Energinga aktorė, televizijos laidų vedėja ir stiliaus patarimų komandos „Style Support” įkūrėja Indrė Stonkuvienė savo nuoširdumu užburia kiekvieną. Tačiau moteris atskleidžia, kad iš visų jos darbų svarbiausias ir geriausias - tai buvimas dviejų nuostabių vaikų, Cecilijos ir Pranciškaus, mama. Apie iššūkius, kylančius auginant mažylius, ypač pirmaisiais metais, ji sutiko pasidalinti ir su mūsų skaitytojais.

„Kai gimė Cecilija, kuriai dabar jau ketveri, man viskas buvo nauja. Ne paslaptis, kad dukrytę pati maitinti galėjau tik tris mėnesius, todėl turėjau labai daug domėtis, kuo pakeisti motinos pieną ir kaip užauginti sveiką vaiką. Cecilijai sulaukus pusės metų, pastebėjau, kad mišinukų nebeužtenka, tad po truputį pradėjau duoti bulvių, morkų ir moliūgo”, - patirtimi dalinasi I. Stonkuvienė.

Moteris prisimena, kad dukrą reikėjo maitinti atsargiai, kad neužspringtų. Todėl maitindama dukrytę tyrelėmis jautėsi labiau užtikrinta, kad jos sutrintos profesionaliai. Kaip teigia Indrė, kai maistą kūdikiui gamini pats, sunku įsitikinti, jog jis gerai sutrintas. Todėl iki kol dukrytė išmoko kramtyti ir viskas stojo į savo vėžes, puikiai tiko „Milupa“ tyrelės”.

Tuo metu Indrės sūnus Pranciškus motinos pienu buvo maitinamas iki septynių mėnesių, tačiau vėliau vis dažniau garsi mama maitindavo jį įvairiomis daržovėmis, vaisiais ar mėsos tyrelėmis. „Su Pranciškumi turėjau kitokią patirtį: jis nori kuo įvairesnio maisto. Niekada neužsibūna prie konkretaus patiekalo ar produkto. Tai gerai, nes netenka nerimauti, ar jis gaus visas reikalingas maistingąsias medžiagas. Todėl jam tos pačios tyrelės tinka ir dėl to, kad yra skirtingų skonių ir netenka maitinti tik kuria nors viena. Taip pat, skirtingos tyrelės leidžia vaikui pažinti bei moko atskirti skirtingus skonius”, - pastebi I. Stonkuvienė.

Pasak žinomos mamos nuomone, svarbiausia yra įsiklausyti į save ir savo vaikus - tai yra geriausias rodiklis, ko jiems reikia: „Nebūtinai viskas yra taip, kaip sako kiti. Vaikai - tai augančios individualios asmenybės, vieniems reikia daugiau maisto, kitiems - dažniau, bet po mažiau. Juk ir vaikščioti ar kalbėti vaikai pradeda skirtingu metu”.

Netrukus po sūnaus gimimo Indrė įkūrė savo verslą. „Labai greitai pradėjau jį vežiotis į visus susitikimus, kuriuose jį neišvengiamai reikėdavo maitinti. Todėl tyrelės ir košytės man buvo tinkamas pasirinkimas.”, - pasakoja Indrė.

Paklausta, ko tikrai nereikėtų daryti auginant bei maitinant mažus vaikus, Indrė labiausiai išskyrė vieną dalyką: nepratinti vaikų prie blogų įpročių.

„Svarbu neužkrėsti savo vaikų blogais įpročiais. Pavyzdžiui, aš visada kovodavau su bočiais, kai sakydavo: „Juk reikia druskytės!” O juk jiems to nereikia. Kai gamini, taip pat stengiesi gaminti taip, kad ir vaikai galėtų valgyti. Todėl išmokau ir pati vėl patirti tikrąjį skonį. Labai svarbu padėti vaikui išsiugdyti savo skonį ir jo nesugadinti. Tėvų misija - padėti vaikui atrasti savo kelią, o ne tikėtis, kad jis noriai valgys tą patį, ką ir jie. Todėl jei mes, suaugę, gardiname maistą pomidorų padažu ar prieskoniais, tai tikrai nereiškia, kad to reikia ir augantiems vaikams”, - apibendrina I. Stonkuvienė.

Vaikų mitybos svarba ir tėvų vaidmuo

Gydytojo, vaikų gastroenterologo dr. Vaidoto Urbono komentaras:

„Vaikai labai greitai mokosi ir ima iš tėvų pavyzdį. Todėl ypač svarbu nuo pat mažų dienų ne tik atsakingai maitinti vaikus, tačiau ir tėveliams gerinti savo mitybos įpročius. Iš tiesų, pastebima, kad tėvai, kurie vaikams duoda subalansuotą, papildomais skoniais nesustiprintą maistą, ilgainiui ir patys pradeda geriau maitintis. Taip puoselėjama ir vaikų, ir visos šeimos sveikata.

Svarbiausia vaikus maitinti reguliariai. Vaiko organizmas iki trejų metų sparčiai keičiasi ir auga. Tokio amžiaus mažylių energijos ir maisto medžiagų atsargos laibai greitai išsieikvoja, todėl jas būtina nuolatos papildyti. Tačiau labai svarbu užtikrinti pakankamą maisto produktų įvairovę bei maistingųjų medžiagų kiekį. Įvairūs užkandžiai, kuriuose gausu cukraus, konservantų, o maistinė vertė maža, gali daryti didelę neigiamą įtaką vaiko sveikatai. Todėl iš anksto paruoštos ir pagal vaikų poreikius subalansuotos tyrelės gali būti patogi išeitis. Jeigu vaikas netikėtai išalksta, vietoje sausainių ar saldintų varškės produktų, geriau duoti trintų arba smulkintų vaisių ir daržovių.”

Projektas „Vaikas - ne suaugęs“ - tai gydytojų, dietologų ir mitybos specialistų patirtimi parengta informacija, kuri padės tinkamai maitinti savo mažylį. Projekto tikslas - pateikti svarbiausius patarimus apie vaikų iki trejų metų mitybą, paneigti mitus ir papasakoti, kokias klaidas dažniausiai daro tėveliai bei kaip jų išvengti. Padėkime savo mažyliui išvengti suaugusiųjų pasaulio iššūkių ir sudarykime visas sąlygas jam augti sveikam ir laimingam!

Auklėjimo stiliai ir šeimos vertybės

Garsi, užimta, veikli mama. Kaip atsirinkti savo auklėjimo būdą ir išsivaduoti iš primestų visuomenės standartų? Nuomonės formuotoja Indrė Stonkuvienė sako, kad visada padės savo vaikams bet kokiu atveju, ir kartu linki tėvams mesti senas nusistovėjusias normas apie tai, kas yra gerai, kartu džiaugdamasi, kad vis daugiau kalbama apie emocinį intelektą.

Kaip teigia Indrė Stonkuvienė, laimė - tai nėra milijonas. Indrė sako, kad daugiau apie ateities planus kalbasi su vyresniąja Cecilija, o apie sūnų Praną girdi, kad jis gabus daugelyje sporto šakų. Sūnų liaupsina bet kokios srities sporto treneriai: teniso, futbolo, krepšinio. Ji leido sūnui per metus rinktis, ką šis nori lankyti, be jokio spaudimo. Šiandien vaiko pasirinkimas - baseinas. Dukra Cecilija, kaip teigia Indrė, taip pat jau dėsto savo pasirinkimus: nori būti veterinarė, ginekologė arba auklėtoja. Mamos tikslas buvo paskatinti vaiką, pasakyti, koks kiekvienas pasirinkimas yra įdomus. Anot Indrės, svarbu „plačiau leisti ir suteikti vaikui galimybes, bet nenukreipinėti jo pagal save“.

Anot Dovilės Šafranauskės, tėvų įžymumas gali būti papildomas krūvis vaikams. Visą tinklalaidę apie Indrę Stonkuvienę, jos aktyvų gyvenimą, influenceriavimo užkulisius, santykius su vaikais žiūrėkite mūsų „Youtube“ kanale.

Indrė Stonkuvienė ir jos vaikystės prisiminimai

Artėjančios Motinos dienos proga Indrė Stonkuvienė pakvietė savo mamą drauge paieškoti naujų spalvingų stiliaus derinių ir pasilepinti grožio procedūromis. Leidžiant laiką prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ moterys mėgavosi kurdamos vasariškus įvaizdžius ir iki ašarų prisijuokė prisiminusios pamaivišką Indrės vaikystę bei jos išdaigas.

Televizijos laidų vedėja, socialinių tinklų įžymybė, kurianti linksmus video „Moterų pasaulyje“ bei „Mamų pasaulyje“, Indrė Stonkuvienė dalijosi prisiminimais apie ankstyvą norą puoštis, madų demonstravimą namuose ir mamai iškrėstus pokštus. Prisiminusi pirmuosius savo bandymus makiažo srityje ir sugadintą mamos kosmetiką, moteris užsuko į kosmetikos prekių parduotuvę ir tuoj pat „išpirko“ vieną iš išdaigų padovanodama mamai blakstienų tušą.

„Visada mėgau puoštis. Kai man buvo 5-eri ar 6-eri, kiekviena šventė mūsų namuose virsdavo mano madų šou - susirinkusius svečius pasitikdavau su vienais apdarais, tuomet iškart lėkdavau persirengti. Vėl pasimaivydavau, pašokdavau, padainuodavau - ir vėl lėkdavau persirengti. Taip per vieną vakarą persirengdavau kokius penkis ar šešis kartus. Kai jau įgudau keisti drabužių derinius, pamaniau, kad metas imtis žaidimų su veidu. Namuose man tai leido daryti, o štai už jų ribų - ne. Tikriausiai, šiai taisyklei ne visuomet paklusdavote?

Vieną istoriją apie pirmuosius savo makiažo bandymus prisimenu ypač ryškiai. Pirmą kartą pasidažiau blakstienas ruošdamasi į mokyklą gal septintoje klasėje. Besidažydama pavėlavau į autobusą. Kito autobuso nusprendžiau palaukti namuose. Mano mamytei kilo įtarimas, kodėl aš vis dar sėdžiu namuose. Išgirdusi ją ateinant, bandžiau sugalvoti, kaip išsisukti, kad nepastebėtų tų mano padažytų blakstienų. Čiupau akinius nuo saulės ir sėdžiu virtuvėje su tais akiniais. Pamačiusi mama liepė nekvailioti ir nusiimti juos. Prisimenu, kad tądien kaip tik pylė lietus, tad net ir lauke man jų nebūtų prireikę. Mama, žinoma, suprato, kad aš kažką slepiu. Viskas baigėsi tuo, kad aš pavėlavau ir į kitą autobusą, nes mamytė neišleido su padažytom blakstienom „juokinti svieto“. Dabar tai jau kelia juoką, o tuomet buvo ir ašarų. Kaip dabar atsimenu - plaunuosi, akis griaužia, o aš verkšlenu: „mama, tu nieko nesupranti, visos puošiasi, o aš vėl būsiu kaip balta varna“. Dabar pati auginate dukrą Ceciliją, ar jau teko susidurti su panašiomis situacijomis būnant mamos vaidmenyje?

Dabar aš jau suprantu, kad mamytė buvo teisi, nenorėdama, jog elgčiausi ne pagal savo amžių. Tapusi mama pati susiduriu su panašiais dalykais, tik man dar daug kas prieš akis. Cecilija - visai kaip aš. Jau dabar tikra damutė. Didžiausias jos malonumas - nagų dailė, nuolat susiranda tai flomasterių, tai kitokių dažų nagams pasigražinti. Mano manikiūrininkė yra papuošusi ir jos nagučius linksmais lipdukais, Cecilijai tai buvo tikra šventė! Ji ir kitus labai mėgsta gražinti! Mūsų namuose veikia amžinas Cecilijos grožio salonas, į kurį užsukti privalo ir tėtis, ir brolis, ir mama. Žodžiu, mano dukra tęsia tradicijas, todėl po kelių metų man gali tekti prašyti jos, kad parodytų, ką apsiniaukusią dieną slepia po akiniais nuo saulės. Man net įdomu, kaip ji kūrybingai bandys išsisukti nepagauta!

Indrės Stonkuvienės sveikatos iššūkiai ir kovos

„Daktarai sakė, kad jokių vilčių tėvams dėl manęs negali suteikti. Net neturiu vaikystės nuotraukų. Mane reanimacijoje pakrikštijo. Daktarai sakė, kad aš negyvensiu. Ligoninėse praleidau didžiąją laiko dalį, kol suėjo septyneri. Kai pradėjau lankyti mokyklą, pagal pažymių knygutę galima matyti, kad du mėnesius lankau mokyklą, o du mėnesius ligoninėje būnu“, - kalbėjo I.Stonkuvienė.

„Buvo lūžęs slankstelis. Kepenys, kai gimiau, buvo kaip šešių metų vaiko, padidėjusios. Mano mamytė iki šiandien šį laikotarpį atsimena kaip didžiausią košmarą, nes medicinos sesutė net yra pasakiusi, kad Jūsų vaikas negali verkti, nes jis gali uždusti“, - sakė I.Stonkuvienė.

Tačiau žinoma moteris, kad ji būdama paauglė ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams. „Kai mano buvo 15 metų, aš supratau, kad aš nenoriu taip gyventi, nes aš turėjau vartoti labai stiprius vaistus ir tuomet aš nutraukiau vaistų vartojimą, pradėjau kovoti ir kabintis į gyvenimą. Rizikavau, rizika pasiteisino, šiandien esu visiškai sveika“, - laidoje sakė I.Stonkuvienė.

Indrė laidoje prisimins ir šviesesnius vaikystės etapus, kuomet ji pradėjo lankyti šokius: „Mano pramoginių šokių karjera prasidėjo gana anksti, antroje klasėje. Pastatė poroje su berniuku, aš pasakiau, kad su juo aš tikrai nešoksiu, ir išėjau“.

Tėvų pareiga ir vaikų pasirinkimo laisvė

Indrė laidoje sakys, kad tėvai vaikams neturėtų primesti vienos nuomonės, o labiau leisti jiems atsiskleisti: „Manau, kad tėvų pareiga nėra versti kažką daryti. Tėvai turi apsaugoti. Vaikui reikia leisti pasirinkti ir išbandyti daug daugiau būrelių“.

Visą laidą „KK2 penktadienis“ žiūrėkite šiandien 19 val. 30 min. - Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdien, derindama motinystę ir darbą? - Su iššūkiais susiduria kiekviena šeima, kuri turi vaikų, nesvarbu ar derina darbą su motinyste, ar ne, nes vien vaikų turėjimas jau yra iššūkis. Skirtumas tas, kad esu pati sau direktorė, pati susidėlioju savo darbo dieną, užimtumą. Bet sąžinės graužatį, kai dirbi, nors galėtum būti su vaikais, vis tiek jauti. Kita vertus, turi suprasti, kad vaikai irgi turi socializuotis, būti tarp savo bendraamžių. Negali būti visada su jais kaip koks savanaudis. Reikia vaikus paleisti. Daugelis mamų skundžiasi, kaip jų vaikams sunku darželyje... Jiems nėra sunku. Čia mums yra sunkiau, nes vis baiminamės, o kaip gi jis ten be manęs? Nusiraminkite, viskas jam gerai. Kad ir kaip bebūtų, esu už kokybišką laiką su vaikais, o ne kiekybišką.

- Auginate mergaitę ir berniuką. Tiesa ar mitas, kad berniukus auginti sunkiau nei mergaites? - Neišskirčiau lytiškumo. Aišku, kad jie skirtingi, bet nežinau, kiek tai priklauso nuo lyties. Man labai padeda Cecilija. Kaip sakome, ji yra rimčiausia iš Stonkų šeimos ir, juokaujame, kad jai ne 6 metai, o 42, nes kartais ji mus suima į rankas ir sako, viskas bus gerai, viskas praeis. (Šypsosi.)

- Pati esate aktyvi socialinių tinklų veikėja. Nevengiate ten pasirodyti ir su vaikais. Kokia jūsų nuomonė apie vaikus socialiniuose tinkluose? - Aš manau, kad tai yra normalu. Kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas gali pasirinkti taip, kaip jam geriausia. Mano transliuojama žinutė yra išmokinti lietuvius pagaliau džiaugtis kitų laime, kitų sėkme, o ne pavydėti ir niurzgėti, kritikuoti ir pykti. Lieti tulžį labai lengva ir tam nereikia jokių pastangų, o štai norint surasti gėrį, reikia pasistengti. Savo pavyzdžiu noriu paraginti nesiskaidyti, nes esame tam per maži, o geriau vienytis ir pasidžiaugti vieniems už kitus arba kartu paliūdėti, kai kažkas yra blogai.

- Ar dažnai susiduriate su aršia mamų kritika? - Ne. Apskritai per šiuos ketverius metus mano brendas „Moterų pasaulyje“ suvienijo didelę gvardiją moterų, kurios nebūtinai mamos, bet turi kitokį požiūrį į moters vaidmenį visuomenėje, į problemas, bėdas ir moka pasijuokti iš savęs. Noriu, kad mes mažiau kritikuotume, mažiau laikytumės nerašytų taisyklių. Visada sakau, kad susikurti taisykles sau reikia patiems, nes nėra vienos, kuri tiktų visiems. - Bet sutikime, kad tų taisyklių ypač moterims yra išties nemažai... - Tikrai labai daug, todėl aš ir kovoju, iškėlusi vėliavą. Mano pasisakymai, vaizdai galbūt šokiruoja, bet matau, kad to reikia. Moterų palaikymas yra mano vienintelis paskatinimas ir žinojimas, kad einu teisingu keliu. Dėl to ir raginu palaikyti viena kitą, nes kas gi kitas mus geriau supras, nei mes pačios?

- Kokias dažniausiai problemas, bėdas matote moterų pasaulyje? - Moterys labai bijo žengti pirmą žingsnį, išbandyti kažką naujo, ryžtis pokyčiams, bet tas tinka visiems - ne tik moterims. Mūsų visuomenėje kažko nežinojimas ar nemokėjimas priimamas labai griežtai. Žmogus akimirksniu nulinčiuojamas, iš jo atimamas pasitikėjimas savimi ir noras kažką daryti. O aš skatinu daryti, nes tik per klaidas atrandi savo kelią.

- Kalbant apie nežinojimą, klaidas ir vaikus. Kur pati semiatės žinių? - Kalbant apie mamas ir vaikų auginimą, kartais būna tokių dienų, kai nebegali susitvarkyti su savo vaikais. Bet mes įpratusios užsisklęsti ir niekam apie tai nepasakoti. Reikia suprasti, kad kiekvienas toks nutylėjimas niekur nedingsta. Mes juos sandėliuojame, nes mūsų visuomenėje įprasta, kad negali būti kažkas blogai, juk turime piešti tobulą šeimos, santykių paveikslėlį. Bet, kai tų negatyvių emocijų prisikaupia per daug, burbulas sprogsta ir kartais pasekmės būna labai liūdnos. Aš prisėmiau atsakomybę kalbėti garsiai apie tai, kad kartais būna tokių dienų, kai tau viskas krenta iš rankų, kad tavęs vaikai neklauso, kad jie serga, kad tu esi pavargusi, nes tu turi teisę būti pavargusi. Tuomet moterys nustemba: jos supranta, kad nėra blogos mamos vien dėl to, kad jaučiasi pavargusios nuo savo vaikų. Tai yra normalu. Turbūt dažnas žmogus šiandien apie tai dar tik pagalvoja, o aš tą ir pasakau.

- O kokią žinutę kasdien siunčiate savo vaikams? - Ji būna įvairi, bet pagrindiniai dalykai, kuriuos skiepiju, yra pagarba suaugusiems ir mokėjimas įvertinti tai, ką turi. Mes dažnai įsisukame į tokį ratą ir pradedame nebemokėti džiaugtis tuo, ką turime. Siekiamybė visada yra gerai, būti tarp geriausiųjų - irgi, bet dažnai susikoncentravę ties tam tikrais tikslais, pamirštame pasidžiaugti šiandiena. Paskutinė tatuiruotė, kurią pasidariau - laikrodis ant rankos, kuris visada rodo „dabar“, nes mes gyvename arba praeitimi, arba ateitimi, bet pamirštame dabartį. Ši žinutė yra ne tik mano vaikams, bet ir man pačiai, mano šeimai, moterims, žmonėms, kurie mane seka. Išmokime pasidžiaugti tuo, ką turime, kas mus supa dabar, o ne tada, kai netenkame.

- O kalbant žemiškiau apie tai ką turi. Kaip kovojate su vaikų noru turėti kuo daugiau? - Patikėkite, į mano pačios veiklą įtraukti ir vaikai. Jie žino, kad jei nesusidės savo žaislų, juos sudėsiu aš ir išvešiu savo herojėms, kurioms reikia visokeriopos pagalbos.

- O parduotuvėse ar ramiai praeinate pro lentynas? - Dabar jau taip. Vieną kartą Cecilija po visos dienos darželyje parduotuvėje užsimanė ponio galvos. Matau, kad viskas eina isterijos link. Sugalvojau tokį dalyką, kad atkartosiu viską, ką ji darys. Ji cypė - aš cypiau, ji griūna ant žemės - aš griūnu ant žemės. Kai jau abi gulėjome prekybos centre ant žemės ir rėkėme, ji atsimerkė, pažiūrėjo į mane, atsistojo, ištiesė man ranką ir sako: mama, ką tu čia darai, žmonės žiūri. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Aš nutariau, kad jai padarysiu gėdą, o ne ji - man. O Pranas, galima sakyti, išaugo prekybos centre, todėl jam buvo įprasta, kad negali visko imti. Bet yra šventės, ypatingos progos, kai važiuojame su vaikais rinktis žaislų, jų neperkame iš karto, bet žinome, ko jie konkrečiai nori ir tą gauna, kai ateina gimtadienis, kai surenka tam tikrą skaičių šypsenėlių ar tiesiog nusipelno.

- Turite namuose tam tikrų taisyklių, kurių laikotės? - Turime ir kartais jų nesilaikome. Juk tai ir yra privalumas - kai susikuri taisykles pats, gali kartais jas ir sulaužyti.

Asmeninis gyvenimas ir santuoka

Atlikėjas Vidas Bareikis savo socialiniame tinkle pasidalijo džiugia žinia, kad gali pasidžiaugti akimirka, kurią išgyvena ne kiekvienas vyras - mylimoji Indrė Stonkuvienė jam pasipiršo. „Turiu tokį gyvenimo momentą, kuriuo pasidžiaugti, manau, gali tikrai ne kiekvienas, o aš jį prisiminsiu visą savo gyvenimą. Man pasipiršo! - rašė V. Bareikis. Šnekėdavome kodėl tai visgi nėra komandinis reikalas, kai kartu tai sutari ar pajunti ir tada galiausiai įvyksta magiškas momentas. Jis pasakojo, kad pasivedusi į šoną nuo artimiausių draugų, priklaupusi ant vieno kelio ji ištraukė žiedą. Pakeliui į nuošalesnę vietą jis dar juokais paklausė, ar ši neketina pirštis. LRT.lt primena, kad V. Bareikis I. Stonkuvienei pasipiršo dar balandį. „Vienu klausimu mažiau. Tai tiek tų žinių. Esu dar meilės lengvam šoke“, - pavasarį rašė I. Apie savo sužadėtuves V.

Indrė Stonkuvienė su savo buvusiu sutuoktiniu Mantu Stonku.

„Jei Mantas matytų, ką aš čia šiandien veikiu, jam būtų tikrai žiauriai pavydu“, - nusijuokė aktorė Indrė Stonkuvienė, kalbėdama apie savo vyrą Mantą Stonkų. Taip moteris džiaugėsi dalyvaudama LNK laidos „Lietuvos superšefas“ filmavime - tiesa, čia pat ji pripažino, kad tik pradėjusi gyventi su M. Stonkumi, pati nemokėjo net išvirti sriubos. „Žiūrėjau į puodą ir galvojau - na, tai ką dabar? Štai vanduo, štai bulvės, o kaip atsiras sriuba? Mantas šiuo atžvilgiu buvo daug savarankiškesnis“, - juokėsi aktorė. Dabar ji pripažįsta, kad jos namie gaminami patiekalai yra paprastesni nei vyro, kuris visada gamina su išskirtiniu polėkiu ir fantazija. Visgi gerą maistą vertinanti pora pripažįsta, kad vaikų atsiradimas pakeitė ir jų pačių valgiaraštį. „Stengiuosi vaikus maitinti sveikai, o tai reiškia daug naujų potyrių ir man pačiai - dabar stengiamės pajusti tikrą produkto skonį, neužgožtą kečupu, padažais, druska ir panašiai… Pranciškui pradėjau virti visokias daržovines sriubas - būna, net pati jas paragavusi iš pradžių vos galiu tai nuryti, bet vis tiek vaidini - oi, kaip skanu, žiauriai skanu, valgyk!“ - juokėsi I. Stonkuvienė. „Mūsų pačių receptoriai jau yra atbukę, tad prie tokio maisto skonio reikia priprasti iš naujo - tačiau pastaruoju metu stengiamės jį kuo labiau išgryninti“, - pridūrė ji. O ar ją pačią vyras palepina rytine kava ar pusryčiais į lovą? „Kažkada, labai seniai, būdavo ir tos kavos į lovą… Tik dabar gyvenimo ritmas visai kitoks, dabar, jei to sulaukiu iš Manto, pirmiausia pagalvoju: pala, ar šiandien - mano gimtadienis?“ - šyptelėjo I. Stonkuvienė. „Tačiau jei kur keliaujame, šalies kultūrą pirmiausia pažįstame per burną - esame tikri valgytojai, ragautojai, naujų vietų išbandytojai. Nors ir baliavojam, pasileidžiam plaukus, bet prieš tai būtinai einam skaniai pavalgyti“, - pasakojo moteris.

Šį šeštadienį laidoje „Lietuvos superšefas“ I. Stonkuvienei teks svarbi užduotis - kartu su kitais Liutauro Čepracko svečiais ji turės išrinkti du dalyvius, kurie keliaus į jau antrą mažąjį finalą. Tarpusavyje susigrums trys virtuvės profesionalai, ir nei vienas iš vaikinų nėra nusiteikęs pralaimėti - karštą ir permainingą kovą dėl garbingo titulo žiūrovai išvys jau šį šeštadienį, 17:00, tik per LNK!

Pirmosios pagalbos svarba

Garsi moteris ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) savanoriai kaip susitarę kartoja „ką išmoksi - ant pečių nenešiosi“ bei dalijasi asmenine patirtimi, kaip įgytos pirmosios pagalbos žinios gali padėti išsaugoti artimųjų ar gatvėje sutiktų praeivių gyvybes. „Nusibrozdinimai, susižalojimai, žaizdų tvarstymas, jų perrišimas - mamų kasdienybė, todėl mes turime išmanyti kaip suteikti pirmąją pagalbą savo mažiesiems“, - sako dviejų vaikų mama I.Stonkuvienė. Tačiau tai dar nėra didžiausi iššūkiai su kuriais susiduria vaikus auginantys tėvai. I.Stonkuvienė su siaubu prisimena dukrelės Cecilijos užspringimus.

„Manau, jog tėvams ypač svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą, nes, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, begalinės tėvų meilės vieną kartą gali tiesiog neužtekti, - teigia. I. Stonkuvienė. - Cecilijai užspringus akimirksniu puldavau jai padėti. Ir dabar galvoju, kad man žiauriai pasisekė, jog sugebėdavau jai padėti viską darydama tiesiog iš „motiniško pajutimo“. Žinojau, kad turiu daryti viską, kad mano vaikas atspringtų. Tačiau suprantu, jog jei tuomet būčiau išklausiusi pirmosios pagalbos mokymus, savo dukrai būčiau galėjusi padėti dar efektyviau, o pati jausčiausi labiau užtikrinta“.

LRK savanoris Vytautas Jurgutis antrina I. Stonkuvienei ir dalinasi patirtimi, kai užspringus artimam žmogui buvo vienintelė dūstančiojo viltis. Jis pasakoja, kodėl norint padėti mylimam žmogui svarbu ne tik vieną kartą sudalyvauti praktiniuose mokymuose, tačiau tas žinias ir nuolat atnaujinti. „Pirmą kartą pirmosios pagalbos mokymus išklausiau prieš 30 metų. Tačiau nelaimingas nutikimas priminė, kaip svarbu atnaujinti seniai įgytas žinias. Prieš porą metų per vakarienę mano draugė užspringo. Prisiminęs, kaip elgtis, jai padėjau, tačiau nepaisant to, savo veiksmais abejojau, jaučiausi netvirtai, nes praėjo daug metų ir natūralu, jog įgūdžiai užsimiršo. Todėl visai neseniai atnaujinau pirmosios pagalbos žinias ir išklausiau mokymus dar kartą“, - pasakoja LRK savanoris.

Pirmosios pagalbos žinių gali prireikti ne tik norint išgelbėti mums artimą žmogų, bet ir gatvėje sutiktam nepažįstamąjį. I.Stonkuvienė prisimena dar vaikystėje nutikusį incidentą, kuomet važiuodama namo pamatė gatvėje epilepsijos priepuolio ištiktą žmogų. „Kai susiduri su tuo pirmą kartą, tikrai būna nejauku - kūno nevaldomi traukuliai, iš burnos bėga putos. Tačiau tąkart praeiviai neliko abejingi - vienas vyriškis puolė žmogui į pagalbą: pasuko jį ant šono, kad neužspringtų. Manau, kad kuo daugiau visuomenės narių gebės suteikti pirmąją pagalbą, bus praėję praktinius mokymus, tuo saugesnėje visuomenėje mes visi gyvensime. Juk niekada negalime žinoti, kada šalia esantis žmogus gali susižeisti, užspringti ar jam prasidės epilepsijos priepuolis“, - teigia I.Stonkuvienė.

LRK savanoris Dainius Budnikas įsitikinęs, kad suteikti pirmąją pagalbą - mūsų visų pareiga. Jis pasakoja nutikimą, kai kitas automobilis partrenkė šalikele važiuojantį dviratininką. „Nukentėjusiajam į pagalbą šokau nedvejodamas. Pamenu, jog jam reikėjo ne tik sutvarstyti žaizdas, nubrozdinimus, bet ir suteikti psichologinę pagalbą - padėti nurimti. Vėliau paaiškėjo, kad keliautojas mynė nuo pat kalnuotosios Šveicarijos mūsų pajūrio link. Buvo gera matyti, kad kiti praeiviai taip pat neliko abejingi - padėjo sutaisyti dviratį, gretimame name surado pirmajai pagalbai reikalingo ledo. Manau, kad šveicarų keliautojas dar ilgai Lietuvą minės geru žodžiu“, - šypsosi LRK savanoris.

„Dažnai girdime viešojoje erdvėje ar pažįstamųjų rate pasakojimus apie užspringimus, epilepsijos priepolius, autoavarijas ir kitas nelaimes. Tačiau dažniausiai, kai klausomės kitų nelaimingų istorijų, atrodo, kad mums taip nenutiks. Visuomenėje vyrauja pasakymas „prisikarksėsi“: jei jau išklausei pirmosios pagalbos mokymus, ar pasirašei organų donorystės sutikimą, tai dabar būtinai kažkas tau nutiks. Turime suprasti, kad pirmosios pagalbos žinios yra gyvybiškai svarbios ir mūsų neturėtų gąsdinti jokie prietarai. Juk būtent mūsų turimi įgūdžiai gali padėti išgelbėti žmogaus gyvybę“, - sako I.Stonkuvienė. Lietuvos Raudonasis Kryžius kviečia nelikti abejingais bei visus norinčius skatina registruotis į pirmosios pagalbos mokymus. Daugiau sužinoti apie pirmosios pagalbos mokymus ir užsiregistruoti galite čia www.antrojipagalba.lt.

tags: #ar #indre #stonkuviene #paskiepijus #savo #vaikus

• Procedūros dėl dirbtinio apvaisinimo Lietuvoje
• Kūdikių šonkaulių deformacijų diagnostika
• Kaip išsirinkti lovą 6 metų vaikui
• Ikimokyklinio ugdymo gairės
• Pasiruošimas gimdymui