Dirbtinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas. Nors dirbtinis apvaisinimas pasaulyje taikomas jau daugiau nei keturis dešimtmečius, įstatyminė bazė ir prieinamumas įvairiose šalyse skiriasi.

Dirbtinio apvaisinimo esmė ir raida

Dirbtinio apvaisinimo principas yra paprastas: kiaušinėlis paimamas iš moters, sperma - iš vyro, apvaisinimas atliekamas laboratorijoje, o embrionas perkeliamas į moters gimdą. Šis metodas išsprendė mechaninio nevaisingumo problemą ir tapo pirmuoju žingsniu nevaisingumo gydymo srityje. Bėgant metams, technologijos tobulėjo, o pagrindine problema tapo vyriškasis nevaisingumo faktorius. Naujos technologijos, tokios kaip vieno spermatozoido įleidimas į kiaušinėlį, padėjo įveikti šią problemą. Taip pat buvo sukurtos metodikos, leidžiančios paimti spermą tiesiai iš vyro sėklidės, kai spermoje nėra spermatozoidų.

Apvaisinimas in vitro - tai kiaušialąsčių ir vyro spermos sujungimas ne moters kūne, o mėgintuvėlyje. Embrionas po kelių dienų perkeliamas į moters gimdą. Pirmasis „kūdikis iš mėgintuvėlio“ 1978 metais gimė Anglijoje. 2012 metais buvo paskelbta, kad po šios procedūros pasaulyje gimė apie 5 mln.

Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos. Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūralaus moters mėnesinių cikle. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Medicija klinikoje moteris praleidžia apie 2 valandas. Sperma surenkama masturbacijos būdu tik Medicija klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių. Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąstės gyvybingumą medžiagos). Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas. Pagalbinis apvaisinimas - kas tai? Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas? Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą. Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik Medicija klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį. Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu. Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.

Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.

Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinimą, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko. Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko. Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą. Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkante, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros. Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimą atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijs registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.

Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.

Medicininiai metodai, padedantys pastoti. Taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų.

Dirbtinis apvaisinimas onkologinėms pacientėms

Dirbtinis apvaisinimas suteikia galimybę susilaukti vaikų moterims, sergančioms onkologinėmis ligomis. Chemoterapija ir radioterapija gali sukelti nevaisingumą, tačiau kiaušialąsčių užšaldymas prieš gydymą leidžia moterims pastoti pasveikus nuo vėžio. Kitas būdas - kiaušidžių audinio užšaldymas ir persodinimas atgal į kiaušides po gydymo.

Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje: įstatyminiai iššūkiai

Nors pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje taikomas jau ne vienus metus, jis vykdomas tik privačiose klinikose, kurių paslaugos nėra kompensuojamos valstybės. Pirmadienį Seime įregistruotas Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kartu su Nacionaliniu transplantacijos biuru parengtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų projektas. Įstatymo projekte taip pat numatoma, jog pagalbiniam apvaisinimui galėtų būti naudojamos tik vaiko susilaukti norinčios poros ar moters lytinės ląstelės. Konstituciniam Teismui (KT) nustačius, kad pagalbinio apvaisinimo ribojimai prieštarauja Konstitucijai, tokią iniciatyvą Seimui pateikė Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Kaip pažymima trečiadienį priimtame nutarime, Seimo pavasario sesijoje Vyriausybė ketina pateikti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma sistemiškai tobulinti pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo teisinį reguliavimą. Įvertinęs pernai pradėtas svarstyti V. Čmilytės-Nielsen pateiktas įstatymo pataisas, ministrų kabinetas pažymi, kad pritaria jų tikslui- padidinti pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų prieinamumą, užtikrinti saugias ir kokybiškas paslaugas. Vyriausybė taip pat pritaria siekiui panaikinti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo prieštaravimus Konstitucijai. Tačiau nepaisant to savo nutarime siūlo šio projekto nesvarstyti, nes įgyvendindama savo programą rengia ir numato Seimui pateikti svarstyti šių metų kovo mėnesį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektą. Praėjusių metų balandžio pabaigoje Seimas po pateikimo pritarė parlamentarės V. Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinim, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko.

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo spragos

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas (toliau -Įstatymas) numato, kad pagalbinio apvaisinimo procedūra tiek valstybės kompensuojama, tiek nekompensuojama, gali būti atliekama tik susituokusioms poroms arba įregistravusioms partnerystę. Taigi sąlyga egzistuoja, tačiau teisinė bazė jai įgyvendinti nesukurta, nes Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo. Dėl to nesusituokusios poros mūsų šalyje paliktos be pagalbos, joms negali būti atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūra, ir jos, kaip ir anksčiau, ikiĮstatymo įsigaliojimo, priverstos vykti į užsienio šalis. Taigi šisĮstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pagal kurią visi piliečiai turi vienodas teises į gydymą.

Embrionų laikymo politika, jų donavimas - dar vienas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo netobulumas. Pagal dabar galiojančią tvarką, sukurtus ir moteriai neperkeltus embrionus poros privalo saugoti neribotą laiką, amžinai. Tokia sąlyga vėlgi riboja porų teisę pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimo procedūra, nes reikalavimas saugoti nepanaudotus embrionus amžinai - tai išlaidos, kurias ne kiekviena pora išgali mokėti. Tiesa,Įstatymas numato, kad po dvejų metų pora embrionų gali atsisakyti ir perduoti universitetinei klinikai donorystei. O jeigu pora nenori jų donuoti? Vėl pažeidžiama poros teisė į disponavimą savo kūno dalimi. Daugelyje pasaulio šalių numatytas embrionų saugojimo terminas yra 5-10 metų, nes po 10 metų jie tampa nekokybiški.

Mūsų šalyje apvaisinimas donoro sperma yra probleminis. Mat iki šiol Lietuvoje nėra spermos banko. Visos privačios gydymo įstaigos, kurių patirtis pagalbinio apvaisinimo srityje didžiulė, turi licencijas pagalbinio apvaisinimo procedūroms atlikti ir lytinių ląstelių bankui funkcionuoti. Tačiau tokių bankų nėra, kadangi lytinių ląstelių donorams kompensacija už jų lytines ląsteles nėra numatyta. Todėl Lietuvos pacientams rekomenduojamas apvaisinimas donoro sperma, įvežta iš Europos Sąjungos šalių. Tačiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymas išskirtinę teisę dirbti su įvežtine sperma suteikia tik universitetinėms klinikoms. Tokios sąlygos vėl riboja pacientų teises pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją. Licencijos, suteikiančios teisę atlikti pagalbinį apvaisinimą, yra vienodos privačioms ir valstybinėms gydymo įstaigoms. Tuomet kodėl teisė dirbti su sperma suteikiama tik universiteto klinikoms? Taip vėl pažeidžiamos paciento teisės, ribojamos privačių gydymo įstaigų paslaugų teikimo galimybės.

Valstybė apmoka ne daugiau kaip 2 gydymo ciklus. Ne visi pacientai žino, kad ir privačiose gydymo įstaigose taip pat gali būti atliekamos iš valstybės biudžeto kompensuojamos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Patvirtinus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, procedūros tapo kompensuojamos susituokusioms poroms iki 42 metų amžiaus. Šios kompensuojamos procedūros atliekamos visose privačiose gydymo įstaigose, kurios turi pagalbinio apvaisinimo licenciją ir yra pasirašiusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis.

Įstatymo pataisų iniciatyvos

Šiuo metu šioms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms renkami parlamentarų parašai. Siūlomi pakeitimai, pasak M. Danielės, „leis daugiau asmenų pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis ir susilaukti savo biologinių vaikų, prisidės prie šių asmenų psichologinės gerovės ir Lietuvos populiacijos didėjimo“. Jame taip pat teigiama, kad Lietuva išgyvena demografinę krizę ir turėtų „būti suinteresuota mažinti įstatyminius barjerus ir plėsti pagalbinio apvaisinimo paslaugų gavėjų skaičių, taip didinat naujagimių skaičių ir siekiant demografinio stabilumo“.

„Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir jų daugėja kasmet. Apie 1000 porų kasmet pasinaudoja pagalbinio apvaisinimo paslaugomis. Pagalbinio apvaisinimo pagalba per metus gimsta apie 400 vaikų. Tačiau didinti šį skaičių, teikiant paslaugas platesniam Lietuvos piliečių ratui, stipriai riboja dabartinė įstatyminė bazė. Valstybė kelia gimstamumo didinimo tikslą, tačiau nevaisingos nesusituokusios poros ir vaisingo amžiaus vienišos Lietuvos moterys, kurios nori ir siekia susilaukti vaikų, pagalbinio apvaisinimo būdu to padaryti negali dėl šiuo metu galiojančių teisės aktų. Esant tokioms demografinėms aplinkybėms ir mokslo pažangos teikiamoms galimybėms, yra akivaizdu, kad valstybė privalo sudaryti sąlygas susilaukti vaikų visoms to pageidaujančioms nevaisingoms partnerystėje gyvenančioms poroms ir vienišoms moterims“, - dėstoma dokumente.

Jame apžvelgiama ir europinė praktika: teigiama, kad pagalbinio apvaisinimo procedūras nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims užtikrina daugiau nei pusė Europos Sąjungos valstybių. 2021 metų duomenimis, 16-oje Europos šalių pagalbinio apvaisinimo procedūros gali būti atliekamos ir vienišoms moterims, o 4 Europos šalyse - vienišoms moterims ribojama tik dalis procedūrų, pvz., Bulgarijoje, Islandijoje (draudžiama embriono donorystė), Kroatijoje (draudžiama dviguba donorystė - donoro sperma ir donorės kiaušialąstė), Vokietijoje (draudžiama embriono donorystė ir dviguba donorystė - donoro sperma ir donorės kiaušialąstė). Taip pat, norint pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu užtenka gyvenimo kartu fakto ar notaro patvirtinimo.

„Šiuo metu įstatyme įtvirtintas reikalavimas būti sudarius santuoką ar įregistravus partnerystę ne tik neatitinka tarptautinės praktikos, bet ir riboja asmenų teisę į sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgiant į tai įstatyme nebeturėtų likti registruotos partnerystės reikalavimo“, - nurodoma rašte.

Pripažįstama, kad sudarius sąlygas pagalbinio apvaisinimo paslaugomis naudotis ne tik sutuoktiniams, partneriams, bet ir vienišoms moterims, gali reikėti daugiau PSDF biudžeto lėšų pagalbinio apvaisinimo paslaugoms apmokėti. Tačiau kiek tokiomis paslaugomis pasinaudotų nesusituokusių nevaisingų porų ar vienišų moterų, ir kiek papildomai tam reikėtų lėšų, pasak M. Danielės, šiuo metu prognozuoti sudėtinga.

Konstitucinio Teismo nutarimas

Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šisĮstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagalĮstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).

Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17).

Politikų pozicijos ir visuomenės nuomonė

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir jo pataisos kelia daug diskusijų visuomenėje ir tarp politikų. Kai kurie politikai pasisako už griežtesnį reglamentavimą, pavyzdžiui, embrionų šaldymo draudimą ir embrionų skaičiaus ribojimą. Kiti palaiko liberalesnį variantą, teigdami, kad reikalavimas visus embrionus perkelti į moters organizmą didina daugiavaisio nėštumo riziką ir mažina pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybę.

Taip pat diskutuojama dėl lytinių ląstelių donorystės. Vieni kritikuoja anoniminę donorystę, teigdami, kad ji atima vaikų teisę žinoti savo tėvus, o kiti pabrėžia, kad donorystė yra vienintelė galimybė susilaukti vaikų poroms, kurių lytinės ląstelės yra pažeistos arba kurioms gresia perduoti genetinę ligą.

Situacija kitose ES šalyse

Dauguma Europos Sąjungos šalių leidžia embrionų šaldymą ir neriboja jų skaičiaus, o apvaisinimas mėgintuvėlyje iš dalies finansuojamas valstybės. Lietuva liko vienintelė Europos Sąjungos šalis, net iš dalies nekompensuojanti dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Yra valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, kurios kompensuoja pagalbinį apvaisinimą iki dviejų vaikų gimimo, neribojant procedūrų skaičiaus. Lietuvos pacientų organizacijos siekia, kad Lietuva pasektų Estijos pavyzdžiu, kur valstybė kompensuoja trijų procedūrų kainą vienai porai ir neriboja sukuriamų embrionų skaičiaus.

Dirbtinio apvaisinimo kaina

Vienos dirbtinio apvaisinimo procedūros kaina Lietuvoje yra apie 10 tūkstančių litų, įskaitant vaistus ir pačią procedūrą. Palyginimui, kitose Europos šalyse procedūros brangesnės dėl didesnių mokesčių už medikų darbą.

Etiniai ir teisiniai aspektai

Dirbtinis apvaisinimas kelia daug etinių ir teisinių klausimų, susijusių su embrionų statusu, donoryste, vaiko teisėmis ir šeimos samprata. Tiesa procedūra galės būti atliekama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti ir nėra jokių medicininių kontraindikacijų, galinčių sukelti grėsmę moters sveikatai ar galimybei išnešioti kūdikį.

tags: #dirbtino #apvaisinimo #istatymo #subtilybes #es #salyse

• Ikimokyklinio amžiaus vaikų intelektas
• Lavinamieji kilimėliai kūdikiams
• Vaikų globa Lietuvoje
• Nauda ir kenksmingumas vaikams skirtų ledinukų gerklei
• Nauda mankštelėms vandenyje