Ar auklėtojai reikia sakyti vaikams „myliu“?
Ar auklėtojai reikia sakyti vaikams „myliu“?
Nors visuomenėje dažnai kalbama apie mokytojus, dirbančius mokyklose, ikimokyklinio ugdymo pedagogai - darželių auklėtojai - minimi rečiau. Daug kas klaidingai mano, kad darželyje dirbantys auklėtojai tik „žaidžia“ ir nieko neveikia, tereikia aprengti, nurengti, paguldyti, paskaityti pasakėlę ir pakeisti šlapias kelnaites mažiesiems. Tačiau toks požiūris yra klaidingas. Darželio auklėtojos darbas apima kasdieninio gyvenimo buitį su žaidimais, kūrybiniais darbais ir šventėmis vaikams. Kiekvieną dieną darželio grupėje žaidžia apie dvidešimt vaikų, kiekvienas iš jų nepakartojamas, norintis dėmesio, pasakojantis, besiskundžiantis ar džiūgaujantis.
„Labai svarbu pedagogui susipažinti su vaikais, jų „meilės kalbomis“, suprasti ir identifikuoti jų poreikius, nes visi vaikai juos turi skirtingus“, - teigia „Family Lab Academy“ Klaipėdos padalinio kūrybinių veiklų ir „Mini“ darželio mokytoja Brigita Šadauskienė.
Tačiau dirbant su vaikais privalomai turi galioti tam tikri principai - visiems vaikams rodomas dėmesys, abipusė pagarba, nepriklausomai nuo to, kokius jausmus viduje jaučia. Profesionalus pedagogas neskirsto vaikų į grupes, kurie patinka daugiau, kurie patinka mažiau; rūpinimasis, dėmesys ir meilė visiems padalinama pagal tuo metu likusius vaiko poreikius ir reikalingą pagalbą ar dėmesį.
Emocinis ryšys su mokytoju ir jo įtaka vaiko savijautai
„Mano nuomone, nuo pirmųjų dienų labai svarbu užmegzti ryšį su vaiku, suprasti jo poreikius, net kai mažylis dar net nekalba, perprasti neverbalinę kalbą. Tai ypač svarbu ypač ankstyvajame amžiuje iki 3 metų, nes mažyliai turi jiems būdingus poreikius, kurių vienas, labiausiai išreikštas, nuolatinio emocinio ryšio ieškojimas. Be šio santykių elemento tarp mokytojo ir vaiko kokybiškas ir rezultatus duodantis darbas dažnu atveju nėra įmanomas, nes saugus emocinis ryšys sukuria erdvę sklandžiam mokymuisi ir bendravimui. Taip yra dėl to, jog būtent ankstyvajame amžiuje įgyjami asmenybės bruožai, kurie išlieka visam gyvenimui - tai pasitikėjimas savimi, smalsumas ir atvirumas aplinkai.“
Kiekvieną rytą darželio auklėtojai yra patikimas didžiausias šeimos turtas - vaikas, su kuriuo dirbdama auklėtoja pritaiko savo profesinius gebėjimus, žinias, įgūdžius. Gera auklėtoja kiekvienam vaikui nusišypso, apkabina, paglosto, pažaidžia ir padeda, išklauso ir nuramina. Vienam žmogui tenka dalinti dėmesį dvidešimčiai vaikų - dvidešimt paglostymų, pasikalbėjimų, pamylavimų. Mažieji ugdytiniai myli ir supranta, kad šalia jų yra geras žmogus, gera auklėtoja.
Būdai, kaip mokytojui užmegzti emocinį ryšį su vaikais
„Labai svarbu pedagogui susipažinti su vaikais, jų „meilės kalbomis“, suprasti ir identifikuoti jų poreikius, nes visi vaikai juos turi skirtingus. Kiekvienoje kalboje rastume vietoje nenustygstančius, judrius ir smalsus vaikus, kuriems būtina suteikti saugią erdvę tyrinėjimams, patenkinti jų sensorinius stimulus bei ieškoti balanso tarp ramių ir judrių žaidimų. Jei mažyliai sunkiai atsiskiriantys nuo mamos, ieškantys meilės, šilumos ir saugumo mokytojos glėbyje, mokytojui reikėtų suteikti erdvę ramiems žaidimams, stebėti jų emocinę būseną ir būti empatiškais. Ir, žinoma, yra vaikų, kurie visada jaučiasi puikiai, yra savarankiški, todėl reikalinga ir naudinga toliau vystyti jų gebėjimus, įvedant ir siūlant užduotis, atliepiančias jų tolesnį tobulėjimą. Iš tiesų, kiekvienas vaikas į darželį ateina su įvairiais poreikiais ir emocijomis, tačiau buvimo grupėje metu - mokytojo empatija ir profesionalus gebėjimas atliepti kiekvieno individualius poreikius yra svarbiausias aspektas sėkmingam emociniam ryšiui suformuoti.“
Auklėtojos darbo specifika ir krūvis
Deja, daugelis nesupranta, kiek daug minčių sukasi auklėtojos galvoje darbo metu ir po jo. Nuolat reikia galvoti apie ugdomąją veiklą, lavinamųjų, mokomųjų priemonių paruošimą, metinio ir savaitinio plano rašymą, grupės ugdomosios aplinkos tvarkymą, švenčių scenarijų rašymą, ruoštis metodiniams, ataskaitiniams susirinkimams, ieškoti straipsnių ir pildyti grupės informacinę lentą, fiksuoti vaikų daromą pažangą, pasiekimus, tvarkyti vaikų kūrybinių darbų aplankus, dalyvauti, kurti ir vykdyti įvairius projektus ir t.t. Kiekvienas darbas, atliekamas sąžiningai, kruopščiai, nebus lengvas, nes nuolat galvojama: „Ar viskas atlikta? Jei darbas nemielas, jis nebus gerai atliekamas!“
Auklėtojos atsakomybė ir rūpestingumas
Ikimokyklinio ugdymo įstaiga ir auklėtojas yra atsakingas, jo darbinė pareiga yra būti rūpestingu, kadangi jis atsako už vaiko saugumą tuo metu, kai jis yra jo prižiūrimas. Kaip rūpestingas, jis tikrai turėtų įsitikinti, kas tą vaiką pasiima. Pasižiūrėjus ikimokyklinio ugdymo įstaigų vidaus tvarkos taisykles, jose tikrai yra nustatyta, kad vaiką iš darželio pasiimti gali tiktai įstatyminiai vaiko atstovai, tai yra tėvai, globėjai, rūpintojai, o jeigu tėvai pageidauja, jie gali įpareigoti kitą asmenį, bet tam reikalingas raštiškas tėvų prašymas.
Tėvų bendradarbiavimas su auklėtoja
„Ką daryti tėvams, jei jiems atrodo, jog jų vaikui nėra skiriama pakankamai dėmesio darželyje? Visų pirma, būkite atviri ir nuoširdžiai pasikalbėkite su mokytoju apie savo jausmus, papasakokite apie abejones ir kylantį nerimą. Pasiteiraukite, kaip jūsų vaikui sekasi vieni ar kiti dalykai. Parodykite, kad jums rūpi vaiko savijauta. Pasikalbėjus atrasite ramybę ir labiau pasitikėsite mokytoju. Vienas iš būdų kurti ir puoselėti kokybišką bei artimą jūsų vaiko ir mokytojo santykį gali būti jūsų pačių santykis su mokytoju. Be abejo, būkite ne tik atviri, bet ir gerbkite mokytojus, kurie dirba su jūsų vaiku ir pasitikėkite mokytoju, kuriam patikite savo vaiką visai dienai. Čia turi įsivyrauti pagarba, atvirumu ir pasitikėjimu grįsti santykiai. Tai svarbu ne tik pačiam mokytojui - žinoti, kad juo pasitikite ir tikite, bet ir jums - nes jausitės ramiai ir saugiai, bei pačiam vaikui, kuris mokosi pagarbos ir pasitikėjimo mokytoju.“
Dažnai tėvams kyla klausimas, kaip jiems elgtis darželyje, kai šalia yra auklėtoja. Kuris iš suaugusiųjų svarbesnis, kuris brėžia ribas ar drausmina? Vaikai elgiasi įvairiai - vienokie jie būna namuose, ten tėvai jau žino, kaip tvarkytis, kitokie darželyje. Vaikas lyg ir tėvų, bet ne jų teritorijoje, todėl ir kyla klausimų, kaip jiems reaguoti į vienokį ar kitokį vaiko elgesį darželyje - ar drausminti, ar viską palikti auklėtojai.
Atėjęs į darželį vaikas mokosi užmegzti santykius ne tik su vaikais, bet ir su nauju suaugusiuoju - auklėtoja, ji dienoms bėgant taps vis svarbesnė. Vieniems vaikams tai pavyksta lengviau, kitiems - sunkiau. Vieniems vaikams lengviau paleisti tėvus, o kitiems sunkiau patikėti, kad kažkas, be tėčio ir mamos, sugebės jais pasirūpinti. Tokiu atveju tėvai turi būti kantresni ir supratingesni ir patys bandyti užmegzti tvirtą bei šiltą kontaktą su auklėtoja. Reikėtų atsiminti, kad vaikui bet koks atsiskyrimas yra labai jautrus dalykas ir jam reikia suaugusiojo pagalbos - ir tėvų, ir auklėtojų. Jeigu tėvų požiūris į auklėtoją yra neigiamas, nėra jokios pagarbos, vaikas greičiausiai jausis nesaugus, likęs darželyje, ir šis elgesys atsispindės, kai jis bendraus su auklėtoja.
Taisyklių laikymasis namuose ir darželyje
Būna, kad namų ir darželio taisyklės skiriasi. Darželyje susitarimų ir ribų padeda laikytis auklėtoja, namuose - tėvai. Kai vaikas mato vienoje vietoje ir tėvus, ir auklėtoją, o namų ir darželio taisyklės skiriasi, mažoje galvelėje vyksta tikra sumaištis. Jeigu taisyklės ir ribos per daug nesiskiria namuose ir darželyje, vaikui net nebus svarbu, kuris - auklėtoja ar tėvai pasakys pastabą. Jeigu taisyklės skiriasi, tuomet vaikas sutrinka, jis nežino, kurio - tėvų ar auklėtojų klausyti.
Darželio teritorija - auklėtojos valdos ir kaip tik ji yra tas žmogus, kuris nustato taisykles, o tėvai turėtų prisitaikyti ir stebėti. Be jokios abejonės, jeigu tėvų akivaizdoje vaikas daro tokius dalykus, kurie peržengia grupės taisykles, jie turi drausminti, nelaukti, kol įsikiš auklėtoja. Tam, kad patys tėvai geriau jaustųsi, jie turi domėtis, kokie susitarimai darželyje vyrauja. Pavyzdžiui, jeigu darželyje vyksta kokia bendra šventė, ar vaikams galima lakstyti? Galbūt tėvams visiškai neaišku, ar, tarkime, jų vaikas gerai elgiasi lįsdamas į spintą ir bandydamas pasiimti kokį žaislą, tuomet jie turi klausti auklėtojos, ar taip elgtis yra priimta. Taip jie ir savo vaikui parodo, kad šitoje teritorijoje vadas yra auklėtoja.
Autoriteto klausimas: tėvai ir auklėtojai
Gali kilti klausimas, ar tėvai, klausdami, ar auklėtoja leidžia, vaiko akyse nepraranda savo autoriteto. Tėvai ir auklėtojai neturėtų rungtyniauti. Jeigu tėvai yra tie vieninteliai turintieji autoritetą, vaikui bus labai sunku, nes jam vis tiek teks bendrauti su auklėtoja ir laikytis jos nustatytų taisyklių ir kai tėvų nebus šalia. Mažyliai gali turėti ne vieną autoritetą, tik kaip tai vyks, priklauso nuo pačių suaugusiųjų. Ar tas autoritetas bus draugiškas, aiškiai nubrėžiantis ribas, įsiklausantis, sugebantis išmokyti naudingų dalykų, ar jis bus griežtas, gąsdinantis, nuvertinantis, baudžiantis ir t. t. Atsiminkite: ir tėvai, ir auklėtojai vaikams - jau savaime autoritetai, nes jie - suaugusieji, kurie rūpinasi vaiku. Kai vaikai matys, kad tėvai laikosi tų pačių susitarimų, kuriuos nustatė auklėtoja, ir patys jausis saugiau. Įsivaizduokite, jeigu vaikas žino, kad darželyje bėgioti negalima, o tėvai sako: „Tu bėgiok, juk šventė, išsidūk“, jam pasidarys labai nesaugu, nes vienas suaugusysis, kuriuo jis pasitiki, leidžia, o kitas draudžia. Vaikui yra geriausia ir saugiausia, kai abu jo autoritetai - ir tėvai, ir auklėtojai taiko panašias taisykles.
Atrodo, kad taisyklės ir ribos turėtų būti daugmaž vienodos ir namuose, ir darželyje, tačiau taip yra ne visada. Pavyzdžiui, rankos prieš valgį plaunamos ne kiekvienuose namuose. Kai kur pavalgiusiems indus reikia nunešti nuo stalo, kitur palikti. Kitas pavyzdys - vaikas supyksta ir jo pyktis išsiveržia netinkamu elgesiu, vienuose namuose tai bus stabdoma, apie tai kalbamasi, vaikas sodinamas nusiraminti, kituose į tokį elgesį nekreipiama dėmesio, taip tarsi parodant, kad taip elgtis visai normalu. Šeima gali turėti tik jai būdingas taisykles, todėl gali nutikti taip, kad darželyje bus visiškai kitaip, nebūtinai geriau ar blogiau, bet kitaip. Kai kurie taisyklių namuose ir darželyje neatitikimai gali kelti vaiko galvoje sumaištį. Tarkime, namuose vaikui leidžiama kautis su broliu dėl kokio žaislo, girdi, tegul patys išsiaiškina. Vaikas neišvengiamai tokį elgesio modelį perkels į darželį, o auklėtoja tikrai taip neleis elgtis, ji stabdys, susodins pasikalbėti, bandys išsiaiškinti, atskirs kovotojus vieną nuo kito. Vaikui toks auklėtojos elgesys bus labai naujas ir neįprastas, todėl jis iš pradžių tikrai priešinsis, bet jeigu pamatys kalbėjimo naudos, gali tokį elgesio modelį „parsinešti“ namo.
Mažyliai yra labai lankstūs ir bėgant laikui jie puikiai supranta, kaip reikia elgtis darželyje, o kaip namuose. Vaikui labai sunku, kai namuose yra daug leidžiama, jam sunku išbūti struktūruotoje darželio taisyklių aplinkoje. Diena darželyje bėga pagal taisykles - ryto ratas, valgis, laikas lauke, žaidimai, pamokėlės. Vaikui sunkiau, jei namuose nėra struktūros, kai valgoma tada, kai norima, einama miegoti pagal nuotaiką ir t. t.
Kad ir kaip atrodytų protingi tie suaugusieji, jie kažkodėl pamiršta, kad vaikai turi ausis ir puikiausiai girdi, todėl kai prie jų imami aptarinėti darželio reikalai ar kokia netikusi auklėtoja, nereikia tikėtis, kad to jie neišgirs ir neįsidėmės. Kartais net nereikia žodžių, pakanka, kad tėvai padūsauja, mažylis tuoj pat pajunta, kad kažkas negerai. Jeigu tėvai nori, kad jų vaikai noriai eitų į darželį, turi ir iš savo tėvų pajusti, kad darželis yra gera ir patikima vieta. Kaip jam nuspręsti, kuo tikėti, jeigu iš tėvų kalbų galima suprasti, kad auklėtoja bloga, tai kam iš viso jos klausyti? O jeigu vaikui auklėtoja patinka? Kaip tada elgtis? Slapta ją mėgti ir tėvams apie tai nesakyti? Vaikui labai sunku, jis vien dėl to gali nebenorėti eiti į darželį, jam per daug įtampos. Paprastai tėvai vaiko nenorą eiti į darželį aiškina tokiais dalykais - galbūt jį ten skriaudžia, galbūt nesupranta, o kad patys gali būti prie to prisidėję, net nepagalvoja.
Tėvai kartais linkę kaltinti darželį, jei vaikas kažkaip netinkamai ima elgtis, nes jis namuose neva mato tik gerą pavyzdį, o darželyje prisirankioja blogybių. Tėvams derėtų suprasti, kad vaikas ruošiasi gyventi visuomenėje, kuri yra tokia pat įvairi, kaip ir įvairi darželio grupė. Vaikai ateina su nevienodomis patirtimis, skirtingomis vertybėmis. Mažyliai darželyje tarsi repetuoja, kaip ateityje gyvens labai įvairioje visuomenėje. Jeigu vaikas iš darželio parsineša keiksmažodį ar kokį netinkamą elgesį, tėvams tikrai nereikėtų gąsdintis, kad dabar jų atžala jau bus nepataisomai sugadinta. Mažas žmogus turi išmokti būti, gyventi tarp įvairių žmonių, kurių vertybės kitokios. Tėvai turėtų apie netinkamą elgesį ar žodžius pasakyti auklėtojai, galbūt ji tikrai nepastebėjo, kad kažkokie negeri dalykai vyksta jos grupėje.
Bendra kalba ir bendradarbiavimas
„Vaikas turi gerai jaustis, tik tada jis gali kažko išmokti, nes darželis dar atlieka ir ugdymo funkciją, moko ne tik spalvų, garsų, bet ir emocijų, atpažinti savo jausmus ir pan. Jeigu tėvai nėra užtikrinti, nesijaučia saugūs dėl savo vaiko, jie turi pagalvoti, kaip tą saugumą užtikrinti. Galbūt reikia artimiau susipažinti su pedagogu, labiau bendrauti ir kalbėtis - žodžiu, bendradarbiauti. Viena iš dažnesnių priežasčių, kodėl tėvai keičia darželį savo vaikui, ir yra, kai jie neranda bendros kalbos su auklėtoja. Visiškai nesvarbu, darželis privatus ar valstybinis, madingas ar nemadingas, svarbiausia - kokia yra auklėtoja ir koks jos bei tėvų santykis susiklosto. Jūsų vaikus auklėja ir moko žmonės, kurie taip pat nori šilto žodžio. Kaip ir kiekvienas žmogus, ji tikisi būti ir įvertinta, ir pagirta, ir sulaukti grįžtamojo ryšio.“
Auklėtojos savybės ir požiūris
Pedagogas yra tas žmogus, kuris turi įvertinti vaiko poreikius ir raidą. Ar jaučiama tai, kad auklėtoja nori bendrauti, užmegzti ryšį su tėvais? Ar galite pasakyti, kad iš tiesų yra darželio ir šeimos bendradarbiavimas? Geriausiuose darželiuose pedagogai nuolat bendradarbiauja su tėvais. Kodėl bendradarbiavimas būtinas? Ogi todėl, kad būtų stebima vaiko raida. Ir tikrai ne vien kognityvinė. Pedagogas turi stebėti vaikus ir - semdamasis idėjų iš jų interesų - sukurti lavinančią, auklėjančią, ugdančią ir mokančią aplinką. Tai - sunkus, daug pastangų ir talento reikalaujantis darbas. Kaip jau minėjau, ikimokyklinio amžiaus vaikas „sugeria“ kiekvieną iš pedagogo lūpų išgirstą žodį, jam tikrai labai svarbi auklėtojos nuomonė, nes ji - autoritetas. Taigi vaikystės pedagogo vaidmuo yra ir perduoti vertybes: kultūrines, žmogiškąsias.
Auklėtojai svarbios šios savybės:
- Kantrybė. Mažiems vaikams (ir ne tik!) tenka daug ką kartoti dešimtimis, ne, šimtais kartų, kol jie pradeda elgtis taip, kaip mes norime, kol jie supranta, kodėl mes kalbame vienaip ar kitaip.
- Gražia gimtąja kalba. Nereikia tobulai parašyti Nacionalinio diktanto, kad būtumėte geras pedagogas. Bet parašyti jį gerai būtų visai neprošal.
- Lankstumu. Yra puikių pedagogų, kurie planuoja savo veiklą ir labai stengiasi, tačiau pedagoginis darbas juos išsekina, nes jie…nelankstūs. Nereikia bijoti keisti planų.
- Pašaukimu. Visada kartojau ir kartosiu, kad nesuprantu, kodėl - stojant į seminariją - kalbama su būsimuoju studentu ir vertinama, ar jis turi pašaukimą, o su būsimuoju pedagogu…ne.
- Nepakantumu blogam elgesiui. Nemanau, kad geras pedagogas yra tas, kuris reaguoja tik tada, kai vaikai mušasi ar kandžiojasi. Reikia stabdyti bet kokias - net pačias menkiausias - patyčių užuomazgas.
- Domėjimusi vaiko gyvenimu už darželio sienų. Jeigu pamato, kad auklėtoja klauso - džiaugsmui nėra ribų!
- Nuoseklumu. Jei jau yra taisyklės, tai mes jų laikomės. Vaikams reikia rutinos, reikia nuspėjamumo: tada jie jaučiasi saugūs, žinantys kas, kada, už ką ir kaip.
Netgi jeigu jūsų vaiką ugdantis pedagogas, atrodys, turi visas šias savybes, o visvien yra „kažkas ne taip“…gali būti, kad tiesiog…nesutampa charakteriai. Manau, kad tai - labai labai reti atvejai, tačiau pasitaiko. Geras pedagogas galės ir prisitaikyti, ir susitaikyti su vaikais bei jų tėvais. Juk ugdymo įstaiga - bendruomenė, o bendruomenėje svarbu geranoriškumas, pastangos ir darbas drauge. Jeigu prisimenate tokį pedagogą, neabejoju, kad žinote, kas vis dėlto buvo svarbiausia - tai, kad jis mylėjo. Mylėjo vaikus, savo profesiją ir tą šilumą spinduliavo ir „geromis“ dienomis, ir „blogomis“.
Tėvų lūkesčiai ir prašymai
Tėvai iš auklėtojų tikisi visko. Atveda vaiką ir sau mintyse jau kartoja: palieku vaiką mokytis, vystytis ir ruoštis mokyklai. Be abejo, ugdymas vyksta, bet tėvai taip pat turi labai smarkiai prisidėti, su jais užsiimti, bendrauti, draugauti, žaisti. Nes vaikams reikia ne tik auklėtojų, kurias jie vadina antromis mamomis. Tėvai pamiršta, kad vaikai geriausias jų atspindys. Ir tai, kaip jie bendrauja bei elgiasi su vaikais namuose, ne tik matosi, bet ir būna vaikų papasakojama. Todėl pakeisti įpročius tik darželyje, o namuose elgiantis taip pat, yra ne tik sunku, bet ir beprasmiška.
Privačių darželių auklėtojai susiduria ir su itin dažnai pasitaikančiu tėvelių neigiamu įpročiu - vėlavimu pasiimti vaiką. Tai jiems atrodo taip įprasta, kaip, apskritai, vaiko paėmimas iš darželio. Jie to net nesureikšmina. Neretai net pasako, kad moka didelius pinigus darželiui, todėl nieko baisaus, kad be jokio perspėjimo pasiima vaiką paskutinį ar keliomis valandomis vėliau.
Reikalavimai ir norai būna labai įvairūs. Dažniausiai tėvai prašo padėti su vaikų valgymu, nes namuose, esą, labai sunku įtikinti valgyti. Sulaukiame ir šiems laikams būdingų prašymų, čia pavyzdys tiems, kurie galvoja, kad televizija įtakos nedaro ir viskas su jos žiūrėjimu gerai. Atėję tėvai skundėsi, kad vaikas namie prisižiūrėjo animacinių filmų, kuriuose daug kovojama ir pats taip pradėjo elgtis. Todėl tėvai paprašė kaip nors pakeisti tokį elgesį. Juk lengviausia pasakyti, ką ištaisyti, kai jau sugadini, bet mes irgi ne visagaliai.
Vienas iš tokių nelabai realių norų, kad auklėtoja atpratintų nuo sauskelnių, kad vaikas išmoktų pra...
9 būdai, kaip mokytojams bendrauti su tėvais // PADIDINKITE bendravimą su tėvais!
„Mylėkite vaikus, ir viskas bus gerai“, - dažnai girdime sakant tokį patarimą. Tačiau kas iš tiesų yra toji meilė, ir kaip ją parodyti vaikui? Apkabinti, bučiuoti, sakyti, kad myli? Šiame straipsnyje apžvelgsime paprastus būdus, kaip kasdienybėje parodyti vaikams, kad juos iš tiesų mylite.
Taip, jie kartais namuose sukelia tokį chaosą, kad atrodo, jog tuoj nulėks namo stogas; jie krenta prekybos centre ant grindų, prašydami čiulpinuko, nors pirkinių dėžėje jau yra jiems skirti šokoladiniai batonėliai, sausainiai ir vafliai. Tačiau nepaisant visko, mes mylime savo vaikus. Mylime, bet ar visada jiems tai parodome?
Stresas, laiko trūkumas ir kasdienė rutina - tai pagrindiniai veiksniai, kurie trukdo mums parodyti vaikams meilę. Pasakyti „Aš tave myliu” neužtenka, reikia, kad vaikas iš tiesų jaustųsi mylimas. Siūlome keletą kasdieniškų situacijų, kaip galima vaikui parodyti savo meilę, kad jis žinotų, jog mama ir tėtis jį išties myli.
Ritualai
Laikymasis tam tikrų ritualų gali užimti labai nedaug laiko, vos kelias minutes, tačiau jie labai svarbūs vaikui. Bendri pusryčiai arba vakarienė, pasaka prieš miegą, kiekvieną savaitgalį pasivaikščiojimas po parką - tai gali būti bet kokia jums patinkanti bendra veikla, kurią norėsis kartoti dar ir dar. Eidami iš darželio namo galite žaisti vieną ir tą patį žaidimą, deklamuoti vieną ir tą patį eilėraštį - ritualai patinka vaikams.
Lietimas, glostymas, mylavimas
Vaikams fizinio kontakto su tėvais, artumo reikia ne mažiau, negu sveiko maisto ir švarios patalynės. Tai vaikui suteikia saugumą, jie jaučiasi mylimi ir apsaugoti. Suraskite tam laiko, pasistenkite anksčiau atsikelti patys, kad galėtumėte bučiniu ar kutenimu pažadinti vaikus. Tai geriausia dienos pradžia, kokia tik gali būti.
Laikas, skirtas tik vaikui
Jei auginate ne vieną, o kelis vaikus, tai gali būti sudėtinga, tačiau tikrai labai veiksminga - rasti laiko pabūti su kiekvienu vaiku atskirai, skirti dėmesį tik jam vienam, išklausyti, kuo jis dabar gyvena, kas jį neramina, o kuo jis džiaugiasi.
Siurprizai ir staigmenos
Įsivaizduokite tokią situaciją, kad išeinate iš darbo, o apačioje jūsų laukia mylimas vyras su gėlių puokšte bei pasiūlymu valandą pasilepinti SPA. Gražu? Taip, ir miela. Pasistenkite ir jūs surengti siurprizą vaikams. Tai nebūtinai turi būti brangiai kainuojančios pramogos. Kodėl jums savaitgalį nesusipakavus pietų ir nesurengus pikniko prie ežero, upės ar parke? Arba surengus su vaikais pagalvių karo? Kas galėtų nustebinti jūsų vaikus, priklauso nuo jų amžiaus, ir net neabejojame, kad ilgai galvoti, ką čia smagaus iškrėtus visiems, nereiks.
„Myliu tave”
Kada paskutinį kartą sakėte tai savo paaugliui? Kada jį pagyrėte, paskatinote gražiais žodžiais? Atkreipkite dėmesį į tai, kiek kartų jūs vaikui sakote „ne”, kiek kartų kritikuojate ir baudžiate, o kiek kartų apdovanojate jį meile? Raštelį „Aš tave myliu” galima siųsti ne tik mylimajam jaunystėje, bet ir, pavyzdžiui, įdėti jį savo vaikui į mokyklinę kuprinę.
Skirkite pakankamai laiko savo poreikiams
Kai mylėsi save, tada galėsi mylėti ir kitus. Nepatenkinti savo poreikiai, nuolatinis stresas ir nepasitenkinimas namuose būna jaučiamas net ir tada, kai to garsiai nepasakote. Vaikai it maži sugertukai, mokantys be žodžių atpažinti tėvų nuotaikas.
Patarimai, jeigu jaučiatės išsunkta ir nepajėgi rodyti meilės:
- Vaikai išveda mus iš kantrybės pasielgdami netinkamai, tačiau tokiu atveju prisiminkite patarimą atskirti netinkamą vaiko elgesį nuo jo vaiko. Ne vaikas yra blogas, o jo elgesys tuo momentu nebuvo tinkamas. Fizinės bausmės - ne išeitis. Pasistenkite vaikui aiškiai parodyti, kad jums nepatinka. Įvardinkite priežastį, tačiau ne taip: “Tu ir vėl vėluoji pareiti”, “Tu niekada neišmoksi susitvarkyti, kad ir kiek tau besakyčiau”. Verčiau sakykite informaciją nuo savęs: „Man nepatinka, kad parėjai namo per vėlai”, „Esu pikta, nes tu nesusitvarkei savo žaislų”. Labai svarbi jūsų tinkama reakcija į nepageidautiną vaiko elgesį.
- Nesiekite būti tobula mama, užtenka būti „pakankamai gera” mama. Kai kurios moterys yra perfekcionistės, siekiančios tobulumo visur - darbe, namuose, auklėjant vaikus. Paklauskite savęs, kas jums yra svarbiausia auklėjant vaikus? Ar ne per daug reikalaujate iš jų ir iš savęs? Klaidos suteikia galimybę pasimokyti iš jų ir žengti į priekį. Vaikams reikia ne neklystančių tėvų, o normalių, žemiškų tėvų, kurie suklysta, moka pripažinti tai padarę ir geba pasimokyti iš klaidų.
- Jeigu jaučiatės, kad priėjote liepto galą, nepavyksta tvardytis, ir vaikai tai jaučia, tai yra ženklas, kad reikia ieškoti pagalbos.