Kiaulpienė: nuo daržo piktžolės iki vaistinio augalo ir maisto
Kiaulpienė: nuo daržo piktžolės iki vaistinio augalo ir maisto
Kiaulpienė yra daugiametis žolinis augalas, kuris itin plačiai paplitęs Lietuvoje. Šios laukinės gėlės auga pievose, aikštėse, pakelėse, soduose ir daržuose. Ryškiai geltoni jos žiedai pasirodo jau balandį, o dauguma pražysta gegužę, todėl kiaulpienė yra vienas pirmųjų pavasarį pražystančių augalų.
Nors daugelis kiaulpienę laiko piktžole, šis augalas turi daug vertingų savybių. Jis mėgsta saulėtą, gerai įdirbtą ir trąšią dirvą. Kiaulpienė yra nereikli ir atspari aplinkos sąlygoms, todėl gali būti puikus pasirinkimas kuriant natūralistinius gėlynus.
Biologinis apibūdinimas ir augimo ypatumai
Kiaulpienė yra daugiametis žolinis augalas. Šaknis yra liemeninė, stora ir įsiskverbia į žemę iki 50 cm gylio. Lapai lancetiški, dantyti, stiebo apačioje sudaro skrotelę. Žiedynkotis 5-30 cm aukščio, tuščiaviduris, voratinklinis, viršutinėje dalyje plaukuotas. Žiedynas didelis, geltonas. Vaisius - pilkai rudas lukštavaisis su skristuku. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių.
Augalas gerai auga ir jį galima rasti augančius šalia kitų augalų pievoje. Kai kurios kiaulpienės yra mažos ir prigludusios prie žemės, auga ant takų ir šalia jų. Kitos gali užaugti iki 50 cm ilgio, keldamos žiedus į tiesioginius saulės spindulius.
Vaistinės ir maistinės savybės
Šimtmečius kiaulpienių šaknys buvo naudojamos vaistams. Šaknys kasamos rudenį, rugsėjo pabaigoje-spalio mėnesį, kai jau vysta lapai, arba anksti pavasarį, prieš augalui pražystant. Taip pat galima kasti pavasarį, vos pasirodžius lapams. Nuo šaknies pašalinamos smulkios šaknys ir antžeminės augalo dalies likučiai. Šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir paliekamos kelioms dienoms, kad išsiskirtų pieniškos sultys. Po 3 dienų temperatūrą galima pakelti iki 60 °C. Išdžiovintos šaknys yra bekvapės, karčios, išorėje rudos, o viduryje gelsvai rudos.
Kiaulpienių lapuose yra karotinoidų ir vitaminų C, B2, P. Švieži kiaulpienių lapai yra ypač maistingi. Juos galima vartoti kaip vitaminingas salotas, tačiau prieš tai juos reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų karčios. Jaunų lapų salotos: imama 100 g kiaulpienių lapų, 50 g žaliųjų svogūnų, 25 g petražolių, augalinio aliejaus, druskos, acto, pipirų, krapų; kiaulpienių lapai pirmiausia 30 min. pamerkiami į šaltą vandenį. Tada vanduo nupilamas, lapai dar kartą nuplaunami ir sumaišomi su 2 citrinomis, supjaustytomis kartu su žievele. Jei citrinų nėra, įdedamas šaukštelis citrinos rūgšties. Mišinys užpilamas 0,5 litro verdančio vandens ir verdamas 15 minučių. Gautas nuoviras atvėsinamas ir perkošiamas. Įdedama 1 kg cukraus ir verdama, kol uogienė įgauna medaus spalvą ir konsistenciją.
Iš kiaulpienių žiedų gaminamas kiaulpienių medus. Šviežiai žydinčių žiedų dedama į salotas ir sriubas. Išdžiovintos ir paskrudintos šaknys gali būti naudojamos kaip kavos pakaitalas.
Gydomasis poveikis
Kiaulpienių šaknų ir žolių užpilas skatina apetitą ir gerina virškinamojo trakto veiklą, skatina tulžies išsiskyrimą, gydo nemigą ir įvairias neurozes. Kiaulpienių preparatų gydomasis poveikis yra refleksinis.
Kiaulpienių preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą, nes didina virškinimo liaukų sekreciją ir tulžies išsiskyrimą, veikia vidurius, skatina medžiagų apykaitą, aktyvina organizmo apsaugines funkcijas, skatina prakaitavimą, tonizuoja, padeda atsikosėti, valo organizmą nuo šlakų. Vartojamas sergant kepenų ligomis.
Kiaulpienių šaknys paprastai vartojamos gydymo tikslais. Kiaulpienės yra ypač tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo šalinti. Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų ir nudegimų. Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą lengvinantį poveikį.
Teigiamų rezultatų duoda kiaulpienių šaknų vartojimas nuo egzemos.
Dėmesio! Didesni kiaulpienių nuoviro kiekiai gali sukelti pykinimą ir širdies veiklos sutrikimus, ypač vaikams.
Rinkimas ir laikymas
Vaistams renkamos kiaulpienių šaknys (Radices Taraxaci officinalis) ir kartais lapai (Folia Taraxaci officinalis). Šaknys kasamos rudenį, rugsėjo pabaigoje - spalio mėn., kai jau vysta lapai. Galima kasti ir anksti pavasarį, kol augalas dar nežydi. Iškasus kiaulpienių šaknis, jas reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šaknis ir likusius lapus. Storesnes šaknis reikia perpjauti išilgai per pusę. Rekomenduojama iš pradžių šaknis išdžiovinti, o ne iš karto dėti į džiovyklą. Džiovinti 40-50 C temperatūroje reikėtų tik vėliau. Gerai išdžiovintos šaknys yra rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės ir karčios.
Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, o naudojami švieži.
Kiaulpienių šaknų derliaus nuėmimas ir džiovinimas
Kiaulpienė tarp kitų laukinių augalų
Lietuvoje auga daug įvairių laukinių augalų, kurie gali papuošti gėlynus. Tai plukės, pavasarinės raktažolės, pavasarinės žilės, tūbės, rusmenės, snapučiai ir daugelis kitų. Kiaulpienė, nors ir laikoma piktžole, yra vertingas augalas, turintis gydomųjų ir maistinių savybių. Svarbu atpažinti ir tinkamai panaudoti gamtos dovanas, gyvenant darnoje su aplinka.