Vaikų kandžiojimasis, ypač darželyje, yra elgesys, keliantis nerimą tėvams ir globėjams. Nors tai gali būti šokiruojanti naujiena, svarbu suprasti, kad kandžiojimasis yra gana dažna vaiko raidos dalis, ypač vaikams iki 3,5 metų. Šiame straipsnyje aptariamos šio elgesio priežastys, formos ir strategijos, padedančios vaikui atsikratyti šio įpročio.

Kada kūdikiai pradeda kandžiotis?

Įprastai kūdikiai ima kandžiotis, pradėjus dygti pirmiesiems dantukams, t.y. 5-7 mėnesių amžiaus. Tai yra normalus procesas, kurį palydi ir kiti požymiai: paraudusios dantenos, pagausėjęs seilėtekis, irzlumas, suprastėjęs miegas. Besikandžiojantis vaikas stengiasi Jums nusakyti savo poreikius. Poreikiai, priklausomai nuo individualaus vaiko ir jo amžiaus, gali būti įvairūs - nuo alkio ar dygstančio danties skausmo iki nesaugumo jausmo jį supančioje aplinkoje.

Priežastys, kodėl vaikas kandžiojasi

Vaikai gali kandžiotis dėl įvairių priežasčių, kurios priklauso nuo amžiaus ir individualių poreikių. Svarbu suprasti, kad vaiko kandžiojimasis dažniausiai nėra tyčinis. Tai gali būti būdas tyrinėti pasaulį, išreikšti nepasitenkinimą ar tiesiog bandymas atkreipti dėmesį.

Kūdikių kandžiojimasis (5-7 mėnesių amžius)

• Kalasi dantukai: Intensyvus dygimas sukelia diskomfortą, kurį kūdikis bando malšinti kandžiodamas.
• Aplinkos tyrinėjimas: Pasaulį vaikai pirmiausia pažįsta per burną, todėl kandimas yra bandymas tyrinėti.
• Ribų tikrinimas: Kūdikis bando suprasti, kokias reakcijas sukelia jo veiksmai.
• Bandymas atkreipti dėmesį: Kandžiojimasis gali būti būdas atkreipti tėvų dėmesį.
• Nuovargis, irzlumas, pyktis: Neišsimiegojęs ar irzlus kūdikis gali kandžiotis, norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą.

Vyresnių vaikų kandžiojimasis (2 metų ir vyresni)

Vaikui augant, jis gali ir vėl pradėti kandžiotis, šis įprotis neretai vėl „išlenda“ sulaukus maždaug 2-ejų metų. Šiame gyvenimo etape kandžiojimąsi galima paaiškinti vadinamąja 2-ejų metukų krize. Ji pasireiškia užsispyrimu, impulsyvumu, emocingumu, ribų tikrinimu ir kt. Destruktyvus elgesys, pvz., kandžiojimasis, daiktų mėtymas, laužymas ir pan. taip pat dažnas.

• Emocijų išreiškimas: Kandimas, kaip ir mušimas, gali būti būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ar apsiginti, kai dar nepavyksta išreikšti jausmų žodžiais.
• Dėmesio siekimas: Vaiko kandžiojimas gali nesiliauti, jei jis kąsdamas pasiekia savo tikslų, pvz.: atkreipia mamos dėmesį ar iš kito vaiko atima žaislą.
• Vienišumas ir izoliacija: Vaikas gali kandžiotis dėl to, kad jaučiasi vienišas, net jei turi mylinčius tėvus.
• Mėgdžiojimas: Vaikai gali mėgdžioti kitus vaikus ar net augintinius.
• Stresas: Vaikas patiria stresą ir nežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, todėl kandydamas save ramina.

Ko nedaryti, kai vaikas kanda

Reaguojant į vaiko kandžiojimąsi, svarbu vengti tam tikrų veiksmų, kurie gali sustiprinti šį elgesį.

• Neignoruoti: Ignoruojamos elgesio problemos savaime nesibaigia.
• Nesijuokti, nesišypsoti: Juoką vaikas gali suprasti kaip kandžiojimosi palaikymą.
• Nepalaikyti tokio elgesio: Nesidžiaugti, kad vaikas moka už save pakovoti, arba duoti jam norimą daiktą ar malonų dėmesį po kandimo.
• Nekąsti atgal: Smurtas gimdo smurtą. Pirmiausia mes auklėjame vaiką savo pavyzdžiu, o kandimas atgal yra netinkamas pavyzdys.
• Neliepti vaikui įsikąsti sau: Stiprios emocijos apimtas vaikas gali nepajusti skausmo ir įsikąsti pernelyg skaudžiai.

Ką daryti, kai vaikas kandžiojasi

Svarbiausia - reaguoti ramiai, nuosekliai ir parodyti vaikui, kad toks elgesys nepriimtinas.

Veiksmingos strategijos

• Rimtu veidu pasakykite: “Skauda. Mes nesikandžiojame!”. Iš pradžių vaikas nesupras, ką čia jam pasakėte, bet supras bent jau veido išraišką ir balso intonaciją. Paaiškinkite, kad kandant kitam skauda.
• Sukurkite neigiamas pasekmes: Vaikas kandžiojasi - turi palikti žaidimų aikštelę, nebežiūrėti filmuko ar nebežaisti su kitais vaikais.
• Pasiūlykite "kanduką": Padeda, jei vaikas gauna “kanduką” - kažką, ką galėtų kandžioti (pvz.: pykčio apyrankę, mažą pagalvėlę). Arba jam tiesiog galima duoti nuskustų morkų ir paraginti jas graužti.
• Stebėkite vaiką: Reikia atidžiai stebėti vaiką ir pamačius, kad jis nori kąsti - perspėti, kad gali kąsti obuolį, morką, bet ne kitam žmogui. Atkreipkite dėmesį, ar yra kokių ženklų, perspėjančių, kad vaikas tuoj gali pradėti kandžiotis (pvz., rėkimas, verkimas, trypimas dažnai gali perspėti, kad vaikas tuoj kąs). Jei vaikas ėmė kandžiotis, stabdykite jį ir neleiskite kąsti dar kartą. Svarbu būti konkretiems ir nuosekliems.
• Lavinkite vaiko kalbą: Svarbu skirti didesnį dėmesį vaiko kalbos lavinimui, nes, tobulėjant vaiko kalbai, mažėja ir jo kandžiojimasis. Jau 2-3 m. vaiką galima mokyti pasakyti „Nenoriu“, „Čia mano žaislas“, „Man nepatinka“, „Aš pykstu“, vietoj kandžiojimosi.
• Naudokite teigiamus pastiprinimus: Girkite ir skatinkite vaiką už tinkamą elgesį. Taip pat pamokykite vaiką, kaip teigiamu būdu galima gauti dėmesio: pvz., pasakant „Atsiprašau“ ar „Man reikia pagalbos“.
• Paaiškinkite, kam skirti dantys: Priminkite vaikui, kad dantys yra ne kandžiojimuisi, o maisto kramtymui ar šypsojimuisi. Galite su vaiku žaisti labai paprastą žaidimą (savotišką žaidimo „valgoma-nevalgoma“ versiją): paprašykite vaiko išvardinti (ar vardinkite patys) įvairius maisto produktus, kuriuos galima kramtyti, ir įvairius dalykus, kurių kandžioti negalima.
• Skatinkite emocijų reiškima žodžiais: Labai svarbu vaikui kartkartėmis pasakyti: „Naudokis žodžiais“. Išmokykite jį tų žodžių.
• Būkite šalia ir reaguokite greitai: Jei žinote, kad jūsų vaikas linkęs kandžiotis, būkite šalia jo žaidimų aikštelėje ir atpažinkite, kada metas įsikišti, kad nebūtų įkandimų. Suvokite, kas vaiką provokuoja taip elgtis.
• Venkite etikečių: Jokiu būdu nevadinkite jo „kandžiotoju“, „išdykėliu“, „blogu berniuku“ ar „bloga mergaite“. Tokios etiketės mažina vaiko savivertę, kelia pyktį ir kaip tik skatina agresyvų elgesį. Kokia bus etiketė, taip vaikas ir elgsis.
• Būkite kantrūs: Nors atrodo, kad kandžiojimosi problemą reikia spręsti greitai, apsišarvuokite kantrybe. Nesitikėkite, kad situacija pasikeis iškart. Labai svarbu, kad vaikas išmoktų jumis pasitikėti. Dabar jam sunku, nes jis nežino, kaip kontroliuoti savo impulsus. Jam reikia jūsų pagalbos.
• Padėkite vaikams atrasti būdą dalintis: Daugeliu atvejų kandžiojamasi ar mušamasi tada, kai vaikai ko nors nepasidalina. Parodykite vaikams būdų, kaip jie gali dalintis daiktais.
• Skaitykite vaikui knygas: Skaityti knygas apie kandžiojimąsi yra labai pravartu. Klauskite vaiko, kaip gali jaustis herojus, kai jį kas nors įkanda.

Ką daryti, jei vaikas įkando?

Svarbu pasirūpinti ne tik besikandžiojančiu vaiku, bet ir vaiku, kuriam jis įkando.

• Įvertinkite žaizdą: Jei oda nepažeista, įkandimo vietą nuplaukite muilu ir vandeniu. Jei įmanoma, ant įkandimo vietos uždėkite šaltą kompresą. Jei oda pažeista, įkandimo vietą nuplaukite muilu ir vandeniu. Leiskite negausiai kraujuoti. Žaizdos nespaudykite. Sutepkite dezinfekuojančiu geliu ar tirpalu. Po 2-3 min. Stebėkite pažeistą vietą kelias dienas. Jei žaizda labai gili, gali net tekti kreiptis į medikus.
• Paguoskite nukentėjusį vaiką: Nukentėjusį vaiką paguoskite, nuraminkite. Aukos paguodimas yra pirmas žingsnis pažabojant blogą elgesį. Daugiau dėmesio skirkite aukai nei kaltininkui.
• Atsiprašykite: Taip pat verta vaiko atsiprašyti ir parodyti savo užuojautą („Atsiprašau, kad tau įkando. Matau, kaip tau skauda“) - tai besikandžiojančiam vaikui parodo, koks turėtų būti tinkamas elgesys įkandus.

Tėvų vaidmuo ir pagalba vaikui

Tėvų ir globėjų vaidmuo yra labai svarbus formuojant tinkamą vaiko elgesį.

• Susivienykite su auklėtojais: Labai gerai, kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą.
• Turėkite adekvačius lūkesčius: Tėveliai tiesiog turėtų mokyti vaiką, ką galima kandžioti, o ko negalima. Vaikui ėmus kandžioti kitą vaiką, svarbu išlikti ramiems, švelniai sustabdyti jį ir tvirtai pasakyti: „Ne, kandžiotis negalima!“. Paaiškinti, kad kandant kitam skauda.
• Paaiškinkite, kad kitam skauda: Būtina paaiškinti, kad kitam skauda, mokyti išsakyti žodžiais, kas jam yra: kalbėtis apie savo būseną, tegu išsipasakoja, o ne skriaudžia kitus. Reikia vaikui teikti pagalbą, o ne tėvus kiršinti vienus su kitais, arba kaltinti auklėtojas, kad neužtikrina drausmės.

Kada kreiptis į specialistą

V. Pilipuitienė sako, kad į specialistus kreiptis reikėtų tuomet, jei vaiko elgesys negerėja. Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3-4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų.

Reikia aiškintis, kada vaikas pradėjo kandžiotis, kas keičiasi (keitėsi) vaiko aplinkoje, šeimoje. Pasak jos, apie netinkamą vaiko elgesį jo tėvams gali pranešti ir auklėtojai, ir kitų vaikų tėvai. Reikia vaikui gilesnės pagalbos, gal net ir šeimai. Tada jau specialistas giliai aiškinasi, gal vaikas pervargsta, šeimoje netinkamas režimas, vaikas turi lėtinių, neurologinių ligų.

Taip pat reikėtų kreiptis į specialistus, jei įtariate, kad vaiko savęs žalojimas gali būti susijęs su autizmu. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali ne tik muštis, bet ir žnaibytis, kandžiotis, trankyti galvą ir t. t. Visa tai jiems - būdas nusiraminti.

Pagalba, jei vaikas patiria prievartą

Jeigu vaikas kandžiojasi dėl patiriamos prievartos, svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos.

Vaiko prievartos rūšys:

• Fizinis smurtas: tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.
• Psichologinis (emocinis) smurtas: dažnai susijęs su fizine prievarta.
• Nepriežiūra: tai dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t.

tags: #vaikas #kandziojasi #darzelyje

• Pirmos dienos darželyje
• kūdikių mityba
• Džiunglių Tema
• Kaip prižiūrėti laukiantis dvynukų
• Kaip pasirinkti tinkamą čiulptuką