Laima Šilalienė: Jojimo Aistra ir Gyvenimo Kelias
Laima Šilalienė: Jojimo Aistra ir Gyvenimo Kelias
Ponia Laima, kurios gyvenimas neatsiejamai susijęs su žirgais, pasitinka su šypsena ir kviečia į arklides, kurias vadina savo tikraisiais namais. Jos kelias jojimo pasaulyje prasidėjo prieš daugelį metų, o šiandien ji dalijasi savo patirtimi, pasiekimais ir meile šiam kilniam sportui.
Istorija ir Pradžia
Viskas prasidėjo labai senais laikais - 1982 metais. Čia mums specialiai arklides šitas pastatė, - paprašyta papasakoti apie jojimo klubo įsikūrimą, sakė ponia Laima. - Čia buvo toks smagus Kiaulininkystės komplekso direktorius, kuriam viskas buvo labai įdomu - kur nors tvenkiny gėles sodina, kokius gyvius atveža. Vyko derliaus šventė ir mus pakvietė su parodomąja programa. Mes atvažiavome, padarėme parodomąją programą - šokau per kliūtis, dailusis jojimas. Ir vyras pažadėjo, kad jeigu bus arklidės - jie čia atvažiuos. Taip ant juoko, su humoru ir buvo viskas. Na ir atvažiavome su visa grupe, savo žirgais, kuriuos turėjome Vilniuje, Belmonto jojimo mokykloje.
Pati Laima Vilniuje atsidūrė vaikystėje, kai tėvus išvežė į Sibirą: „Aš likau, nes buvau pas tetą Vilniuje, ėjau į penktą klasę. Taip ir likau pas ją, o tėvus išvežė. Jie grįžo po penkerių metų, o aš mokiausi, nebuvo lengva.“ Bet prie žirgų - nuo mažens. Tėvas turėjo 19 ha savo ir 3 ha dėdės žemės. Ir turėjo šešis arklius, buvo stiprus ūkininkas. Taip pat buvo žirgų mylėtojas, tai turbūt paveldima.
Karjera ir Pasiekimai
Jos patirtis su žirgais - apie 55 metus. „Mes čia turėjome ir daug raitelių, vežėme iš Rusijos neapjotus žirgus, apjodavome ir veždavome į Vokietiją. Kartais būdavo iki šimto. 50 arklių suveža iš visos Lietuvos surinkęs toks vokietis, mes juos apdorojame ir siunčiame toliau. Kažkaip laikėmės, iš to gyvenome. Paskui įsigijome geras kumeles, kergėme ir turėjome savo žirgų. Tai buvo jaunystė, o dabar jau...“, - šypteli ponia Laima.
Ponia Laima sako, kad jos karjera ilga nebuvusi, kaip teigė, ji daugiau treniravusi raitelius ir sau laiko nelabai turėjusi. Dabar moteris išvis nebejodinėja. „Man daktaras uždraudė. Jau ketveri metai, o taip norėčiau atsisėsti ir pataisyti, ką proanūkė negerai daro. Ji labiausiai kariauja su manimi ir neleidžia man sėsti ant žirgo. Turėjau labai daug nugaros traumų“, - atsimena ji.
„Kai 2015 metais Sporto departamente vyko apdovanojimai, tai mūsų vaikas buvo pirmas vaikų rungtyje, jaunučių rungtyje - pirmas, jaunimo - irgi pirmas. Išėjo mano keturi pirmieji. Buvo labai stipri sekcija. Gali būti labai stiprus raitelis ir vidutinis žirgas, o kitas silpnas raitelis ir labai geras žirgas, tai vidutinis žirgas su stipriu raiteliu laimės“, - apie sėkmės formules pasakojo L.Šilalienė.
Jojimo Klubas Šiandien
Šalčininkų rajono pakraštyje, Sakaluose, esančiose jojimo klubo arklidėse žirgų nėra tiek, kiek būdavo anksčiau - kaip sako ponia Laima, „amžius ne tas, jau negali, susimažino, kiek galėjo“. Dabar iš 11 žirgų keturi yra šeimos, kitiems nuomojama vieta. „Dabar užsiimame žirgų saugojimu ir ruošimu varžyboms, taip pat pas mus žmonės kartais atvyksta pajodinėti. Treniruoju dvi sportininkes, o pas mus dirba vienas papildomas žmogus. Mes patys viską darome, dar pajėgiame“, - šypsosi ji.
Pasisveikinusi mus iškart vedasi į arklides. „Čia, mano proanūkės žirgas“, - atidarydama aptvarą ir kviesdama lyg vaiką sako ji ir aiškina, kad bendrai čia laikoma 11 žirgų, iš kurių jos - keturi, nors anksčiau būdavo pilnos visos arklidės, kuriose gyvendavo apie 100 žirgų. „Turėjome daug raitelių, veždavome iš Rusijos žirgus, juos ištreniruodavome ir parduodavome į Vokietiją. Bet taip buvo jaunystėje. <...> Dabar jau amžius nebe tas. Susimažinome, kiek tik buvo galima“, - priduria ji ir glosto proanūkės žirgą, vardu Volanas.
Paprašyta papasakoti, kaip šiandien atrodo moters diena, ji pasakoja, kad ryte pirmiausia į ganyklą išleidžianti žąsiukus, tada apeina žirgus, vėliau atvyksta mokinės, dirbama su jomis, o vakare ji vėl patikrinanti, ar visiems žirgams viskas gerai. „Taip ir sukuosi, einu į arklides, o man ten geriau nei namuose“, - teigia ji. Tiesa, jei dar atsirastų mokinių, Laima sako, kad mielai imtųsi apmokymų ir teigia tik besidžiaugianti, kad kažkam gali perduoti savo žinias. „Žirgai man niekada neatsibodo. Tai - mano gyvenimas, aš kitaip neįsivaizduoju ir jeigu galėčiau atsukti laiką, nieko nekeisčiau“, - teigia ji.
Žirgų ir Žmogaus Ryšys
Tiesa, moteris pasakoja, kad darbo, kad užaugintum čempioną raitelį, reikia įdėti daug, o žirgai, taip pat išskirtiniai gyvūnai - visada puikiai jaučia šeimininką ir jo nuotaikas. „Jie žino nuotaiką. Jeigu kas ne taip, žirgas iškart drausmingas. Būdavo, mėgsta paišdykauti, bet jei aš be nuotaikos - iškart stovi kaip nulietas. Arba būna, atvažiuoja proanūkė ir dar jai neįvažiavus pro vartus, žirgas išgirsta mašinos variklį ir jau skuodžia per aikštę iki vartų. Pažįsta“, - šypsosi ji. Laima sako iki dabar atsimenanti daugelio savo turėtų ir treniruotų žirgų vardus, bet juokiasi nevardinsianti. „Bet prisirišimas labai yra“, - priduria ji.
Būtent proanūkė ir jos bendraamžė (abi merginos baigė šiais metais vidurinę mokyklą) dabar ir yra pagrindinės Laimos mokinės. Kaip sako, kartais pati nori šokti ant žirgo ir parodyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje reikia elgtis. Deja, sveikata jau nebe ta, tad ir proanūkė močiutę saugo, neleidžia net pamėginti.
„Visą laiką sportavome. Vaikai tokie chuliganiukai aplinkui, bet kai pradėjo pas mus sportuoti, iš karto pradėjome laikytis drausmės, nes pavojinga, jeigu nepaklus. Žirgas tuo momentu gali numesti, užlipti ir panašiai. Tad visą laiką laikėmės drausmės, todėl užaugo geri vaikai. Iš pradžių susirinkdavo 30 vaikų, bet daug atkrito“, - šypsosi Laima. Ir dabar, jeigu atsiranda norinčių jodinėti, galbūt nebūtinai siekti sportinių aukštumų, Laima mielai priima: „Jeigu vaikai labai nori, kaip atsakysi? Kai pats esi prie žirgų visą laiką, tai kaip nepadėsi, jeigu ateina ir rodo meilę žirgams.“
Nors lengva nebuvo: „Ypač sunkus metas buvo apie 1992 metus, kada buvo blokada. Mes pėsti vaikščiojome į treniruotes, paskui jau kumelaitę kinkėme. Bet sunkiausia, kadangi ūkiai pašarų nepristatinėjo, o mes atsargų jokių tais metais neturėjome. Būdavo ateini į arklides ir verki, visi arkliai žvengia, o neturi ką paduoti. Ir taip buvo.“ Tuomet teko net į Baltarusiją važiuoti, kur pavyko gauti ruginių šiaudų, nes avižų dar buvo galima įsigyti, o šieno - niekur. Tačiau jau kitais metais situacija ėmė taisytis, pašarais pradėjo rūpintis patys iš anksto.