Gyvenimas trijų vaikų šeimoje: iššūkiai, džiaugsmai ir tėvystės išmintis
Gyvenimas trijų vaikų šeimoje: iššūkiai, džiaugsmai ir tėvystės išmintis
Tėvystės kelias: meilė, pasitikėjimas ir nuolatinis mokymasis
Stiprų emocinį ryšį ir pasitikėjimą nuo ankstyvos vaikystės su vaikais užmezgęs vyras sutiko pasidalinti mintimis apie tėvystę. Ar vaikus reikia auklėti? „Negalėčiau pasakyti, kad su žmona kalbėtumės taip: „Na, pasikalbame, kaip tuos mūsų vaikus auklėti.“ Man atrodo, kad abu maždaug vienodai suprantame, kaip turėtume elgtis su vaikais. Manau, kad svarbiausia juos mylėti, visada atsakyti į jų klausimus, patarti, kai to prašo ar pats pamatai, kad reikalinga pagalba. Žinau, kad negalima vaikų akivaizdoje ginčytis dėl jų auklėjimo, tačiau vis tiek kartais taip nutinka“, - sakė pašnekovas.
Tarp vyriausios ir jauniausios dukros - dešimties metų skirtumas. „Stengiuosi visada visiems skirti vienodai laiko, bet nuolat susiklosto taip, kad mažiausia gauna daugiausia dėmesio. Yra išlikę nuostabių atsiminimų iš vaikų vaikystės. Visų jų gimdyme pats dalyvavau, visus juos pamačiau pirmiau nei žmona. Kokios tai buvo jaudinančios akimirkos - ypač pirmosios dukros gimimas, kai negalėjau sulaikyti ašarų“, - jautrią akimirką prisiminė vyras, paminėjęs ir kitus jam asmeniškai svarbius bendrus patyrimus.
„Visus savo vaikus išmokiau važiuoti dviračiu. Su visais kalbu apie pinigus, kaip jie uždirbami, išsaugomi, investuojami. Visiems padedu ruošti namų darbus, kai reikia pagalbos, tik vyresniajai dukrai tos pagalbos nereikėjo - ji nuo vaikystės tėvus pranoko savo intelektu, mąstymo ir atminties gebėjimais. Tad su vyresniąja dukra, kuriai 21 metai, kalbamės apie JAV politiką, knygas, kurias skaito po kelias vienu metu, užsienio kalbas, medicinos studijas. Vis paprašau, kad ji pakalbėtų esperanto kalba, kurią pati kažkada išmoko. Bet nėra taip lengva, kai vaikas tave pranoksta įvairiais atžvilgiais. Būdama trejų metų pasakė, kad bus gydytoja ir to nuolat siekė: mokėsi geriausiose mokyklose, išmoko vokiečių kalbą, kad galėtų atlikti praktiką Vokietijos ligoninėse ir įsitikinti, kad medicina tikrai jai skirta. Žaviuosi ja“, - apie vyriausiąją dukrą ir santykį su ja pasakojo Dainoras.
Vidurinėlis - sūnus, šiuo metu išgyvena paauglystę. Santykiai su juo kitokie. „Su 14 metų sūnumi kalbamės apie technologijas, pinigus, žaviuosi jo rūpesčiu savo daugybe augalų. Su juo mėgstame važinėti dviračiais, sportuoti, varžomės, kas daugiau prisitraukimų padaro, vaikščioti po gamtą. Džiaugiuos jo pomėgiu meistrauti, auginti įvairius augalus. Beje, jis savo patarimais auginant augalus jau padeda mamai“, - sūnų gyrė vyras.
Ypatingi santykiai su jaunėle
Daugiau nei prieš dešimtmetį šeima buvo išvykusi gyventi į Aziją, kur darbo pasiūlymą gavo Dainoro žmona. Pasak vyro, tuomet natūraliai susiklostė, kad vaiko auginimo atostogas perėmė jis - jauniausiajai dukrytei buvo pusmetis. Greičiausiai būtent tai ir lėmė ypatingą ryšį su jaunėle.
„Mano santykiai su mažąja 11 metų dukryte ypatingi. Taip susiklostė, kad išvykome į užsienį, kai jai buvo pusė metų. Žmona dirbo po kelias valandas per dieną, o aš daug laiko praleisdavau su dukryte. Turbūt dėl to mūsų ryšys ir liko toks ypatingas. Žinau, kad dukrytė manimi labai pasitiki, patiki savo paslaptis, labai nori kuo daugiau laiko praleisti su manimi, maudytis Nemune ar baseinuose“, - pasakojo Dainoras.
Malaizijoje šeima praleido porą metų. Anot vyro, ši patirtis buvo labai svarbi visiems - tiek tėvams, tiek ir vaikams. „Aš turėjau ilgas tėvystės atostogas, kol mama dirbdavo, būdavau kartu su vaikais. Vietiniai stebėjosi, kai išvysdavo vieną tėtį su 2-3 vaikais. Vis klausdavo, o kur mama? Nebuvo lengva, tačiau viskas buvo kitaip dėl to, kad mes gyvenome nuolatinėje vasaroje: vaikai buvo laimingi galėdami kasdien maudytis baseine, valgyti skanų maistą, daugybę vaisių, keliauti po kitas šalis. Iš tiesų mūsų vaikai patyrė vaikystę, apie kokią aš svajojau“, - etapą Azijoje prisimena tėtis ir priduria: „Malaizijoje dar labiau supratau, kad modelis, kai vaikus prižiūri tik mama, mums netinka ir yra nepriimtinas. Vaikams nuolat reikia ir mamos, ir tėčio.“
Jautrios temos šeimoje: ne tik mamos ar tėčio „darbas“
Kiekviena šeima turi savo taisykles, kurių laikosi kalbėdamiesi su vaikais ir, pavyzdžiui, kai kurias temas, kurios yra jautrios, patiki vienam iš tėvų. Dainoro teigimu, jų šeimoje to nėra. Tai, kas su kuo ir apie ką kalbasi, susiklosto natūraliai.
„Negalėčiau pasakyti, kad yra temų, kurias vaikai aptaria tik su mama, ar tik su tėčiu. Tačiau taip susiklostė, kad sūnus dažnai dėl asmeninių išgyvenimų kalbasi su mama, o mažoji dukrytė - su manimi. Buvo metas, kai su sūnumi reikėjo labai griežtai pasikalbėti dėl jo elgesio mokykloje. Subardavau, bet ir prisimindavau vaikystę bei savęs klausdavau: „O tu pats angelas buvai mokykloje?“ - nuoširdžiai prisipažino Dainoras.
Jo nuomone, vaikams svarbūs abu tėvai, su kiekvienu jų vaikai gali patirti skirtingų dalykų. „Mūsų šeimoje esu tas, kuris su vaikais sportuoja, važinėja dviračiais, maudosi, kartu mokosi matematikos, istorijos, geografijos, kalbasi apie Lietuvą, pilietišką ir atsakingą elgesį, vedasi į svarbius miesto renginius. Nebūtų gerai, jei vaikai to neturėtų“, - įsitikinęs pašnekovas.
Kalbėdamas apie tai, kas jam svarbiausia santykiuose su vaikais, jis pabrėžia - norisi, kad jie rastų savo vietą gyvenime ir būtų laimingi: „Kad pasirinktų profesijas, kurios padėtų siekti savo svajonių. Taip pat labai noriu, kad jie niekada nebijotų manęs ko nors klausti, pasitarti. Stengiuosi jiems visiems patarti svarbiais pasirinkimų klausimais.“
„Tavo ydos yra mano, kaip tėvo, nesėkmė“, - girdėtą tėvo sūnui ištartą frazę kalbėdamas apie tėvystę prisimena diktorius, LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjas Marijus Žiedas. Požiūris, kad rūpintis vaikais - nevyriška, turėtų keistis, įsitikinęs trijų vaikų tėvas.
Tėvo vaidmuo ir iššūkiai
„Pirmąjį birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Kokia ji Jūsų namuose? - Tiesą pasakius, ne, bet turbūt taip yra ne tik mūsų namuose. Vis dėlto Motinos diena labiau žinoma, mėgstama ir švenčiama. Turbūt dėl to, kad Tėvo diena nėra tokia populiari, galėčiau truputėlį papriekaištauti, sau taip pat. Gaila, nes manyčiau, jog tėvo vaidmuo vaikų gyvenime tikrai nenusileidžia mamos vaidmeniui.“
„Ko gero, tėvo figūra susijusi su platesne mūsų kultūrine, istorine patirtimi. Negali kaltinti vaiko už tai, kad jis tavęs neklauso arba nesupranta, tarsi nebūtum jo auginęs. Galbūt tėvams atrodo, kad užsiimti su vaikais - nevyriškas reikalas. Manyčiau, šis požiūris turėtų keistis. Tikiuosi, kad keičiasi.“
„Su žmona Ieva auginate tris vaikus: sūnų Pijų Vakarį ir dukras Elzę ir Gilę. Ar sunku būti daugiavaikiu tėčiu? - Pirmas vaikas būna nemažas šokas, nes nežinai, kaip elgtis. Augant vaikui, pats mokaisi jo priežiūros, auklėjimo. Tėvams tenka daug streso, įtampos, ji vėliau vienaip ar kitaip atsiliepia vaikui. Na, bet po kurio laiko išmoksti ir tada nebebūna taip sudėtinga. Visi trys mūsų vaikai skirtingi. Su kiekvienu reikia mokėti atrasti kalbą, į visų širdis veda skirtingas kelias. Žinoma, tėvystėje pasitaiko iššūkių, sunkumų, problemų. Be jų neįmanoma. Visgi jeigu myli vaiką, turbūt atrasi jėgų su juo rasti bendrą kalbą, jo neatstumti. Kartais girdžiu sakant, kad su vaikais neįmanoma susikalbėti. Tačiau vaikai yra mūsų pačių kūrinys. Negali kaltinti vaiko už tai, kad jis tavęs neklauso arba nesupranta, tarsi nebūtum jo auginęs. Nėra žodžio „myliu“ kvotos, kurią galėtum išeikvoti. Man jis visiškai natūralus.“
Dėmesio balansas ir bendravimo svarba
„Niekas nepamatuos ir neapskaičiuos, kiek minučių, apkabinimų, prisiglaudimų, žodžių vienam ar kitam vaikui per dieną pavyksta padovanoti. Visgi galiu pasakyti, jog dedu visas pastangas, kad kiekvienas iš vaikų jaustų meilę ir nemanytų, kad yra apleistas, kad jam ko nors duota per mažai. Kiek galėdamas stengiuosi kiekvienam suteikti tą meilę savęs neribodamas.“
„Labai dažnai. Kartais net atsiklausiu, ar šeimos nariams ne per dažnai. Sakau, jeigu per daug, pasakykite, darysiu išvadas. Galbūt kam nors atrodo, kad šis žodis, jei tariamas retai, tampa svaresnis. Visgi aš su tuo nesutikčiau. Nėra žodžio „myliu“ kvotos, kurią galėtum išeikvoti. Man jis visiškai natūralus. Apskritai manau, kad šeimose kalbamasi turėtų būti kuo daugiau. Iš kur kyla nesusikalbėjimas, nesantaika, nesusipratimai? Kodėl tėvai, vaikai „prisigalvoja“? Todėl, kad nesikalba. Kalbėtis nėra lengva. Kartais atrodo, kad lengviau - nusisukti, nueiti, nutylėti ir nieko nesakyti. Bet tai neišsprendžia problemų. Nuoskaudos, neaiškumai apauga dar didesniais, o tada tampa tik sudėtingiau. Įklimpsti tiek, kad tenka labai ilgai sėdėti ir aiškintis. Manau, šeimose galima kalbėtis apie viską.“
Tėvo pamokymai ir vaiko savarankiškumas
„Kai kada tėvai nevengia dalyti patarimų, bando kreipti vaikus viena ar kita linkme. O Jūs savo vaikams stengiatės būti kelrodžiu ar visgi gyvenimo kelio paieškas paliekate jiems patiems? - Noriu, kad vaikas žinotų, jog aš visada esu šalia. Jeigu jam kiltų klausimų ar jis norėtų išgirsti mano nuomonę, visada ją pasakysiu, tačiau primygtinai ko nors siūlyti ar primesti tikrai nesiruošiu. Manyčiau, vaikams gyvenime tiesiog reikia sudaryti daugybę galimybių žengti tais keliais ar klystkeliais, kurie tik šauna į galvą. Jeigu žmogus nori domėtis daile - prašau. Muzika - pirmyn. Nori sportuoti - žinoma, jokių problemų. Kad aš „visada darbe“ ir grįžtu tik po 22 val. Gal kai kas sakys, kad vaikai maži ir nesupranta, kur daugiau gyvenimo perspektyvų. Visgi manau, kad ne perspektyvos svarbiausia. Svarbiausia tai, ar ką nors veikdami vaikai yra laimingi. Daugiau nieko ir nereikia.“
Komandinis darbas šeimoje
„Mūsų laikas vakarais tikrai ribotas. Kad aš „visada darbe“ ir grįžtu tik po 22 val. - vienas iš vaikų priekaištų man. Jeigu pavyksta, grįžęs dar paguldau mažąją, paskaitau jai pasaką. Visgi pasakysiu tiesiai - man vienam tikrai niekas nepavyktų. Skambės banaliai, bet, turbūt, trys namų kampai laikosi ant jos pečių. Tik komandinis darbas leidžia mums užtikrinti kokybišką laiką su šeima ir užpildyti tas bendravimo spragas. Paprastai kai negali vienas, iniciatyvos imasi kitas. Dalijamės atsakomybėmis, padedame vienas kitam. Kai turiu laiko, perimu buities, šeimos darbus. Kiek tik pajėgiu, tiek prisidedu.“
Žinomo tėvo vaidmuo ir vaikų auginimas
„Viena vertus, mano vaikai nuo vaikystės žino, kad tėtis yra „televizoriuje“. Jiems tai nėra kas nors neįprasto, tėčio darbas televizijoje jiems - natūralus gyvenimo faktas. Negaliu bet kaip elgtis, bet kaip atrodyti - nors tai mažiausia problema. Visgi yra tam tikras standartas, kurio aš tarsi negaliu nepaisyti. Turiu būti mandagus, paslaugus, šypsotis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus kovoja už savo, kaip pirkėjo, kliento teises ir įsigijęs nekokybišką prekę ateina reikalauti teisingumo, sakome, kad jis šaunuolis, elgiasi labai pilietiškai. Kas kita, jeigu kaip nors garsiau teisingumo pradėčiau reikalauti aš. Visuomenėje dažnas požiūris: „Ak, šitas, žvaigždė. Tikiu, kad šis spaudimas atsiliepia ir vaikams. Jiems tenka su tuo gyventi, nepavyksta tiesiog ignoruoti - juk jie irgi mato tą standartą, kurio aš turiu laikytis.“
„Ar Jums, ekranų žmogui, pažįstamas rūpestis, kaip nuo ekranų atitraukti vaikus? - Šiais laikais, omenyje turint ir nuotolinį mokymą, ekranų problema bene viena svarbiausių. Visgi recepto neturiu. Turbūt galiu pripažinti, kad per mažai darau, kad atitraukčiau vaikus nuo ekranų. Kiek įmanoma, stengiamės mažinti ekranų laiką ir kuo daugiau bendrauti. Tai nėra lengva. Juk ekranas tapo mūsų linksminimo priemone, prie jos priprantama. Na kas gi norėtų atsisakyti linksminimo? Nuo jų nepabėgsime, dabar toks pasaulis, bet net ir į ekranus galima žiūrėti kartu. Pavyzdžiui, žiūrėti filmus, dokumentiką ar žinias ir po jų aptarti, kas tądien įvyko. Tai jau bus pokalbis. Negalima visko palikti savieigai, kad jie tiesiog žiūrėtų ir matytų, ką mato. Apie tai reikia kalbėtis, aiškintis, kas slepiasi už tų vaizdų, nes vaikams susigaudyti kasdieninėje informacijos griūtyje nėra lengva.“
Tėvų pareigos ir vaiko auginimo modeliai
„Nemažai kalbame apie tėvų pareigas ir atsakomybes, apie gyvenimiškas pamokas, kurių jie turėtų išmokyti savo vaikus. - Ko gero, drąsos, maksimalizmo. Mano kartos žmonės - nežinau, dėl to kalta santvarka ar iš ankstesnių laikų atėję auklėjimo modeliai, - linkę savimi nepasitikėti. Galvojame, kad nelįsime ten, kur nieko nenutuokiame, kad nieko nesugebame, kad kas nors skirta ne mūsų nosiai. Vaikai į tai žiūri paprasčiau. Kai sakai, kad čia ne man, neatidarai tų durų, nenueini tuo keliu, negauni to guzo ar mėlynės, bet ir nesužinai, kaip galėtų būti. Galbūt tau būtų pavykę, gal būtum atradęs naują talentą?“
Daugybe vaikų auginančių šeimų patirtys
Kai kurios mamos dalijasi savo patirtimi auginant kelis vaikus:
- "Auginu 2 puikius vaikičius. 3.11 m ir 1.3 m. Viskas nuostabu. Jaučiau, kad šeimoje idealios sąlygos. Vaikai mylimi, apžiūrėti. Šiandien gavau šoką! Laukiuosi ?? užteko vieno nesaugaus karto "tinkamu laiku". Tą pusvalandį atrodo ėmė slysti žemė iš po kojų.. Ne dėl vaikučio. 1) dabar jau 3, pamyluoti išklausyti, pažaisti. Kad nei vienam neliktų nuoskaudų užaugus... ypač bijau dėl vyresnėlės. Ir taip jai dėmesys sumažėjo, o ji mano šviesulys, mano draugė geriausia... 3) santykiai su vyru. Dviese retai ir dabar pabūnam."
- "Turiu 2 vaikus, bet laukiuosi trečio, kuris be galo laukiamas ir planuotas labai labai, nes buvo keli persileidimai. Kas liečia požiūrį į daugiavaikes šeimas, tai man neteko susidurti su kažkuo negiamu jų atžvilgiu. Neigiamas požiūris yra į tas šeimas, kurios finansiškai yra nestabilios, gyvena iš pašalpų arba uždirba tiek, kad vis tik atitinka skurdo lygį ir reikia jas remti, kurios neturi gyvenamojo būsto... Tiesiog kiti žmonės mato, kad daugiau vieno ar dviejų vaikų kokybiškai neišlaikys, tai jie kad ir norėtų trečio, bet susilaiko nuo tos minties, ir jiems pikta remti (mokesčių sąskaita) kitus..."
- "Jungiuosi prie jusu temos. Ne del to kad planuojame trecia, o del to kad mazai radau pazistamu tarpe, kad prisipazintu jog is tiesu nelengva auginti kelis vaikus, kuriu amzius vos keli metai. Dauguma sypsosi ir asikina kad puikiai susitvarko, keliauja be problemu, buitis nevargina. Turedma du vaikus sukuosi kaip vovere rate. Mano diena prsideda 6 baigiasi 24 val. Visada esu veiksme. Palaima kai abu miega...o tyla ir ramybe man yra prabanga. Labai mazai laiko skiriu sau ir pabuvimui vienu du su vyru, nors vyras man labai padeda. Trumpai tariant kad ir kaip stengiames valdyti ir kontroliuoti padeti, vaikai su savo "planais" vistiek apvercia viska aukstyn kojom."
Vaiko gimimo eiliškumas ir jo įtaka asmenybei
Psichologai pastebi, kad vaiko gimimo eiliškumas šeimoje gali turėti įtakos jo asmenybės formavimuisi. Pirmagimis, sulaukęs didžiausio tėvų dėmesio, gali tapti atsakingas, siekti tobulumo, tačiau taip pat gali bijoti klaidų. Vidurinis vaikas, siekdamas išsikovoti vietą po saule, gali būti iniciatyvus, socialus, tačiau kartais ir konfliktiškas. Jauniausiasis, apsuptas brolių ir seserų, gali būti labiau socialus, kūrybingas, tačiau kartais ir pasyvus.
Pirmagimis:
- Dažnai jaučiasi atsakingas, siekia tobulumo.
- Gali būti linkęs į perfekcionizmą ir savikritiškumą.
- Stengiasi įtikti tėvams ir užsitarnauti jų pagyrimą.
- Gali perimti tėvų nerimą ir susirūpinimą dėl nesėkmių.
- Gali būti linkęs vadovauti ir kontroliuoti kitus.
Vidurinis vaikas:
- Dažnai yra kompromisų ieškotojas, socialus ir draugiškas.
- Gali jausti poreikį įrodyti savo vertę, nes sulaukia mažiau dėmesio nei pirmagimis.
- Gali būti linkęs į maištingumą arba, atvirkščiai, į pasyvumą.
- Moka derėtis ir ieškoti kompromisų.
Jauniausias vaikas:
- Dažnai yra linksmas, žaismingas ir socialus.
- Gali būti labiau priklausomas nuo kitų ir ieškoti dėmesio.
- Mėgsta būti dėmesio centre ir gali būti linkęs į manipuliavimą.
- Dažnai turi gerą humoro jausmą ir kūrybiškumą.
Vienturtis vaikas:
- Gauna daug tėvų dėmesio, todėl gali būti brandesnis už bendraamžius.
- Gali būti linkęs į savarankiškumą, tačiau ir į per didelį priklausomumą nuo tėvų.
- Dažnai siekia tobulumo ir gali bijoti klaidų.
- Gali turėti sunkumų bendraujant su bendraamžiais.
Tėvystės išmintis ir vaikų auginimo principai
Nors kiekviena šeima yra unikali, tėvystės principai išlieka panašūs: meilė, nuoširdus bendravimas, palaikymas ir pasitikėjimas. Svarbu suprasti, kad vaikai auga, keičiasi jų poreikiai, todėl tėvams tenka nuolat mokytis ir prisitaikyti.
„Manau, kad svarbiausia juos mylėti, visada atsakyti į jų klausimus, patarti, kai to prašo ar pats pamatai, kad reikalinga pagalba. Žinau, kad negalima vaikų akivaizdoje ginčytis dėl jų auklėjimo, tačiau vis tiek kartais taip nutinka“, - dalijasi patirtimi vienas iš tėvų.
Kitas tėtis priduria: „Noriu, kad vaikas žinotų, jog aš visada esu šalia. Jeigu jam kiltų klausimų ar jis norėtų išgirsti mano nuomonę, visada ją pasakysiu, tačiau primygtinai ko nors siūlyti ar primesti tikrai nesiruošiu.“
Kaip auklėti vaikus be emocinės žalos
Svarbu nepamiršti, kad vaikai neturėtų būti apkrauti šeimos paslaptimis ar suaugusiųjų problemomis. Tėvai turėtų aiškinti vaikams suprantama kalba, atsakyti į jų klausimus ir apsaugoti nuo nereikalingos informacijos. Kaip teigia psichologai, vaikai, augdami šeimose, kuriose slepiamos problemos, gali jausti didelį emocinį krūvį ir kaltinti save dėl neigiamų įvykių.
Galų gale, svarbiausia yra sukurti saugią, mylinčią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikai galėtų augti laimingi ir savimi pasitikintys. Tėvystė - tai nuolatinis kelionė, kupina iššūkių, bet ir neįkainojamų džiaugsmų.