Kristina Gudonytė: aktorė, režisierė, scenaristė ir rašytoja
Kristina Gudonytė: aktorė, režisierė, scenaristė ir rašytoja
Kristina Gudonytė (1949 m. gruodžio 15 d. Kaune - 2023 m. sausio 21 d.) buvo ryški, talentinga asmenybė, nuo vaikystės pasinėrusi į meno, kultūros, televizijos pasaulį.
Ji buvo kino ir teatro aktorė, režisierė, scenaristė, rašytoja, daugiausia rašiusi vaikams ir paaugliams. Kūrėja 1967-1969 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, 1973 m. Vilniaus konservatorijoje baigė aktorinio meistriškumo specialybę, Maskvoje - kino režisūros kursus, Danijoje, Bornholme - televizijos prodiuserių vadybą.
Studijavo germanistiką Vilniaus universitete, baigė aktorystės studijas LTSR valstybinėje konservatorijoje (H.Vancevičiaus kursą).
1973-1983 m. dirbo Nacionaliniame dramos teatre aktore, 1983-1989 m. - Moksleivių rūmuose vyriausiąja režisiere ir meno vadove.
Per tuos metus sukūrė daug scenarijų ir dainų tekstų spektakliams, filmams, televizijos laidoms ir populiariems lietuviškiems serialams.
Pirmojo apdovanojimo Kristina Gudonytė sulaukė būdama 24 metų: 1973 m. ji gavo sąjunginę premiją už pagrindinį vaidmenį LNDT spektaklyje „Vėjo botagėlis“. 1976 m. pelnė sąjunginę premiją už pagrindinį vaidmenį LNDT spektaklyje „Devyniabrolė“.
Kūrybinė karjera
Kristina Gudonytė (1949 m. gruodžio 15 d.-2023 m. sausio 21 d.) buvo ryški, talentinga asmenybė, nuo vaikystės pasinėrusi į meno, kultūros, televizijos pasaulį.
Ji buvo kino ir teatro aktorė, režisierė, scenaristė, rašytoja, daugiausia rašiusi vaikams ir paaugliams.
1974 m. - Perskeltas dangus, rež. 1976 m. - Vokiečių karininkė - Sodybų tuštėjimo metas, rež. 1980 m. - Gieda gaideliai, rež. 1980 m. - Faktas, rež. 1981 m. - Zina - Lošimas be kozirių, rež. 1982 m. - Turtuolis, vargšas..., rež. 1988 m. - Filialo darbuotoja - Filialas, rež.
Kristina Gudonytė 2013 m. Nuotr. Per tuos metus sukūrė daug scenarijų ir dainų tekstų spektakliams, filmams, televizijos laidoms ir populiariems lietuviškiems serialams.
1994 m. sukurtas TV filmas vaikams „Dvynukės“ pagal Ericho Kastnerio romaną, 1996 m. tęsinys „Dvynukės ir dvynukai“.
2019 m. kovo 1 d. Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje buvo surengta filmo ,,Dvynukės“ peržiūra, kurio režisierė Kristina Gudonytė.
Susitikimas buvo skirtas vokiečių rašytojo H. Ch. Anderseno premijos laureato Ericho Kastnero 120-osioms gimimo metinėms paminėti.
Filmo peržiūrai buvo pakviesti Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos ketvirtos klasės moksleiviai kartu su savo auklėtoja.
Erich Kästner (Erichas Kestneris, 1899-1974) - žinomas vokiečių satyrikas, poetas, vaikų rašytojas.
E. Kestnerio knyga ,,Dvynukės“ - įdomi, smagi ir labai graži istorija apie dvi seses dvynukes, kuriuos netyčia susitiko vasaros stovykloje ir taip prasidėjo jų neįprasta istorija.
Vaikams taip pat buvo pristatyta šio rašytojo knygų paroda.
Neakivaizdžiai Kristiną Gudonytę pažįstame iš filmų „Dvynukės“, „Dvynukės ir dvynukai“, kuriuos režisavo ir kuriems kūrė scenarijus, taip pat iš naujausių serialų „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“ bei „Nemylimi“, kurių buvo scenarijų bendraautorė.
O visai jos kūrybinei veiklai aprašyti neužtektų net keleto puslapių.
Pokalbį pradedame nuo naujienos, kurią taip palankiai įvertino skaitytojai - knygos apie paauglius „Blogos mergaitės dienoraštis“.
Sunkoka patikėti, kad solidaus amžiaus moteris sugebėjo subtiliai prieiti prie paauglių. Kaip jai pavyko?
„Suprantu, atrodo neįprastai, kad rašau jauniems žmonės. Juk man jau šimtas metų (juokiasi). Bet tų jaunų man labai gaila. Žiūrėkite, jeigu į troleibusą įlipa mažas vaikas, žmonės šypsosi, paplonintu balsu kalbina, glosto. Bet jei susirietęs kaip klaustukas įslenka paauglys, būtinai kam nors užkliūva ir ant jo būna „išsivemiama“. Šeimoje, kur auga du skirtingo amžiaus vaikai, visada priekaištai siunčiami paaugliui. Man jų gaila. Galvojau, kodėl man tie dar nesubrendę, bet iš vaikystės jau išaugę žmogučiai - tokie artimi. Atsakymą radau. Pati visą gyvenimą jaučiuosi kaip neūžauga, nors šeimoje esu vyriausia. Tėvai užvažiuodavo: „Galų gale reikia susitupėti, Gudonyte.“ Ir teatre ilgai gaudavau paaugliškų vaidmenų. Matyt, esu užstrigusi tame amžiuje. Kai labai reikia, galiu pabūti suaugusi, bet man tai ne prie širdies.“
„Papasakosiu istoriją ir pati suprasi, kodėl jis nori mamiškos mamos, o aš lyg koks bičas. Pernai vasarą buvo Karolio vestuvės: tikros lietuviškos storos vestuvės (kikena). Šventė vyko gražioje sodyboje prie ežero. Aš beveik trejus metus nebuvau buvusi gamtoje! Čia viskas per tuos scenarijus. Žodžiu, ežeras, mėnulis plieskia, šilta. Staiga pagalvojau: kodėl neišsimaudžius? Apsidairiau, supratau, kad niekas manęs nepasiges. Šalia sėdinčiam kaimynui pašnibždėjau: „Einu skandintis.“ Kažkas iš to sąmojo tyliai pakikeno. Einu ramiai, pasišvilpaudama ežero link, cigarka dantyse. Nusimetu šventinį kostiumėlį ir sukuriu mintyse planą: perplauksiu ežerą ir grįšiu. Taip ir padarau. Staiga girdžiu: „Jėzau, gelbėkit! Kristė vandeny.“ Suima juokas, net plaukti sunku. Pagalvoju: „Bepročių kompanija, matosi, kad manęs nepažįsta.“ Aišku, tokio amžiaus moteriškei per sūnaus vestuves gal taip elgtis nedera. Vienas vyriškis nusimetė kostiumą ir puolė manęs gelbėti. Plaukiu aš puikiai, todėl jam pasakiau: „Jeigu bus sunku, įsikibk į mane, ištempsiu.“ Karolis, žinoma, liko nepatenkintas. Bet pasakyk, kokio velnio daryti vestuves prie ežero, jeigu išsimaudyti negalima?“ - šypsosi ir kilsteli pečius.
Pasirodo, šį pokštą artimieji įsiminė ilgam.
Skaniai pasijuokusios grįžtame į serialų kūrimo laikotarpį, kuris Kristinos gyvenimui suteikė išskirtinio prieskonio.
Pirmiausia suintriguoja detalė, kad tai ji darė kartu su žinomu rašytoju ir scenaristu Giedriumi Rekašiumi (žinomas kaip Edvinas Kalėda - red. past.), kuris gyvena ir kuria Šilalėje!
„Darbas vyko telefonu. Aptardavome pagrindines siužeto linijas, o paskui pasiskirstydavome darbus: Kalėda kūrė vyrų personažus, aš - moterų. Po „Nemylimų“ kriminalų buvau nusikalusi, norėjosi ko nors švelnesnio, todėl „Moterys meluoja geriau“ buvo kaip tik man. Per dieną turėdavome po seriją parašyti. Paprastai susiskambindavome ryte, apie dešimtą. Kartais kūrybinis antplūdis užeidavo antrą nakties. Įpratome gyventi panašiu rimtu. Būdavo, septintą vakaro apleidžia mūzos, sutariame su Kalėda: „Einam pamiegot.“ Žinojome vienas kito tvarkaraštį ir gyvenimo ritmą, kartu eidavome virtis kavos, tuo pat metu - į tualetą (juokiasi). Ir taip trejus metus be jokių pertraukų. Vieną scenarijų baigiame, kitas jau lipa ant kulnų. Dabar supranti, kodėl aš taip norėjau išsimaudyti per Karolio vestuves. Juk buvau išsiprašiusi tris laisvas dienas!“ - kvatoja ir toliau pasakoja, kaip kalbėdamasi su Kalėda tapė bičiulio portretą.
Spaudė laikas, nes artėjo jo gimtadienis.
Kai labai reikia, galiu pabūti suaugusi, bet man tai ne prie širdies.
Klausausi pasakojimo ir bandau įsprausti jos gyvenimą į tradicinius rėmus: vaikų Kristina turi, o sutuoktinį?
Kas galėtų pakęsti tokį „netvarkingą“ būdą?
„Turėjau tris oficialius vyrus. Ir dar keletą neoficialių, - nejučia pasižiūriu, kiek likę diktofono atminties. Suprantu: pats įdomumas tik prasideda. - Pirmą savo vyrą Arūną buvau įsimylėjusi nuo šeštos klasės. Žiūrėdavau į jį, žiūrėdavau... Pati buvau nekokia partija - keliai atsikišę, papų nerasta, žodžiu, džiūsna. Visos panos kaip panos, o aš užstrigusi vaikystėje. Arūnas buvo berniukas blogiukas, bet superprotingas, maustė mokytojas, nes daug žinojo. O prieš intelektą aš suskystėju (šypsosi). Baigėme mokyklą, jis išvažiavo į tuometinį Leningradą mokytis. Norėjo būti povandeninių laivų inžinierius. Jo regėjimas buvo labai prastas, bet kad pereitų medikų komisiją, Arūnas atmintinai išmoko visas okulistų lenteles. Tačiau kai prasidėjo praktika, išlindo šis jo trūkumas, teko grįžti. Tuo metu aš jau mokiausi konservatorijoje aktoriaus meistriškumo. Susitikome, pirmi jo žodžiai: „Kaip tu pasikeitusi.“ Tuo metu aš jau buvau su formomis (juokiasi). Vieną vasarą Arūnas nusprendė, kad reikia važiuoti į Sibirą. Kai tėvams pasakiau, kad su draugu noriu išvažiuoti, jie nukirto: „Turėsi vyrą, galėsi važinėti, kur tik nori.“ Buvusios klasės draugės mama dirbo zakse. Su ja gerai sutarėme, nes dažnai jų namuose šventėme gimtadienius. Pasakėme, kad mums reikia labai greitai susituokti. Suprantama, pamanė, kad laukiuosi. Argi normalūs žmonės ženijasi dėl kelionės į Sibirą?! Iki išvykimo buvo likusios dvi dienos. Pamenu, į zaksą nuėjome penkiese: mes su Arūnu, liudininkai, tarp jų buvo operatorius Mikutėnas ir bičiulis Tomas Sodeika. Pakeliui nusiskyniau jazmino šakelę. Arūnas vestuvinius žiedus buvo nudžiovęs iš tėvų. „Atlikome reikalą“ metrikacijos skyriuje ir nuvažiavome pas mano tėvus. Išgirdę stulbinančią naujieną jie pasimetė, o man terūpėjo: „Dabar galime važiuoti į Sibirą?“ Pamenu, kaip tėvas atidarė barą, mama puolė ieškoti duonos ir druskos“, - į prisiminimus panyra Kristina.
Mėnesį ji su vyru autostopu keliavo po Sibirą, iš namų į kuprines prisidėję kuo lengvesnio maisto atsargų.
„Einam keliu, pamatom važiuojančią mašiną ir stabdom. Vairuotojas sako: „Pavešiu. Lipkit į priekabą ant anglių.“ Išlipame „pakeitę“ rasę, - kikena.
Paklausta, ar grįžus nekilo noro skirtis, tęsia. - Pragyvenome šešerius metus. Išsiskyrėme dėl skaudžių dalykų. Nesinori apie juos kalbėti. Supranti, tuo metu nebuvo jokio lytinio auklėjimo, buvo gajos legendos, kad vaikus atneša gandrai. Vis dėlto žinių stoka gali daug bloga padaryti. Jeigu būtume gyvenę kitu laikotarpiu, nebūtume išsiskyrę.
Tu rūkai?“ - prisiminimai sujaudina Kristiną ir ji išeina į pavasarėjantį orą parūkyti.
„Su Arūnu buvo velniškai įdomu. Mes mėgome piešti, tai buvo lyg žaidimas. Vakarais pasiimdavome superinių dailės albumų ir kopijuodavome dailininkų darbus. Žinojome, kad nedarome meno, bet kaifuodavome. Norėjome perprasti Dali, Picasso, da Vinci, Degas kūrybos būdą. Vieną Picasso kopiją iš manęs išviliojo bičiulis. Ateidavo pas mus Mikutėnas, poetas Kęstutis Rastenis, Tomas Sodeika, rengdavome filosofinius vakarus arba sugalvodavome nueiti į filharmoniją, o kartais kildavo idėja važiuoti į Leningradą pažiūrėti baleto. Taip mes gyvenome. Bėda, kad Arūnas nenorėjo vaikų, o man žmogus, nenorintis pratęsti giminės, yra žlugęs. Tarp mūsų prasidėjo trintis. Tada ėmiau tapyti: naktimis neužmigdavau, imdavau pastelę ir kurdavau. Kad laikas veltui neitų ir kvailos mintys nekankintų. Dienomis turėjau daug veiklos teatre. Tuomet atlikau pagrindinį vaidmenį vaikiškame spektaklyje „Vėjo botagėlis“. Už jį gavau sąjunginę premiją ir išvažiavau į Kubą.
Su antruoju vyru Kristiną supažindino viena bičiulė, tikėjusi, kad tokiai puikiai moteriai gyventi vienai yra tikrų tikriausia nuodėmė.
„Kai pirmą kartą Danielių pamačiau, jis išsišiepė iki ausų. Toks mandagus, geras pasirodė. Kaip ir aš ant padurniavimo vykęs. Nors buvo dvylika metų vyresnis, abu jautėmės užsilikę toje pačioje amžiaus kategorijoje, - juokiasi prisiminusi. - Su juo buvo lengva būti atvirai. Draugavome, susituokėme, gimė Karolis. Man buvo jau trisdešimt. Kai prasidėjo buitis, atėjo ir mūsų šeimos griūtis. Jau negalėjau dalyvauti, o Danieliaus gyvenimo būdas liko toks pat. Aš vis viena ir viena su vaiku ant rankų. Būdavo, stoviu kaip žvakė prie lango. Vyras negrįždavo savaitėmis. Pasikviečiau draugę ir pasakiau: „Daugiau nebegaliu.“ Ji ir perkraustė į senąjį mano butelį palėpėje. Danielius atsirado po mėnesio. Išsiskyrėme. Bet, kaip sakoma: „Niekada nesakyk „niekada“.“
Tai tinka kalbant ir apie Kristinos gyvenimą.
Trečią vyrą ji sutiko Vilniaus centre vidurnaktį, kai po vieno spektaklio premjeros su bičiuliais ieškojo taško.
Juk reikėjo atšvęsti reikšmingą įvykį!
„Kažkas pasakė, kad prie stoties yra bobučių, kurios parduoda šnapsą. Eidami gatve susistabdėme pakeleivingą mašiną. Ją vairuojantis vyrukas mus mielai nuvežė iki taško, paskui kartu visa kompanija užėjo pas mane į namus. Išsikalbėjome, pasirodo, jis menininkas, artima siela. Chebra šinkavo, o mes prie židinio kalbėjomės, kalbėjomės. Paryčiais išsiskirstėme, maniau, kad su vyruku viskas baigta. Pasirodo, atkaklaus jo būta. Persekiojo mane ilgai, veždavo dovanų, gėlių, kol pagaliau susituokėme. O dabar man toks komfortas gyventi vienai! Kiek daug visko padarau. Turiu dabar vieną tokį gerbėją, bet pasakiau jam: „Laisvesnė būsiu po ketverių metų.“ Dar liko pusmetis (juokiasi). Tik nežinia, gal naujų darbų atsiras“, - susimąsto Kristina.
O sugeba ji daug ką.
O kaip atsirado knygos?
Kristinos pavardė puikuojasi ant romanų paaugliams „Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“ ir biografinės knygos „Su meile Arina“.
„Pirmą knygą rašiau, kai susilaužiau koją. Negalėjau statyti spektaklio, tapyti nusibodo, tai sumečiau knygą.
O kaip juokingai ieškojau jai leidyklos! Internete naršiau, kuri yra arčiausiai namų. Juk koja dar buvo sugipsuota.
Paskutinioji „Su meile Arina“, kurią parašiau pernai rudenį, buvo tikra atgaiva. Net saldu buvo ją rašant. Po serialų maratono norėjau kitokio darbo ir gavau pasiūlymą rašyti knygą. Rinkausi, svarsčiau, kas būtų įdomu. Pasirinkau dainininkę Ariną. Gal dėl to, kad mėgstu džiazą. Per tris mėnesius parašiau. Žinai, kaip sugalvojau knygos pavadinimą? Rudenį buvo mano tapybos darbų paroda, kuri vadinosi „Su meile Kristė“.
Dabar laisvesnis laikas. Pagaliau spėsiu susitvarkyti buitį. Namuose balaganas - visur pilna knygų, žurnalų. Reikia jiems rasti vietą, kai ką atiduoti, su kai kuo atsisveikinti.
Užteks tau mano istorijos? Papasakojau vos kelis epizodus. O teatre kiek nuotykių buvo!
Turi dar laiko?
Pabaigai vieną pasakosiu. Pavadinkime ją „Kaip lenktynininkas Stasys Brundza aktorę Kristiną Gudonytę į spektaklį vežė“ (krizena).
Pamenu, turėjau kažkokią filmaciją Vilniuje, o kitą dieną, vidurdienį, buvo spektaklis Kaune. Nusprendžiau anksti iš ryto atsikelti ir važiuoti traukinuku. Bet su kinošnikais dirbome iki keturių ryto, paskui darbą reikėjo aplaistyti. Žodžiu, pabundu ir negaliu patikėti - 11 valandų 10 minučių! Šiuo metu turėčiau sėdėti grimerės kėdėje. Galvoju, kas mane galėtų išgelbėti. Skambinu bičiuliui Brundzai: „Stasy, gelbėk.“ Jis mikliai buvo prie mano namų. Kol važiavome, grimavausi. Prie teatro buvome lygiai dvyliktą. Aktoriai stovėjo prie langų, kieme. Niekas nežinojo, spektaklis įvyks ar ne. Šitą mano bajerį senieji teatro žmonės prisimena iki šiol“, - šypsosi Kristina.
Kristinos Jocienės išpažintis
Bibliografija
| Pavadinimas | Metai | Pastabos |
|---|---|---|
| Gėlių dvaras | 2002 | Romano vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą |
| Blogos mergaitės dienoraštis | 2009 | Romano paaugliams, tapo geriausia 2009-ųjų paauglių knyga |
| Ida iš šešėlių sodo | 2012 | Romano paaugliams apie meilę ir amžinybę, išrinkta Metų knyga paaugliams |
| Jie grįžta per pilnatį | 2015 | Mistinis nuotykių romanas, aktualizuojantis Vilniaus istorijos temą |
| Drugeliai virš bedugnės | 2017 | Problemų prozos apysaka apie santykius šeimoje, moralinių atramų paieškas |
Kristinos Gudonytės prozai būdinga nuotykių siužetas, šnekamoji kalba, gyvi charakteriai.
Paaugliai dažnai neturi saugaus užnugario, todėl ieško, klysta, patys sprendžia problemas.
