G. Markevičienė: Mokykla tiesiai iš lopšio – ar verta?
G. Markevičienė: Mokykla tiesiai iš lopšio – ar verta?
Nors Vyriausybės plane numatyta daug gerų dalykų, tačiau kai kurie sprendimai kelia abejonių, ypač kalbant apie švietimo sritį. Vienas tokių - siūlymas privalomą pradinį ugdymą pradėti nuo šešerių metų, o privalomą ikimokyklinį - nuo penkerių. Argumentas - esą dabar jaunuoliai per ilgai užsisėdi mokyklų suoluose, kartais net iki 19 ar 20 metų.
Psichologų ir tėvų nuogąstavimai
Visų pirma, psichologai aiškina, kad šešiamečiai yra dar visiškai nesubrendę mokyklai. Tačiau net ir atmetus šį faktą, susidurtume su didžiulėmis problemomis, apie kurias tokios iniciatyvos autoriai kažkodėl garsiai neužsimena. Visų pirma, su didžiulėmis problemomis susidurtų didelis skaičius tėvų. Jei labiau savarankišką septynmetį ar aštuonmetį dar galima be didesnio nerimo išleisti į mokyklą vieną, tai tikrai retas kuris drįstų pasitikėti penkiamečiais ar šešiamečiais. Vien jau dėl to, kad jie, pavyzdžiui, gali papulti po mašina eidami per gatvę.
Ką daryti dirbančiam tėvui ar motinai, kai ir pamokos prasideda aštuntą valandą, ir darbas? Nebent vaiką nuvežti gerokai anksčiau. O neturintiems automobilio tai iš viso tektų kasdien vėluoti į darbą. Ir čia kalbu tik apie gyvenančius mieste. O kaip su gyvenančiais kaime, kur maršrutiniai autobusai net ne kiekvieną dieną kursuoja? Gal iniciatoriai nori, kad mažyliai dar nė nešvintant šaltų laukdami geltonųjų autobusiukų?
Ikimokyklinių įstaigų trūkumas ir personalo problemos
Kitas dalykas, apie kurį visiškai nepagalvota kalbant apie privalomą ikimokyklinį ugdymą nuo penkerių, - ikimokyklinių įstaigų ir taip trūksta. Kur bus „sukišti“ vaikai, pavyzdžiui, Vilniuje, kuriame, ne paslaptis, net savivaldybės tarybos nariai (bent jau vienas jų) į darželį savo atžalų negali „įkišti“ be protekcijos? Vienintelė išeitis būtų ikimokyklinukus perkelti į mokyklas. Tačiau tada daliai vaikų dėl mokymo erdvių stygiaus gali tekti mokytis antroje pamainoje. Kas norėtų taip kentėti?
Didmiesčiai susidurtų ir su dar kitomis problemomis. Jau ir dabar vaikų darželių auklėtojų smarkiai trūksta, nes savivaldybės gali įdarbinti tik ikimokyklinį ugdymą baigusius asmenis. O ką tik baigusiems mokslus leidžiama mokėti vos didesnę nei minimalią algą. Todėl nenuostabu, kad ši profesija yra nepaklausi - pernai atitinkamas studijas Lietuvos edukologijos universitete baigė vos 24 absolventai. Neišgelbėjo nė tai, kad šioms studijų programoms skiriamas tikslinis finansavimas.
Ar ankstesnis ugdymas pasiteisina?
Taigi pradėti kalbėti apie ankstesnį pradinį bei ikimokyklinį ugdymą galima tik kompleksiškai sprendžiant esamas problemas, nes kitaip jų susikursime ir dar daugiau. Na, siekis neužlaikyti jaunuolių iki 19 ar 20 metų amžiaus gal pats savaime ir būtų skatintinas (nors abejoju, ar visi 17-mečiai jau būna „susitupėję“), tačiau ir dabar juk niekas nedraudžia baigus progimnaziją rinktis profesinį lavinimą.
Sovietmečiu jaunuoliai vidurinę mokyklą baigdavo metais anksčiau nei dabar. Tačiau ne todėl, kad kone iš lopšių eidavo į pirmą klasę, o todėl, kad pamokos vykdavo ir šeštadieniais. Tačiau vargu ar dabar su tuo sutiktų tiek patys vaikai, tiek jų tėvai, tiek pedagogai. Gal mažinti pamokų skaičių? Vargu, kai mūsų vaikų raštingumas ir taip yra gerokai žemesnis už ES vidurkį. Reikalingos tiek matematikos, tiek gimtosios kalbos, tiek net ir muzikos ar dailės žinios, jei norime, kad mūsų jaunimas būtų visapusiškai išprusęs. Bent jau ta jo dalis, kuri vėliau renkasi aukštąjį mokslą.
Kiti Vyriausybės planai
Vyriausybės plane yra ir kitų, iš pirmo žvilgsnio, gerų iniciatyvų. Pavyzdžiui, siekis per artimiausius ketverius metus gimstamumą padidinti nuo 1,7 vaiko šeimoje iki 1,9 vaiko. Tam numatytos priemonės atrodo tikrai vykusios: ketinama įteisinti sistemą, kad „vaiko pinigus“ gautų visi šeimoje augantys ar globojami vaikai, įteisinti finansinę paramą jaunoms šeimoms (iki 35 metų), nepaisant jos pajamų, įsigyjančioms pirmą būstą ne didmiesčiuose, bus kuriamos naujos kompleksinės paslaugos šeimai kuo arčiau jos gyvenamosios vietos, taip padedant derinti šeimos bei darbo įsipareigojimus ir t. t.
Negali nedžiuginti ir užmojai mažinti eiles gydymo įstaigose, mažinti avaringumą keliuose, gerinti švietimo kokybę ir panašiai. Tačiau, deja, ir šie darbai kažkodėl paliekami tolimesnei ateičiai. Vienų žodžiu, šiuo aspektu planas yra kažkoks chaotiškas.
Bene pati geriausia naujosios Vyriausybės idėja - į vieną pastatą sukelti visas ministerijas. Tai bus naudinga finansiškai. Visų pirma, bus milžiniškas vienkartinis efektas, nes visų be išimties ministerijų pastatai stovi Vilniaus centre arba senamiestyje. Juos galima parduoti už milžinišką sumą. Ilgalaikis finansinis efektas - naujo, energetiškai efektyvaus daugiaaukščio išlaikymas kainuotų žymiai pigiau. Svarbu ir tai, kai visos 14 ministerijų turi besidubliuojančių funkcijų, visokių tarnybų galima būtų palikti po vieną. Galiausiai darbuotojams nebereikėtų vežioti ar siuntinėti raštų iš vieno miesto galo į kitą, pakaktų pasikelti į kitą aukštą. O ir interesantams būtų patogiau, kai viskas būtų vienoje vietoje.
Kiekvienas Seimo narys, komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, siūlydamas tokius pokyčius, turėtų suprasti, kad svarbiausia, jog užtektų politinės valios ir pinigų. Vienintelis pliusas politikams ir paankstinto pradinio ugdymo - 17 metų išėję iš mokyklų suolų jaunuoliai iki pensijos ilgiau būtų darbo rinkoje, tad ir ilgiau mokėtų mokesčius.
Kita vertus, ir mažas pajamas gaunančių gyventojų išlaidų vaistams sumažinimas yra tikrai svarbu, tačiau Vyriausybė to imsis tik kitų metų pabaigoje. Taip pat, kaip ir psichologų paslaugų mokyklose užtikrinimo. Visuomenės informavimas apie patyčių žalą iš viso atidėtas iki 2020 metų trečiojo ketvirčio, tačiau kažkodėl nevyriausybinių organizacijų stiprinimas, numatant tam tikslines informavimo priemones, bus pradėtas jau nuo balandžio. Vienų žodžiu, šiuo aspektu planas yra kažkoks chaotiškas.
Kitais žodžiais tariant, planų yra daug ir gražių. Vyriausybei belieka palinkėti, kad dokumente nurodyti tikslai taptų realiais darbais, nes kol kas valdančioji dauguma, praėjus daugiau nei šimtui dienų, labiau dirba liežuviais. Tikėkimės, kad įsivažiuos ir neapvils pasitikėjimą parodžiusių rinkėjų.