Auginti vaikus vienas prasmingiausių, džiaugsmingiausių, bet kartu ir sunkiausių dalykų. Vaiko šypsena brangesnė už milijoną, bet nesibaigiantys kaprizai, pykčio priepuoliai ar bemiegės naktys gali priversti žemę slysti iš po kojų. Visiems tėvams teko susidurti su ypatingos kantrybės bei išminties reikalaujančiomis situacijomis ar kaltinti save už neteisingus sprendimus, nesusivaldymo akimirkas. Tačiau tapus mama ar tėčiu žmogiška prigimtis ir žmogiškos klaidos niekur neišnyksta. Svarbiausia sudėtingas situacijas paversti ne tragedijomis, o pamokomis.

Pasak knygos „Protingas vaikas“ autorių dr. Danielio J. Siegel ir dr. Vaikų ir paauglių psichoterapijos srityje besispecializuojantys mokslininkai akcentuoja darnių smegenų vystymosi svarbą ir pateikia 12 strategijų, kaip pasinaudojant kasdieniais iššūkiais užauginti laimingą vaiką, o konfliktines situacijas išspręsti ne tik ramiai, bet ir sukuriant atsakymus bei sprendimus ateičiai. Darnių smegenų teorija ir praktiniai jos taikymo būdai ne tik išmokys daugiau dėmesio skirti emociniam intelektui, atmosferai namuose ir vaiko jausmams, bet ir geriau pažinti save, įsisąmoninti ankstesnes patirtis ir giliau analizuoti kiekvieną situaciją ir jos priežastis bei pasekmes. 12 revoliucinių strategijų, pateikiamų knygoje „Protingas vaikas“, sukurtos remiantis mokslinėmis žiniomis ir asmenine autorių praktika, ilgus metus dirbant psichoteraupeutais.

12 strategijų laimingam vaikui auginti

1. Užmegzkite ryšį ir nukreipkite emocijas. Kilus konfliktui, pykčio priepuoliui ar pasirodžius vaikiškiems ožiukams, dažnai norisi vaikui prieštarauti, paneigti išsigalvotus pavojus ar tiesiog pasakyti, kad viskas bus gerai. Kartais tai gali laikinai suveikti, tačiau užslopintos emocijos niekur nedingsta. Svarbu vaiką išklausyti, išsiaiškinti, kodėl jis pyksta, bijo ar jaučiasi įskaudintas.
2. Kalbėkitės, kad nuramintumėte. Tikslus situacijos įvardijimas padės vaikui suvokti ir prisijaukinti situaciją. Labai svarbu neignoruoti skaudžių įvykių. Jei vaikas patyrė šoką, patyčias, pateko į avariją ar išgyvena dėl skyrybų, būtina apie tai kalbėtis, nuosekliai pasakoti, kas įvyko ir leisti bei skatinti vaiką papasakoti, kaip jis mato įvykius. Istorijos pasakojimas padės įsisąmoninti, kas įvyko ir išgyventi su tuo susijusias emocijas.
3. Ne konfliktuokite, o siekite bendradarbiavimo. Net jei žinote, kad po lova nėra jokio monstro, pasiūlykite vaikui kartu jo paieškoti ar pagalvoti, ar jam patogu vaiko kambaryje.
4. Užuot pateikę atsakymą, skatinkite pamąstyti. Jei visada vaikui pateiksite išsamius atsakymus, patarsite ir galvosite už jį, jam bus sunku pačiam priimti sprendimus ir mąstyti kūrybiškai. Skatinkite vaiką mąstyti, vertinti ir ieškoti atsakymų pačiam.
5. Skatinkite judėti. Fiziniai veiksmai padeda neprarasti sveiko proto ir išlaikyti savitvardą. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas veikia cheminę smegenų sandarą. Sportas, pasivaikščiojimas ar keletas pritūpimų gali pakeisti emocinę būseną. Taip pat raminančiai veikia ir kvėpavimo pratimai. Supažindinkite savo vaiką su šiais būdais.
6. Iš naujo peržiūrėkite prisiminimus. Atmintis nėra statiška. Laikui bėgant, keičiantis supratimui, prisiminimai gali keistis ir apaugti išgalvotomis detalėmis, nebeatitikti tikrovės. Tad svarbu nuolat grįžti prie prisiminimų, ypač, jei praeity būta skaudžių išgyvenimų, pasakoti istorijas, skatinti vaiką prisiminti detales, klausti ir klausyti jo, skatinti nupiešti ar užrašyti istoriją. Išsikalbėjimas padės išgyventi situacijas iki galo ir pereiti į kitą etapą.
7. Prisiminkite akimirkas iš kasdienio šeimos gyvenimo. Skatinkite vaikus kalbėti apie savo patyrimus bei rašyti dienoraštį. Tyrimai rodo, kad pats prisiminimas bei įvykio išdėstymas dienoraštyje gerina imuninę ir širdies funkciją, bendrą savijautą.
8. Leiskite emocijų debesims praplaukti. Jausmai ateina ir praeina. Svarbu vaikui paaiškinti, kad jausmai yra būsenos, o ne savybės, ir kad jie laikini - vidutiniškai emocija ateina ir praeina per devyniasdešimt sekundžių.
9. Stebėkite, kas vyksta viduje. Vaikus reikia mokyti analizuoti ir suprasti savo jausmus bei emocijas. Paklauskite vaikų, kaip jie jaučiasi. Prašykite tikslesnių apibūdinimų, tokių kaip „nusivylęs“, „susirūpinęs“, „pavydus“ ar „susijaudinęs“, o ne tik „gerai“ ar „blogai“. Vaikai dažnai negali apibūdinti jausmų, nes dar nepažįsta jų įvairovės, tad ir negali pateikti viso emocijų spektro - savo emocinį paveikslą nudažo tiesiog juodai ar baltai.
10. Lavinkite refleksyvųjį mąstymą. Padėkite vaikui suvokti, kad jo gyvenimas susideda iš daugybės dalių ir svarbu nesutelkti dėmesio į vieną problemą. Lavinkite vaiko sąmoningumą. Tik matydamas visumą, jis galės nukreipti savo dėmesį į kitas veiklas, į pasiekimus ir dalykus, kurie jį džiugina. Kai vaikas jaučia nerimą, baimę ar negali užmigti, galima paskatinti įsivaizduoti vietą, kurioje jis jaučiasi ramus, kur gera, pavyzdžiui, plūduriavimą ant plausto, pasisėdėjimą prie upės stovykloje arba supimąsi hamake pas senelius.
11. Džiuginkite vieni kitus. Žaismingas auklėjimas yra vienas geriausių būdų mokyti vaikus kurti santykius. Be abejo, vaikams būtina nustatyti ribas, ir jie privalo atsakyti už savo elgesį, tačiau ir būdami autoritetingi smagiai leiskite laiką su savo vaikais. Žaiskite žaidimus. Pasakokite pokštus. Nebijokite atrodyti kvaili. Domėkitės, kas jiems rūpi.
12. Užmegzkite ryšį per konfliktą. Mokykite ginčo metu į situaciją žvelgti iš „mes“ perspektyvos. Jei gebėsite išlikti ramus ir prisiminsite, ko norite išmokyti, į pokalbį turėtumėte pažvelgti kitu kampu. Pirmiausia turėtumėte parodyti, kad suprantate savo atžalos jausmus. Tai susilpnins vaiko gynybą ir jis supras, ką jaučia kitas. Tuomet turite sužadinti empatiją. Natūralu, kad ne visada pavyks. Vaikai suvokia savo gyvenimą ne tik priklausomai nuo to, kas jame vyksta, bet ir nuo to, kaip į jį reaguojame mes - tėvai, mokytojai ir kiti vaiko gerove besirūpinantys asmenys.

Knyga „Protingas vaikas“ pateikia praktinių patarimų, kaip pasinaudoti kasdienėmis akimirkomis, kad atskleistumėte vaikų galimybes. Autoriai ieško būdų, kaip padėti vaikams būti savimi, geriau jaustis šiame pasaulyje, būti atsparesniems ir stipresniems.

Savarankiškumo ugdymas: kelias į brandą

Pagrindinis vaiko auginimo tikslas turėtų būti išleisti savarankišką žmogų į platųjį pasaulį. Todėl visos tėvų auklėjimo strategijos pirmiausia turėtų būti nukreiptos į savarankiškumo ugdymą. Tik čia lengviau pasakyti, nei padaryti. Mamai, o juo labiau močiutei visada atrodo, kad vaikas dar toks mažas, jį reikia palepinti, nes kas kitas palepins, jei ne mama ar močiutė. Be to, už vaiką atlikti darbus yra daug greičiau ir paprasčiau nei stebėti, kaip vaikas negrabiai bando apsirengti, užsitepti sumuštinį ar išplauti indus.

Kiekvienas žmogus nuo gimimo yra užprogramuotas tapti savarankišku. Jei kada teko stebėti vaiką besimokantį vaikščioti, tai jis eina, krenta, stojasi ir vėl eina, nepaisant nesėkmių ir patiriamo skausmo vykdo misiją - vaikščioti. Tik neretai vaiko savarankiškumo misiją sugadina tėvai su hyper globa.

Principai, kaip užauginti savarankišku žmogų:

• Pirma ir svarbiausia taisyklė - nedaryti už vaiką nieko, ką jis gali padaryti pats. Sutaupytos kelios minutės dabartyje, ateityje gali virsti sugaištomis valandomis. Jei vaikas jau geba rengtis, tai tegul jis tai daro pats, net jei užtruksite ilgiau, jei geba valgyti pats, nebemaitinkite, savarankiškumo įgūdžiai yra svarbiau už netvarką.
• Pritaikyti aplinką ir daiktus vaikui. Rūbai turi būti patogūs vaikui pačiam apsirengti, daiktai namuose padėti taip, kad vaikas galėtų juos pasiekti, indai turėtų būti tokie, kurių bus negaila, jei vaikas sudaužys, rūbai, tokie, kuriuos vaikas gali išsipurvinti, nes savarankiškumo ugdymasis reikalauja aukų.
• Su vaiku iš anksto aptarti, ką jis geba ir turi padaryti. Augant vaikui, turi augti ir vaiko pareigos. Iš vaiko reikalauti reikėtų visada tiek pat, ne tik tada, kai baigiasi kantrybė ar norisi pasirodyti prieš kitus. Tarkim prieš einant į viešą erdvę, reikia vaikui paaiškinti elgesio taisykles.
• Būkite kantrūs, nepasiduokite manipuliacijoms. Vaikai tobulai moka manipuliuoti tėvais, todėl nepulkite iškart atlikti darbų už vaiką. Galite sakyti: “Pabandyk dar kartą“, :Tu gali“, „Tau pavyks“, „Dar kartelį“, „Aš tavimi tikiu“.
• Pasitikėkite vaiku. Vaikas nėra bejėgė būtybė. Leiskite vaikui daryti klaidas ir patirti nesėkmes, nes vaiko psichika bręsta tik per neigiamas emocijas ir sudėtingas patirtis. Mūsų baimę ir nepasitikėjimą vaikas labai greitai pajaučia ir įsibaugina būti savarankiškas.
• Svarbu tinkamas komandos/užduoties pateikimas. Viena užduotis vienu metu, nes vaikams yra per sunku išristi tris ar keturis paliepimus ir juos iškart įgyvendinti Užduoties pateikimas turi būti trumpas ir aiškus. Vaikui turime pasakyti, ką daryti, o ne ko nedaryti.

Visuomenės iššūkiai ir tėvų atsakomybė

XXI amžiaus grimasos: laiko savo vaikams nebesurandantys dirbantys tėvai maištingus paauglius atiduoda į globos namus. Vaiko teisių apsaugos specialistai skambina pavojaus varpais - vien per pastarąją savaitę Panevėžyje savo atžalų panoro atsisakyti net dvi dirbančios, tvarkingos, socialinių darbuotojų akiratyje lig šiol nebuvusios šeimos. Ekonominio sunkmečio metais laikinai priglausti atžalas globos namuose prašydavo didelių finansinių problemų turintys tėvai. Dabar vaikų atsisakoma dėl jų maištingo, nesutramdomo būdo.

Net didelį darbo stažą turinčios Panevėžio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės apstulbintos. „Gyvūnų globėjai šaukiasi pagalbos dėl masiškai į gatvę išmetamų kačiukų ir šuniukų, bet išmetami jau ir vaikai. Šimtmečiais nusistovėjusių vertybių nebelieka“, - pasibaisėjusi Panevėžio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato tėvams teisės atsisakyti savo vaikų. Už tėviškų pareigų nevykdymą griežčiausia numatoma bausmė - tėvystės teisių atėmimas. Vaiko teisių apsaugos skyrius rengia dokumentus teismui ne vien dėl tėvų valdžios apribojimo, bet ir ieškinį tėvams dėl jų atstumtų vaikų išlaikymo. Pasak A. Grainienės, vieno vaiko išlaikymas globos namuose valstybei per mėnesį kainuoja apie 2200 Lt. Vaiko teisių specialistai įsitikinę, kad tėvų pareigą auklėti ir prižiūrėti savo vaikus valstybei užkrovę gimdytojai privalo už tai ir susimokėti.

Vaiko teisių gynėjai nepraranda vilties sutaikyti tėvus su jų atstumtais vaikais. Kaip padėti šioms šeimoms, atsakymo kitą savaitę renkasi ieškoti komanda specialistų - policijos pareigūnai, psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai. „Protu nesuvokiama, kaip įmanoma vaikus tarsi butelius atiduoti į globos namus. Bandėme apeliuoti į tėvų sąžinę, aiškinome, kad čia jų vaikai, jų kraujas. Tiek metų augino, auklėjo, o kai nebeklauso, susidūrė su problemomis, vaikai nebereikalingi! Atseit pagyvenę globos namuose pamatys, kad pas mamą geriau, ir pradės gerbti. Negi tos mamos nesusimąsto, kad ateis laikas, kai joms tų vaikų labai reikės, bet tada pačios bus nebereikalingos, svetimos“, - perspėja A. Grainienė.

Anot A. Grainienės, nė vienas vaikas iš galų nesuduriančios šeimos nebuvo paimtas. Vaiko teisių specialistai padėdavo rasti išeitį, sutvarkyti formalumus dėl socialinių išmokų. Tėvų bandymus atsikratyti neklaužadomis A. Grainienė vertina kaip suaugusiųjų atsakomybės stoką. „Jei turi vaiką, turi ir pareigą jį užauginti, išauklėti, prižiūrėti. Vaikas nėra daiktas, nei spinta, nei kėdė, kad stovėtų ten, kur liepia tėvai. Su vaiku reikia nuo mažų dienų bendrauti, kalbėtis. Jei tėvams labiau rūpi darbai, namai, o vaikai paliekami savieigai, kur tuomet ritasi visuomenė?“ - pabrėžia A. Grainienė.

Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba teigia nekaupianti duomenų, kiek tėvų kreipiasi į globos įstaigas su prašymais priimti jų vaikus. Tačiau, pasak tarnybos atstovės Vitos Šulskytės, pasitaiko atvejų, kai nebepragyvenantys tėvai prašo nors laikinai priglausti atžalas globos namuose. Tokių istorijų buvo pasipylęs prieš penkerius metus. Prašymų dėl pablogėjusios šeimos finansinės būklės laikinai pagloboti mažylius būta Kelmėje, Anykščiuose ir Visagine. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai prieš keletą metų sulaukė šeimos, auginančio dvi nepilnametes mergaites, prašymo nustatyti joms globą, o globėja paskirti motinos seserį, kad būtų mokama 500 litų išmoka kiekvienam vaikui. Tėvai teisinosi, kad sunku išgyventi neturint pakankamai pajamų. Tarnybai yra tekę spręsti ir keturių vaikų motinos, kuri pagimdžiusi atsisakė pasiimti penktą vaikelį, bėdas. Ji aiškino neturinti pinigų mažyliui auginti.

Kontrolierės patarėjos Renatos Stankevičienės nuomone, tokiose situacijose tėvai turėtų kaltinti ne vaikus, o save. „Su vaikais nesusitvarko, nes laiku neskyrė jiems dėmesio. O be tėvų dėmesio retas vaikas tinkamai auklėsis pats. Nepakanka vaiką kaip gėlę tik palaistyti, pamaitinti ir šiltai auginti. Vaiko auklėjimas turi būti kryptingas, ir, svarbiausia, ne žodžiais, o asmeniniu tėvų pavyzdžiu. Kiek tėvai į vaiką įdeda, tiek vėliau ir turi“, - konstatuoja R. Stankevičienė.

Psichologė Aida Žygelienė teigia, kad vaikai turi per daug teisių, bet pirmiausia pačiai visuomenei trūksta atsakomybės už vaikus. Tėvai moko atžalas žodžiais, bet ne savo pavyzdžiu. Kai žmona ir vyras elgiasi vienas su kitu pagarbiai, vaikas irgi juos gerbs, jis natūraliai išmoks žmoniškų santykių. Kad vaikas užaugtų brandžia asmenybe, jam reikalinga saugi, jauki aplinka. Deja, dažnai ir dabar tenka išgirsti, neva nė vienas geras vaikas neužaugo nemuštas. Bet nė iš vieno mušto vaiko talentas irgi neužaugo! Esame turėję atvejų, kai patys vaikai susirado vaiko teisių apsaugos specialistus ir pasiprašė į globos namus. Jiems sudužo paskutinė viltis būti mylimiems. Dauguma tėvų, nesusitvarkančių su savo vaikais, patys augo rizikos šeimose, neturėjo vaikystėje tinkamo šeiminio pavyzdžio, galimybės išmokti būti vyru, žmona, tėvais.

Faktai apie vaikų globą Lietuvoje

• Šalies stacionariose globos įstaigose globojamų vaikų skaičius daugelį metų nemažėja - apie 4 tūkst.
• Trečdalis tokių įstaigų - perpildytos.
• Nustatyta vidutinė vieno vaiko globos kaina per mėnesį globos įstaigoje siekia 2 530 litų, o šeimynoje - 1 040 litų, globėjų šeimoje - 520 litų.
• 115-os vietų A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose šiuo metu auga 120 vaikų. Jauniausias gimęs šį mėnesį, vyriausiajam - 20 metų.
• Per 2013-uosius įvaikinti aštuoni A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų auklėtiniai. Iš jų tik du priglaudė lietuvių šeimos, kitus šešis į savo šalį išvežė italai.
• Šiais metais neįvaikintas nė vienas A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų gyventojas, į globėjų šeimas išvažiavo du.
• Panevėžio socialinių paslaugų centro 14-os vietų Vaikų globos skyriuje glaudžiasi devyni savo šeimose meilės nejaučiantys vaikai nuo 5-erių iki 16-os metų. Čia jie gali gyventi laikinai, ilgiausiai metus. Vėliau vaikai išsiunčiami į globos namus arba grąžinami į šeimas. Įstaigos vadovai tvirtina, jog pastarųjų daugiau.

Inga Kontrimavičiūtė

Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmina būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.

Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjas stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjas pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjas savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.

Ką reiškia „neverti“? Neverti savo elgesiu. Tėvai lyg ir nori mylėti savo vaikus, bet jie savo elgesiu sukelia tam tikras situacijas, kur tėvai klausia: kaip mylėti už tokį elgesį? Lygiai taip pat ir tėvai stengiasi visaip padėti, o vaikai sako: „jie viską geriau žino ir mūsų negirdi ar neklauso“. Jeigu vaikui buvo skirta pakankamai daug dėmesio, auklėjimas buvo adekvatus, kaip tokios situacijos nutinka? Reikia žiūrėti ir į ankstyvąją vaikystę, kokioje aplinkoje gyveno patys tėvai. Labai svarbu paminėti, kad kiekvieno žmogaus prigimtinis jausmas yra jaustis priklausančiu. Kai vaikas gimsta, jis pirmiausia, jaučiasi priklausantis šeimai. Nemažai tėvų nusprendžia, kad grįžus iš darbo, norint pailsėti, daug paprasčiau vaikui įjungti televizorių ir nekontroliuojama, ką jis žiūri. Kai vaikai, ypač paauglystėje, pradeda ieškoti savo identiteto, žinoma, jie ieško tos aplinkos, kur jaustųsi priklausantys, kur juos išgirstų tokius, kokie jie yra. Kiekvieni tėvai stengiasi vaikus išauginti gerais žmonėmis, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad yra atsakingas elgesys ir yra geras elgesys. Atsakingas auklėjimas ir geras auklėjimas. Jei tėvai supranta, kad nori būti atsakingi ir auginti atsakingus vaikus, jie ir ieško tam tikrų sprendimo būdų. Yra nustatomos taisyklės, jų laikymasis ir pasekmės, o ne bausmės. Dažnai tėvai sako, kad taisyklių laikomasi, tačiau, paprašius papasakoti plačiau, supranti, kad taip yra ne visada. Tada vaikui būna sudėtinga suprasti: tai kaip reikia gyventi. Šiandien dažnai pabrėžiama, kad vaikai turi daugiau teisių, nei pareigų. Dažnai susimąstau, kaip taip atsitiko, kad vaikai pradėjo turėti daugiau teisių. Tikrai nemanau, kad vaikų negalima sudrausminti. Yra nemažai šeimų, kuriose taisyklės yra labai neaiškios ir visiškai neaiškios pasekmės už jų nesilaikymą. Jeigu lyjant išeiname į gatvę be lietsargio - mes sušlampame. Tėvai dažnai nori bausti, bet nėra duodamas pasirinkimas, kad vaikas gali rinktis: nustoti triukšmauti ir likti kambaryje, o ne vos tik pradėjus triukšmauti - marš iš kambario. Leidžiant vaikui pasirinkti, jis pats pradeda priiminėti sprendimus ir atsakomybę už savo elgesį. Sunku kalbėti, kas kaltas - vaikai ar tėvai. Yra daug veiksnių, pavyzdžiui, auklėjimo stilius (lepinantis ar griežtas). Tėvystės įgūdžių programų tikslas yra padėti surasti demokratinio auklėjimo principus. Vienas iš pagrindinių vaikų auginimo aspektų yra sukurti mylinčią ir ugdančią aplinką, kuri palaiko jų emocinį ir psichologinį augimą. Vaikai klesti aplinkoje, kurioje jaučiasi saugūs, mylimi ir vertinami. Siūlydami nuolatinį meilę, dėmesį ir emocinę paramą, tėvai gali padėti sustiprinti savo vaikų saugumo ir gerovės jausmą. Aiškių ribų nustatymas ir nuoseklios drausmės laikymasis yra esminiai veiksmingo auklėjimo komponentai. Ribos suteikia vaikams savo aplinkos struktūros, nuspėjamumo ir saugumo jausmą. Nuosekli disciplina padeda vaikams suprasti lūkesčius, sužinoti savo veiksmų pasekmes ir ugdyti savikontrolę. Vaikų savarankiškumo ir atsakomybės skatinimas yra labai svarbus jų augimui ir vystymuisi. Vaikų įgalinimas imtis amžių atitinkančių užduočių ir pareigų padeda ugdyti jų pasitikėjimą, pasitikėjimą savimi ir problemų sprendimo įgūdžius. Nepriklausomybės ir atsakomybės ugdymo būdai yra šie: - Leisti vaikams priimti sprendimus ir pasirinkti savo ribose - Vaikų gebėjimus atitinkančių darbų ir užduočių skyrimas - Skatinti problemų sprendimo ir sprendimų priėmimo įgūdžius - Suteikti vaikams galimybę mokytis iš savo klaidų ir nesėkmių Skatindami savarankiškumą ir atsakomybę, tėvai padeda savo vaikams tapti gabiais, pasitikinčiais ir atspariais asmenimis, galinčiais įveikti iššūkius ir pasisekti įvairiuose gyvenimo aspektuose. Aktyvus klausymasis ir veiksmingas bendravimas vaidina lemiamą vaidmenį skatinant teigiamus santykius su vaikais. Aktyviai klausydami vaikų tėvai gali sukurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi išgirsti, suprasti ir vertinami.

tags: #as #viena #auginu #nepilnamieti #vaik

• Svarba nėštumo metu: dantenos
• Saugi kūdikio maudynių eiga
• Reguliuojamos kėdutės vaikams
• Nėštumo ir tymų sąsaja
• Priežastys ir priežiūra