Alfonsas Penikas: Kelionė per muziką, gyvenimo iššūkius ir vaikų širdis
Alfonsas Penikas: Kelionė per muziką, gyvenimo iššūkius ir vaikų širdis
Alfonsas Penikas - žinomas Lietuvos muzikantas, vokalo pedagogas ir vaikų pop grupės „Pop šou“ vadovas. Jo biografija - tai istorija apie talentą, darbą, meilę muzikai ir vaikams, taip pat apie klaidas, iššūkius ir atradimus. Šis straipsnis apžvelgia A. Peniko gyvenimo kelią, pradedant ankstyvąja karjera ir baigiant dabartine veikla, atskleidžiant jo asmenybę ir požiūrį į meną, gyvenimą bei visuomenę.
Ankstyvasis gyvenimas ir muzikinės paieškos
Alfonsas Penikas muzikinį kelią pradėjo anksti, lankydamas fortepijono klasę muzikos mokykloje. Tačiau po metų jis ją metė. Tėvai patarė jam stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Mokydamasis čia, A. Penikas pradėjo piešti karikatūras, kurias spausdino žurnalai. Tačiau netrukus jis suprato, kad dailė nėra jo pašaukimas.
Tad mokydamasis dailės technikume, Alfonsas pradėjo lankyti ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą, kur buvo priimtas į chorinio dainavimo klasę. Tačiau čia jis mokėsi tik tol, kol baigė S. Žuko technikumą.
Baigęs du muzikos technikumo kursus, Alfonsas atvyko į Vilnių lankyti parengiamojo Konservatorijos kurso. Po metų jam buvo pasiūlyta studijuoti aktorystę, bet jis pasirinko muziką - solinio dainavimo specialybę.
Pradėjus dainuoti, į jį atkreipė dėmesį, kai su Birštono estradiniu ansambliu atliko Čezarės Biksijo dainą „Mama“. Ją pradėjo transliuoti per radiją. Netrukus jam pasiūlė su Aldona Stasilevičiūte sudainuoti Povilo Kebliko dainą „Saulės auksas“. Tada jis pradėjo suprasti, kas iš tikrųjų yra tas „telikas“.
Krypties pasirinkimas ir iššūkiai
Konservatorijoje Alfonsas mokėsi pas Vaclovą Daunorą. Ketvirtame kurse pasinėrus į pramogų pasaulį, maestro jį perspėjo: „Jei renkiesi šitą kelią, mes skiriamės.“ Visgi Konservatoriją baigė - įgijo koncertų dainininko, dėstytojo kvalifikaciją.
Tačiau netrukus pajuto, kad niekam nesąs reikalingas, jo niekur nekviečia ir apskritai jo nėra. Prasidėjo sunkiausias gyvenimo etapas - neturėjo nuosavo kampo, trankėsi po įvairius bendrabučius. Ėmė belstis į mokyklas ir siūlyti vaikus mokyti muzikos.
Alfonsas Penikas pripažįsta, kad jo gyvenime buvo klaidų, kurios turėjo įtakos tolesniam jo gyvenimui. Jis teigia, kad jei būtų pasirinkęs klasikinės muzikos kelią, galbūt šiandien gyventų turtingiau. Tačiau jis taip pat pabrėžia, kad jam patinka dirbti su vaikais ir kad tai yra jo pašaukimas.
Darbas su vaikais ir "Pop šou"
Kai pradėjo manęs niekur nekviesti ir atėjo žiauriai sunkus periodas, pagalbos ranką ištiesė šviesaus atminimo kompozitorius Mikas Vaitkevičius - pakvietė į muzikos mokyklą. Jam patiko dirbti su vaikais, ėmė mąstyti, kaip čia labiau nuskaidrinus savo gyvenimą. Kilo mintis kurti vaikų grupę. Tuo metu vaikai galėjo dainuoti tik griežtos harmonijos dainas akademiniuose choruose. Mes norėjome sujungti ir judesį, ir dainą, ir šokį. Kai televizijai parodžiau pirmąjį mūsų įrašą, prasidėjo naujas mano gyvenimo pakilimas - gastrolės užsienyje, tarptautinis vaikų popmuzikos festivalis „Skraidantis dramblys“.
Šiandien jo vadovaujamą „Pop šou“ tikrai girdėjo daugelis. Manau, pirmiausia - repertuaras. Esu labai dėkingas savo šviesaus atminimo kurso draugui Gintautui Abariui, parašiusiam man daugiau kaip 40 dainų. Šiandien vaikų grupės Lietuvoje turi perspektyvą, tačiau ne visos dainuoja tai, kas yra originalu, nuoširdu ar praskaidrina nuotaiką. Neretai iš vaikų daromi bejausmiai kompiuteriniai manekenai, pataikaujama pigiam publikos skoniui. Kai kurias vaikų programas man tiesiog gėda žiūrėti.
Vaikų skaičius chore keičiasi. Vieni ateina, ilgai neužsibūna, kiti neišsigąsta darbo ir pasilieka. Jų amžius labai įvairus. Jauniausiajai dainininkei buvo ketveri su puse. Vyriausiosios sulaukdavo ir 25-erių ar dar daugiau. Merginos taip priprasdavo prie vaikų, kad tapdavo jiems tarsi antrosios mamos ar auklės.
A.Penikas jau daug metų vadovauja populiariam vaikų chorui „Pop šou".
A. Penikas teigia, kad jam patinka dirbti su vaikais, nes jie yra nuoširdūs ir atviri. Jis taip pat pabrėžia, kad svarbu ugdyti vaikų individualumą ir kūrybiškumą.
Žymūs mokiniai
Mamos ir tėčiai į jo įkurtą grupę prieš daugelį metų buvo atvedę ir A. Alfonsas Penikas didžiuojasi savo mokiniais ir džiaugiasi jų pasiekimais. Jis teigia, kad jam svarbu ne tik išmokyti vaikus dainuoti, bet ir padėti jiems atrasti savo talentą ir tapti asmenybėmis.
Asmeninis gyvenimas
Neretai savo studijoje iki išnaktų užtrunkantis muzikantas paklaustas apie santykius tik mįslingai nusišypso. Rimtų santykių jo gyvenime nėra, nors meilės istorijų buvo ne viena. Tačiau A. Penikas įsitikinęs, jog negali pasiūlyti to, ko moterims reikia iš tiesų. Meilės, globos ir rimtų santykių trokštančios dailiosios lyties atstovės ne jam.
Peržengęs šeštąją dešimtį vyras juokauja, jog vaikai - gėlės, tik gražiausios jos kai žydi ant kitų palangės. Tačiau nereikia galvoti, jog jis vienišas. Šiuo metu jis palaiko santykius be įsipareigojimų su jaunesne mergina ir tikina, jog tai - jų susitarimas.
Alfonsas Penikas teigia, kad jam svarbiausia yra laisvė ir nepriklausomybė. Jis pabrėžia, kad jam patinka bendrauti su žmonėmis, bet jis nenori įsipareigoti.
Gyvenimo iššūkiai ir vertybės
Paklaustas, ar yra jo gyvenime žmonių, kuriems galėtų paskambinti ir viduryje nakties prireikus paprašyti pagalbos, jis tikina, kad turi vieną tikrą draugą muzikantą. Mūsų šou pasaulis yra durna pompa ir 90 procentų žmonių yra masė kvailių, kurie žavisi dirbtinais dalykais. Taip niekur nėra ir ne tame reikalas gerti tą šampaną klube pasiėmus kreditą. Tai juokinga.
Vokalo pedagogas A. Penikas sako, jog jo gyvenimą apsunkino esminės klaidos. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius savo talentą dalijantis vaikams vokalo pedagogas, dainininkas Alfonsas Penikas atvirai sako: „Jei ne tas mano naivumas, gal šiandien galėčiau ir turtuose maudytis!“
A. Penikas vertina draugystę, nuoširdumą ir sąžiningumą. Jis teigia, kad jam svarbu būti savimi ir neapsimetinėti.
Incidentas parduotuvėje
Garsus muzikantas ir vaikų choro „Pop šou“ vadovas Alfonsas Penikas pateko į labai nemalonią situaciją - vyras buvo apkaltintas vagyste iš drabužių parduotuvės. Policija bei apsaugos darbuotojai tikrino Alfonso kuprinę ir rūbus.
Istorija prasidėjo tuomet, kai Alfonsas drabužių parduotuvėje apžiūrinėjo įvairias kelnes, striukes ir kitus rūbus. Pasijutęs sekamas, žymus dainininkas norėjo kuo greičiau mauti iš parduotuvės, tačiau išgirdo griežtą „Stok“. Parduotuvės apsaugos darbuotojas liepė parodyti kuprinę.
Policijos pareigūnai atliko detalią dainininko apžiūrą ir vogtų daiktų nerado. Labiausiai Alfonsui gaila, kad dėl šio įvykio jo neatsiprašė nei parduotuvės administracija, nei apsaugos darbuotojas. „Man dabar nemalonu eiti į parduotuvę - tiesiog bijau“, - prisipažino A.Šis incidentas parodo, kad net ir žinomi žmonės gali susidurti su neteisybe ir nepagrįstais įtarimais.
Netektis ir skaudūs išgyvenimai
Neįtikėtina! Žinomam vyrui teko ne tik susitaikyti su brangaus žmogaus netektimi, bet ir patirti, jog ne mažiau klastingi už mirtį kartais būna žmonės. Po mirties dingo auksiniai mamos auskarai - A.Penikas įtaria, kad jie buvo nusegti arba ligoninėje, arba morge. Jam neapsakomai skaudu, kad kažkas pelnosi iš žmogaus mirties. „Tai visiškas nužmogėjimas. Viską daro pinigai“, - apmaudžiai kalbėjo A.Penikas.
Atsakymas dėl COVID-19 - tik po mirties
Paskutinį kartą savo mamą jis matė gruodžio 10-ąją, kai sušlubavus sveikatai garbaus amžiaus moteris buvo paguldyta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Vėliau dainininkas sužinojo, kad mama pervežta į Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę, jai atliktas testas dėl COVID-19, ji paguldyta į stebėjimo palatą, kol kas joks gydymas netaikomas. Telefonu susisiekti su mama, ligoninėje praleidusia nepilnas dvi paras, buvo nebeįmanoma - ji buvo per daug silpna, kad atsilieptų. „Kai paskambindavau, personalas man vis pranešdavo, kad ji tebėra tarpinėje zonoje, į skyrių neperkelia, nes laukia tyrimų dėl COVID-19 atsakymo“, - pasakojo A.Penikas.
Tačiau moters būklė sparčiai blogėjo, ir ji mirė. Kaip sakė A.Penikas, diagnozių buvo daug: širdies nepakankamumas, bėdos dėl inkstų, kitos problemos. Tik po mirties atėjo atsakymas, kad jo motinos COVID-19 testo atsakymas neigiamas.
Dingo tėvo dovanoti auskarai
Moters kūnas buvo pervežtas į Vilniaus laidojimo rūmus, ten nuvykusiam A.Penikui buvo leista žvilgtelėti į mamą. „Man parodė tik veidą - ir kaip nustebau pamatęs, kad nebėra jos auskariukų. Auksinių, labai estetiškų ir subtilių, kurios jai dovanojo mano tėvas“, - pasakojo A.Penikas.
Iš ligoninės atsiėmęs motinos daiktus jis viską atidžiai peržiūrėjo: buvo viskas - laikrodukas, mobilusis telefonas, kiti asmeniniai daiktai, tačiau auskarų tarp jų nebuvo. „Negaliu apsakyti, kaip esu sukrėstas. Nežinau, kada ir kur jie galėjo būti nusegti, tik spėju, jog tai padaryta po jos mirties. Nes puikiai žinau, kaip sunkiai jie atsisega“, - kalbėjo atlikėjas.
Šie įvykiai atskleidžia A. Peniko jautrumą ir skausmą dėl artimo žmogaus netekties, taip pat nusivylimą dėl neteisybės ir žmogiškojo abejingumo.
Ligoninė prisidengė konfidencialumu
Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktorius Rimvydas Turčinskas atsisakė pakomentuoti šį įvykį: „Klausimai yra tiesiogiai susiję su gydyta paciente, todėl remiantis įstaigos pavirtintomis vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos duomenų apsaugos įstatymu visa informacija, susijusi su paciente, laikoma konfidencialia, o teisė gauti tokio turinio informaciją suteikiama tik įpėdiniams pagal testamentą (įstatymą), sutuoktiniui (partneriui), vaikams, tėvams.“
Vilniaus laidojimų rūmai: darbuotojai vengia kontakto su mirusiojo palaikais
Vilniaus laidojimų rūmų atstovė portalui lrytas.lt taip pakomentavo šį atvejį: „Mirusiųjų pacientų transportavimo iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos bendra tvarka yra tokia - laidojimo paslaugas teikiančios įmonės du darbuotojai atvyksta bet kuriuo paros metu specializuotu transportu paimti mirusiojo palaikų į ligoninės iškvietusio skyriaus patalpas nurodytu laiku. Mirusiojo palaikai laidojimo paslaugas teikiančiai įmonei perduodami gabenti į laikino saugojimo vietą kartu su lydimuoju dokumentu, kuriame įrašomi mirusiojo asmens tapatybės duomenys, vertybių aprašas (jei tokių yra), arba pažymima, kad vertybių nėra.
Aprašytu atveju mūsų įmonės darbuotojai buvo įspėti, kad mirusioji ligoninės pacientė priskirta prie mirusiųjų nuo COVID-19 ligos (tuo metu dar nebuvo aiškus T.Penikienės tyrimų dėl COVID-19 atsakymas - Red.). Tokiu atveju, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės teisės aktais dėl mirusiųjų nuo COVID-19 ligos palaikų tvarkymo ir laidotuvių organizavimo, mirusiosios kūnas mirties vietoje ligoninės darbuotojų buvo įdėtas į nepralaidų, nepermatomą, užsegamą maišą ir perduotas mūsų įmonės darbuotojams kartu su lydimuoju dokumentu, kurį pasirašė mirusiosios palaikus perdavę ir priėmę darbuotojai. Vertybių apraše pažymėta, kad vertybių nėra.
Laidojimo paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai, vykdydami savo darbo funkcijas, susiduria su rizika dėl tiesioginio kontakto su mirusiųjų nuo COVID-19 ligos pacientų palaikais.
Šie komentarai atskleidžia procedūrinius aspektus, susijusius su mirusiųjų palaikų tvarkymu pandemijos metu, ir pabrėžia konfidencialumo bei saugumo svarbą.
Nuomonė apie šou verslą
Asmeninis vairuotojas ir šlovė liko praeityje Anksčiau galėjęs sau leisti dirbti tik tuomet kai pats to užsimano, po miestą važinėjęsis su asmeniniu vairuotoju tapusiu taksistu ir mėgavęsis šlove, šiandien A. Penikas pripažįsta turintis dėl ko gailėtis ir vadina save niekada nebręstančiu vaikigaliu.
A. Penikas pabrėžia, kad jam svarbu būti savimi ir neapsimetinėti.
Kritika dabartinei situacijai
Mokytojas Alfonsas Penikas pastebi, kad mažėjant koncertų krenta ir vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus. Pastarieji keleri metai buvo sunkūs ir sudėtingi daugeliui Lietuvos gyventojų. Ypač daug problemų jie sukėlė meno ir kultūros žmonėms: pandemijos metu pastarieji negalėjo koncertuoti, o dabar jų veiklai koją kiša drastiškai išaugusios elektros ir komunalinių paslaugų kainos.
Pandemijos poveikis
Pandemija buvo ypač „juodas metas" kultūros ir meno žmonėms. Pandemija man smūgiavo kaip cunamis. Jei nebūčiau dirbęs B.Dvariono muzikos mokykloje, apie sotesnius pietus ar šiltus namus būtų belikę tik pasvajoti. Buvo atšaukti visi suplanuoti ir suskaičiuoti koncertai, tad neliko ir jų biudžetų. Sudėtinga tapo apmokėti repeticijoms reikalingų patalpų nuomą. Pamenu, kaip su nerimu laukdavau sąskaitos už šildymą ir jau buvau nusiteikęs, kad teks veiklą stabdyti. Tarsi to būtų maža, pusė pandemijos buvo praleista besirūpinant mama, bet ji vis tiek mus paliko. Nors nei ji, nei aš nesusirgome koronavirusu, bet vis tiek vienu metu jau galvojau, kad neatlaikysiu. Kadangi situacija buvo tikrai sudėtinga, ieškodamas pagalbos per pandemiją kreipiausi visur, kur tik buvo galima. Tai, kad kai kurie pandemijos metu sugebėjo „prasisukti", žinau ne iš nuogirdų. Kai kartą Vilniaus Gedimino prospekte sutikau vieną pažįstamą verslininką, tas akivaizdžiai nustebo mane pamatęs ir paklausė ar aš tikrai gyvas, nes esą jau kažkas parašė, kad miriau. Patikinau, kad čia tikrai aš ir tikrai gyvas. Po to susitikimo man neliko abejonių, kad dalis verslo sėkmingai sugebėjo pasinaudoti susiklosčiusi situacija. Verslininkai užsikėlė savo prekių ir paslaugų kainas ir uždirbo net daugiau negu iki pandemijos. Kažkas namus pasistatė, kažkas automobilių prisipirko, o mes, meno žmonės, buvome palikti kapanotis patys.
Iššūkiai meno srityje
Kyla tiek patalpų nuomos, tiek jų išlaikymo kainos, tačiau niekam iš priimančių sprendimus tai nerūpi. Kažkodėl žmonių išlaikomi valdininkai įsivaizduoja, kad grojantys arba dainuojantys atlikėjai turi kitų pajamų šaltinių, o menas ir kūryba jiems tėra pramoga. Bet tai yra darbas ir pastaruoju metu ne visada deramai apmokamas. Sėdžiu ir mąstau, ką dar galiu pasilikti, o ko jau reikėtų atsisakyti. Dar prieš dvidešimt metų bičiuliai verslininkai sakė - imk paskolą ir statykis reikiamas patalpas. Tik dabar supratau, kad jie buvo teisūs, nes tai, kiek išleista nuomai, jau seniai viršijo trijų kambarių buto kainą. Deja, šiandieninė situacija paskoloms ir statyboms yra visiškai nepalanki.
Darbas su vaikais po karantino
Vadovaujate vaikų pop šou studijai. Kiek patyriau, karantinas vaikams paliko labai gilų ir, tikėtina, ilgam išliksiantį įspaudą. Nors jie nori bendrų repeticijų, tačiau vis dar tebėra dirglūs, sunkiai sekasi susikoncentruoti. Galbūt dalis suaugusiųjų jau pamiršo, kad vaikams būtinas ne tik materialinis aprūpinimas, bet ir bendravimas. Jau atšaukus karantiną susitikau dvi mokinukes. Pasisveikinome, apsikabinome ir pamaniau, kad jos iš džiaugsmo apsiverks. Ilgai sėdėjome, kalbėjomės ir tuomet labai aiškiai pamačiau, ko jiems iš tiesų reikia ir ką jie per šiuos porą metų prarado. Darželiuose ir mokyklose vis dar rengiama labai mažai koncertų, nes vėl bijoma. Turbūt baidomasi ne tik ligos, bet ir sąskaitų už komunalines paslaugas, todėl krenta vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus ir stengtis. Taip pat pastebiu, kad vaikai dažniausiai įdomūs tik savo tėvams ar artimiesiems, o likusi visuomenės dalis jų pasirodymus sutinka abejingai.
Dokumentinis filmas „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“
