir ateities politinę viziją. Tai parodo, kokios vokiečių nacistinio ir sovietų politinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygos bei tarptautinės politinės priežastys lėmė vienokius ar kitokius žmonių sprendimus, veiksmus ir pasirinkimą.
tags: #tomas #lagunavicius #gimimo #data