Vaiko bendravimo ypatumai
Vaiko bendravimo ypatumai
Bendravimas su vaiku yra tėvų teisė ir pareiga - tėvai privalo rūpintis savo vaikais, jų sveikata, ugdymu bei turi teisę pilnavertiškai dalyvauti vaikų gyvenime. Vaiko bendravimas su abiem tėvais turi būti užtikrinamas net ir vienam iš tėvų gyvenant skyrium. Bendravimo su vaiku tvarka siekiama užtikrinti tiek vaiko interesus, tiek atskirai gyvenančių tėvų teisę matyti savo vaiką ir jį auklėti. Vaiko raida ir vertybių vystymasis geriausiai užtikrinamas vaikui jaučiant abiejų tėvų meilę bei palaikant glaudžius ryšius su abiem tėvais. Dėl šių priežasčių, negalima riboti vaiko bendravimo su vienu iš tėvų.
Tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tai reiškia, kad nustatant bendravimo su vaiku tvarką, turi būti orientuojamasi į tai, kad vaikas praleistų lygiai ir maksimaliai laiko su abiem tėvais: savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų metu ir darbo dienomis. Esant tokiam lygybės principui, gali būti nustatoma ir tokia tvarka, kai vaikas su abiem tėvais praleidžia po 50 procentų laiko (vaikas keičia gyvenamąją vietą kas antrą dieną ar kas antrą savaitę). Žymiai dažniau nustatoma tokia bendravimo tvarka, kai vaikas su vienu iš tėvų praleidžia daugiau laiko, o su kitu - mažiau.
Verta paminėti ir tėvų susitarimus dėl bendravimo su vaiku jo atostogų, tėvų atostogų, švenčių metu. Pavyzdžiui, pusė vaiko atostogų praleidžiama su motina, kita pusė - su tėvu, poriniais metais šventinės dienos praleidžiamos su motina, o neporiniais - su tėvu, savo atostogų metu tėvas (motina) su vaiku praleidžia nepertraukiamai 14 dienų, Motinos diena visada praleidžiama su motina, o Tėvo diena visada praleidžiama su tėvu ir pan.
Kaip bendraujama, kai vienas iš tėvų ne visuomet yra vaikui tiesiogiai pasiekiamas, t.y. Net vaiko tėvui (tėvams) esant įkalinimo įstaigoje ar užsienyje, turi būti imamasi priemonių užtikrinti vaiko bendravimą su motina ar tėvu. Tokiais atvejais, atsižvelgiant į vaiko amžių ir kitas aplinkybes, gali būti nustatyti alternatyvūs bendravimo būdai. Pavyzdžiui, jei tėvas yra įkalintas, priklausomai nuo įkalinimo sąlygų ir taikomo režimo, galima nustatyti bendravimą telefonu, laiškais ir pan.
Kieno interesų turi būti paisoma nustatant bendravimo su vaiku tvarką: vaiko ar tėvų?
Nustatant bendravimo su vaiku tvarką turėtų būti paisoma vaiko interesų ir poreikių. Tai reiškia, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Taip, tam tikrais atvejais. Vaiko nuomonė yra svarbi aplinkybė sprendžiant bendravimo tvarkos nustatymo klausimą, tačiau - ne viską lemianti. Tai reiškia, kad vaiko atsisakymas (nenoras) bendrauti su vienu iš tėvų yra galimas, tačiau toks atsisakymas ne visuomet užtikrina vaiko poreikius ir interesus. Minimalus vaiko bendravimas su tėvu ar motina gali būti nustatytas įvertinus vaiko būseną, jautrumą ir reiškiamus jausmus.
Dėl tam tikrų aplinkybių vaiko bendravimas su vienu iš tėvų gali būti terminuotai ar neterminuotai ribojimas. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų smurtaujant, piktnaudžiaujant alkoholiu, narkotikais, keliant grėsmę vaiko sveikatai.
Jeigu bendravimo su vaiku tvarkos klausimas buvo išspręstas teismo sprendimu (nutartimi), turėtų būti kreipiamasi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, o su šiuo raštu - į antstolį, kuris padeda įgyvendinti bendravimo tvarką. Jeigu antstolio reikalavimų nepaisoma - gali būti skiriama iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą dieną asmens, kuris kreipėsi naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Be to, išimtiniais atvejais, kai tėvai nevykdo bendravimo su vaiku pareigos, tėvams gali būti taikoma dar griežtesnė sankcija - tėvų valdžios apribojimas. Tokiu atveju gali būti kreipiamasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių pagal vaiko gyvenamąją vietą su prašymu išaiškinti kitam tėvui teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios - dėl kliudymo bendrauti su vaiku.
Ginčų sprendimas ir mediacija
Ginčai dėl bendravimo su vaiku yra laikomi šeimos ginčais. Nuo 2020 metų Lietuvoje šeimos ginčams yra numatyta privalomoji mediacija. Mediacija - tai taikus ginčų sprendimo būdas, kai mediatorius padeda rasti geriausią sprendimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos, mediacijos procesą siekiama užbaigti taikos sutartimi.
Taigi, gali būti nustatomi labai įvairūs bendravimo su vaiku tvarkos modeliai. Svarbiausia, kad nustatyta tvarka atitiktų vaiko interesus.
Bendravimo su vaiku ypatumai skirtingose situacijose
Bendravimas su vaiku interviu metu yra unikalus ir jautrus procesas, reikalaujantis ypatingo dėmesio ir kruopštaus pasiruošimo. Siekiant, kad pokalbis būtų efektyvus, informatyvus ir naudingas tiek vaikui, tiek specialistui, svarbu atsižvelgti į daugelį esminių aspektų. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius bendravimo su vaiku interviu metu aspektus, pradedant pasiruošimu ir baigiant etinėmis dilemomis.
Pasiruošimas interviu
Prieš pradedant interviu su vaiku, būtina kruopščiai pasiruošti. Tai apima ne tik klausimų paruošimą, bet ir tinkamos aplinkos sukūrimą.
Aplinkos paruošimas
Svarbu pasirinkti ramią ir jaukią vietą, kur vaikas jaustųsi saugiai ir patogiai. Erdvė turėtų būti neutrali ir nepriminti medicininės aplinkos, jei interviu susijęs su sveikatos klausimais.
Klausimų formulavimas
Klausimai turi būti aiškūs, suprantami ir atitikti vaiko amžių bei supratimą. Verta vengti sudėtingų klausimų ir terminų, kurie vaikui gali būti nesuprantami.
Tikslų nustatymas
Aiškiai apibrėžkite, kokią informaciją norite gauti iš interviu.
Bendravimo technikos
Interviu metu svarbu naudoti tinkamas bendravimo technikas, kurios padėtų vaikui atsipalaiduoti ir atvirai dalintis informacija.
Empatija
Parodykite vaikui, kad suprantate jo jausmus ir išgyvenimus. Stenkitės įsijausti į vaiko perspektyvą ir parodyti jam, kad esate šalia jo.
Aktyvus klausymas
Atidžiai klausykite, ką vaikas sako, ir reaguokite į jo žodžius. Parodykite, kad jums svarbu tai, ką jis sako, ir kad esate pasiruošęs jį išklausyti.
Neverbalinė komunikacija
Stebėkite vaiko kūno kalbą ir atitinkamai reaguokite.
Atviri klausimai
Skatina vaiką plačiau atsakyti ir dalintis savo mintimis. Pavyzdžiui, "Papasakok man apie savo dieną mokykloje".
Uždari klausimai
Padeda gauti konkrečią informaciją. Pavyzdžiui, "Jei galėtum būti bet kuriuo superherojumi, kuo būtum ir kodėl?".
Etiniai aspektai
Interviu su vaiku metu būtina laikytis etikos principų, užtikrinant vaiko gerovę ir saugumą.
Informatuotas sutikimas
Gaukite vaiko ir jo tėvų sutikimą prieš pradedant interviu.
Konfidencialumas
Užtikrinkite, kad vaiko pateikta informacija bus konfidenciali. Išimtis taikoma tik tais atvejais, kai vaikas kelia grėsmę sau ar kitiems.
Žalos prevencija
Stebėkite vaiko emocinę būklę ir nutraukite interviu, jei jis jaučiasi blogai. Niekada neverskite vaiko kalbėti apie tai, ko jis nenori.
Duomenų fiksavimas ir analizė
Interviu metu surinktą informaciją reikia tinkamai užfiksuoti ir analizuoti. Tai padės padaryti pagrįstas išvadas ir priimti tinkamus sprendimus.
Užrašai
Darykite išsamius užrašus interviu metu. Užfiksuokite ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir jo kūno kalbą bei emocijas.
Garso ar vaizdo įrašai
Naudokite garso ar vaizdo įrašus, jei turite vaiko ir jo tėvų sutikimą. Tai padės jums tiksliau prisiminti interviu detales.
Duomenų analizė
Analizuokite surinktą informaciją, ieškodami dėsningumų ir svarbių detalių. Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikas sako, kaip jis tai sako ir kaip jis jaučiasi.
Praktiniai patarimai
Štai keletas praktinių patarimų, kurie padės jums sėkmingai atlikti interviu su vaiku:
- Būkite kantrūs: Vaikai gali lėčiau atsakyti į klausimus, todėl būkite kantrūs ir leiskite jiems skirti pakankamai laiko.
- Naudokite žaidimus ir paveikslėlius: Žaidimai ir paveikslėliai gali padėti vaikui atsipalaiduoti ir lengviau išreikšti savo mintis.
- Būkite lankstūs: Interviu planas gali keistis, priklausomai nuo vaiko reakcijos ir poreikių.
- Nepamirškite pagirti vaiko: Pagirkite vaiką už jo pastangas ir atvirumą.
Onkologinėmis ligomis sergančių vaikų bendravimo ypatumai
Vaikai, sergantys onkologinėmis ligomis, susiduria ne tik su gydymo sunkumais, bet ir kartu su visa šeima turi įveikti psichologines problemas, įvairias su liga susijusias baimes. Nors onkologinių ligų gydymas nuolat tobulėja ir šiandien jos jau yra visiškai įveikiamos, svarbu kalbėti ir apie emocinės būsenos svarbą vaiko sveikimo procese bei jo artimiesiems.
Emocijos, išgyvenamos sergant
Išgirdus diagnozę, dažniausiai jaučiamas pasimetimas, šokas, neigimas, nepasitikėjimas gydytojų žodžiais ir nerimas. Mažas vaikas nesuvokia ir nesupranta, kas tai per liga, kodėl svarbu gydytis, tačiau jis puikiai jaučia skausmą, jaudulį nerimą, kuris dažnai būna ne vien paties vaiko, o transliuojamas tėvų ar artimųjų. Vyresni vaikai išgyvena gėdą - nes pasikeičia kūnas, nuslenka plaukai, o visuomenės stigma ir bendraklasių reakcijos kartais išprovokuoja šį jausmą. Visiškai normalu, kad išgyvenamas labai platus spektras įvykių, kuris stimuliuoja labai įvairius jausmus - meilę, neapykantą, pyktį, baimę, nerimą, sielvartą bei džiaugsmą.
Kaip gerinti emocinę būseną
Emocinei gerovei labai padeda užimtumas, įvairių veiklų kūrimas ir, svarbiausia, šeimos narių palaikymas, supratingumas ir rodomas dėmesys. Labai svarbu būti šalia ir būti prieinamiems, laviruoti, atpažįstant, kai vaikui yra sunku, o kartais jis tiesiog tingi, todėl svarbu nemenkinti vaiko jausmų ir jo fizinės būsenos, prisitaikyti prie jo pajėgumo ir skatinti nenutolti nuo kasdieninių įsipareigojimų (žinoma, jei tai leidžia jo fizinė būklė).
Kai susergama onkologine liga, viskas priklauso nuo diagnozės ir gydymo - kartais vaikams tenka gulėti kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje, kur visos palatos griežtai izoliuotos ir laikomasi labai konkrečių ir ne ką mažiau griežtų higienos, sterilumo ir tvarkos nurodymų. Ten pacientai gali gulėti nuo mėnesio iki metų laiko, mažai išeidami į lauką, nes jų mobilumą riboja fizinė būklė. Kartais vaikai atvyksta iš Latvijos, Ukrainos ar kitų šalių, todėl jų gulėjimas izoliacijoje tampa labai varginantis procesas. Šioje vietoje svarbu, kad specialistai susitelktų į komandą - kineziterapija, ergoterapija, psichologinė pagalba ir užimtumo užsiėmimai izoliacijoje besigydantiems vaikams, nes nuobodulys vargina ir sunkina sveikimą.
Bendravimo trūkumo įtaka
Dažniausiai onkologinėmis ligomis sergančių vaikų nerimo lygis yra smarkiai padidėjęs, tam įtaką daro bendravimo trūkumas. Nerimas mažėja, kai vaikui aiškėja pati situacija, kuomet suteikiamas atitinkamas informacijos kiekis tiek vaikams, tiek jų tėvams, tuomet atsiranda kiti aspektai. Svarbu, kad vaikai gautų informaciją tiek iš gydytojų, tiek iš personalo apie ligą: apie gydymo eigą, medikamentus ir įvairias procedūras. Patys mažieji pacientai yra ne kartą pabrėžę, kad jiems labai patiko, kai slaugytoja pasakė, kad dabar suleis vaistus, kokie tai vaistai, koks galimas jų pojūtis. Tai leidžia vaikui jaustis labai svarbiu, jis yra suprastas ir nepaliktas likimo valiai.
Individualus bendravimo poreikis
Vieni vaikai kurį laiką būna užsidarę ir reikia pelnyti jų pasitikėjimą, todėl terapija vyksta nebūtinai verbaliniu keliu. Tokiu atveju yra kitos priemonės, padedančios nerimą mažinti. Kiekvienam vaikui tai individualu - vienam patiks išeiti pasivaikščioti, kitam - kartu su juo pažiūrėti jo mėgiamus filmukus ar laidas, paklausyti jų mėgstamos muzikos - tai daug ką pasako tiek apie vaiko nuotaiką, tiek apie jo patiriamas emocijas ir nerimo lygį. Svarbu pažinti vaiką kaip asmenybę - kas jam ar jai patinka, pasiūlyti veiklas ir leisti jiems koreguoti situaciją. Negalima per prievartą lįsti bendrauti, būti intensyviam savo buvimu šalia. Tai vargina vaikus ir kaip tik labai atstumia specialistą, kuris intensyviai kišasi ir kalbina. Yra vaikų, kurie yra ypatingai kalbūs - su jais vėlgi kitaip. Galima pasitelkti daugiau aktyvesnių veiklų, leisti jiems kalbėti ir juos išklausyti, o specialistas visada yra šalia, kad laiku išgirstų apie ką vaikas kalba ir ką nori pasakyti.
Kalbėjimas apie ligą
Stresą kelia ne kalbėjimas apie ligą, o dažniausiai baimės: mirties, ką pagalvos kiti, ar man nuslinks plaukai, padidėjęs ar nukritęs svoris ir t.t. Svarbu konkrečiai žinoti, kas neramina vaikus ir apie tai kalbėti. Nėra gerų ar blogų naujienų, yra naujienos ir mūsų sąmonė priskiria joms vieną ar kitą reikšmę. Svarbu, kad kalbėtų vaikas, tėvai ir medikai - reikalingas visų bendradarbiavimas. Moksliniai tyrimai parodė, kad tai yra mitas, jog „kuo daugiau vaikai žinos apie gydymą, tuo labiau jo bijos“.
Meninė veikla
Meninė veikla jau senai pasitelkiama ne tik ugdymo, bet ir gydymo tikslais. Menų terapija apima daug sričių - muzikos, dailės, šokio ir judesio, dramos ir t.t. Vaikų onkohematologijos skyriuje lankosi ir „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“, kurių apsilankymai praskaidrina vaikų veidus šypsenomis.
Emocinės sveikatos užtikrinimas
Visuomenė labai prisideda prie vaikų emocinės sveikatos gerinimo. Skyriuje veikiantys fondai rūpinasi ne tik vaikų, bet ir tėvų emocine gerove. Mamytėms dažnai būna daromos grožio procedūros, kai kam suteikiama individuali parama. Tačiau skatinčiau nepamiršti ir personalo, kadangi vaikų gerovei reikalingi ir gerai nusiteikę darbuotojai - todėl mano nuomone, reikia nuolat rūpintis seminarais, mokymais, kurie būtų skirti personalui. Skatinti, kad personalas turėtų galimybę individualiam pokalbiui su psichologu, daryti „supervizijas“ po sunkių atvejų - konfliktinių situacijų ar mirties atvejų metu.
Vaiko polinkių ir gebėjimų atpažinimas
Kada pastebimi polinkiai? Dažnas aiškinimasis apie profesijos tinkamumą paaugliui ar net suaugusiam žmogui prasideda nuo klausimo: „Kuo norėjai būti vaikystėje?“. Vaikystės pomėgiai ir svajonės dažnai slepia tikrąją žmogaus prigimtį. Kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša savo polinkius ir gebėjimus, tačiau ne visada tie gebėjimai perauga į talentą, nes gabumus reikia ne tik pastebėti, bet ir juos lavinti. Taigi jau gimus vaikui galime jį stebėti ir pamatyti jo išskirtinius gebėjimus ir polinkius, pvz.: vieni vaikai mėgsta klausytis muzikos ir linguoti į taktą, kiti mėgsta piešti, kiti ilgai renkasi rūbus, įvairiai juos derina, dar kiti mėgsta viską taisyti ir gaminti.
Tikslaus amžiaus nuo kada galima vaiką nukreipti vienai ar kitai profesijai įvardinti yra sudėtinga ir nelabai reikalinga. Naudingiau yra stebėti vaikus ir leisti jiems natūraliai atskleisti savo pomėgius ir polinkius. Gali būti ir taip, kad vaikas tarsi gabus visose srityse arba neparodo išskirtinio susidomėjimo jokia veikla, profesija arba tie polinkiai labai greitai keičia. Tokiais atvejais tėvai turėtų reaguoti normaliai, nes žmonės yra skirtingi: vieni jau gimę žino kas juos domina ir tikslingai eina savo keliu, o kiti nori išbandyti kuo daugiau veiklų. Tėvai turėtų paskatinti ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų, veiklos vaikystėje, kad jau renkantis specialybę jam būtų tikrai aišku kas jam patinka, o kas ne. Orientuojant vaiką būsimai profesijai reikia atsižvelgti ir į vaiko charakterio ypatybes, ar vaikas yra cholerikas, melancholikas ar intravertas, ekstravertas. Tarkim būnant intravertu bus sunku dirbti darbą, kuriame pagrindinė veikla yra bendravimas su žmonėmis.
Objektyvus įvertinimas
Visos močiutės ir mamos dažniausiai būna įsitikę, kad jų atžala- geniali. Tačiau kas objektyviai gali įvertinti, kad vaikas turi ypatingų gebėjimų vienoje ar kitoje srityje? Močiutės ir mamos dažnai pervertina savo vaikų sugebėjimus ir tai yra labai gerai, nes tėvai ir seneliai ir yra tam, kad mylėtų besąlygiškai. Daug blogiau kai tėvai savo vaikus nuvertina. Vaikai irgi retai savo gabumus vertina adekvačiai: jei vaiko savivertė yra sveika, jis savo gabumus pervertins, o jei vaiko savivertė žema ir pažeista tada vaikas save ir savo gebėjimus nuvertins. Todėl tinkamiausiai vaikų gabumus gali įvertinti pedagogai, psichologai ir savo srities specialistai (pvz.: treneriai). Reikia pastebėti tai, kad pedagogai ne visada pastebi gabius vaikus, nes gabūs vaikai gali nesusikaupti pamokose, atsisakyti eiti į mokyklą, neruošti namų darbų. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaikai atrodo kaip turintys elgesio ir emocijų sutrikimų ir negabūs mokslai, o neretai tokiems vaikams yra nuobodu mokytis, nes užduotys jiems per lengvos.
Ypatingų gebėjimų požymiai
Vaikas gali būti laikomas gabiu, jei pasižymi žymiai ryškesniu mokslumu, gebėjimais nei galėtume to tikėtis pagal jo amžių. Tie gebėjimai gali reikštis vienoje, keliose ar visose žmogaus gabumų srityse. Išskiriamos 4 gabumų sritys: intelekto; kūrybinę (problemų sprendimas); socioemocinę (empatija, lyderystė); sensomotorinę (klausa, rega, koordinacija ir kt). Ypatingai gabiais yra laikomi tie, kurių intelekto koeficientas yra daugiau nei 130, o gabiais tie, kurių IQ - daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %. Intelekto koeficientą galima nustatyti atliekant intelekto testus, nes ne visada gabius vaikus atpažįsta ir pedagogai, nes su didesniais vaikų gabumais gali pasitaikyti ir daugiau elgesio ir emocinių problemų. Paprastai gabūs vaikai pradeda anksčiau vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Jie turi polinkį bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis. Dar vienas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas, jie jautriau reaguoja į įvairius stresorius. Taip pat šie vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu. Taigi ugdyti gabų vaiką yra sudėtinga.
Gebėjimų kaita
Nelavinami vaikų gabumai nesivystys toliau, o puikių rezultatų gali pasiekti ir vidutinių gabumų turintis vaikas, jei jis tik norės ir daug dirbs pasirinktoje srityje. Norint tapti bet kurios srities profesionalu svarbu yra mėgti atliekamą veiklą bei daug dirbti. Yra skaičiuojama, kad po 10 tūkstančių praktikos valandų žmogus bet kurioje srityje gali tapti profesionalu. Gali būti, kad vaikas gabus įvairiose srityse, o vystosi ir išryškėja tie gabumai, kuriuos laviname.
Tėvų vaidmuo renkantis specialybę
Tėvai turėtų stebėti vaiką, kalbėtis su juo, atsižvelgti į vaiko pastabas ir pageidavimus ir tik tada parinkti vieną ar kitą veiklos rūšį bei nebijoti tos veiklos pakeisti. Ankstyvas ugdymas nėra blogai, jei jis nevyksta per prievartą, nepaliekant vaikui laisvo laiko. Kada jei ne vaikystėje vaikas gali išmėginti įvairias veiklos sritis, todėl reikėtų nedrausti vaikui eksperimentuoti. Kitas dalykas tėvai į vaikus neturėtų sudėti savo vaikystės svajonių. Vaikai yra atskirti žmonės, su savo norais ir polinkiais, vaikai nėra mūsų svajonių įgyvendintojai.
Giminės tradicijos
Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra: jei vaikui patinka tėvų profesija tai tikrai vaiką galima ruošti tęsti tėvų darbą, bet nedaryti to prieš vaiko valią. Visą laiką reikia atsižvelgti į vaiko gabumus ir poreikius.
Kada susimąstyti apie profesiją?
Tokio tinkamo teisingo amžiaus nėra. Vieniems atsakymas ateina sulaukus penkerių metų, o kitiems ir 25 metų būnant nėra aišku ką jie nori veikti gyvenime. Pamąstymai apie būsimą profesiją turi būti aptariami su vaiku nuo kokių 6 metų, bet nereiktų nustebti jei vaikas keičia savo nuomonę. Mokinukams labai gera motyvacija mokytis būna, kai paskatiname juos galvoti apie būsimą profesiją, tarkim, jei užaugęs nori būti direktoriumi tai turi mokėti skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis ir pan.
Klausimai sau
Vaikas gali pabandyti sau užduoti tokius klausimus: Save po 10 metų aš įsivaizduoju…; Laimingas žmogus užsiima…; Mane žavi žmonės, kurie…, Geriausiai aš jaučiuosi, kai darau…, Mano hobis/laisvalaikio pomėgis…, Labiausiai mane motyvuoja/įkvepia… Renkantis specialybę yra svarbu, kad būsima veik...