Žmogaus gimimas: švari lapas ar iš anksto parašyta istorija?
Žmogaus gimimas: švari lapas ar iš anksto parašyta istorija?
Nuo seno žmonės svarsto, ar žmogus gimsta kaip „švari lapas“, ar jo likimas, gebėjimai ir net asmenybė yra iš anksto nulemti. Nors mokslas ir filosofija pateikia skirtingas perspektyvas, bendras sutarimas linksta link sudėtingesnio požiūrio, kuriame svarbią rolę vaidina tiek genetinės predispozicijos, tiek aplinkos įtaka.
Genetika ir paveldimumas: pradiniai brėžiniai
Genetika suteikia mums pradinį „brėžinį“, kuris apibrėžia daugelį mūsų fizinių savybių ir polinkį į tam tikrus elgesio modelius ar net sveikatos problemas. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų gyvenimo kelias yra griežtai apibrėžtas.
Smegenų vystymasis ir sinapsių formavimasis
Pasak Osvaldo Rukšėno, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vadovo, žmogus gimsta su pertekliniais sinapsių skaičiumi, kurie vėliau, patirties ir aplinkos įtakoje, formuojasi arba nyksta. „Manoma, kad mechanizmas toks - yra perteklinis sinapsių skaičius (ne visai tabula rasa, bet pusiau švarus lapas). Patirties būdu formuojamas žinių bagažas, tuo pačiu - ir atmintyje laikomos informacijos bagažas. Nereikalingos, nenaudojamos sinapsės su laiku nunyksta“, - aiškina mokslininkas.
Aplinka, kurioje auga vaikas, ir jo ugdymas turi ilgalaikių pasekmių. „Šiame etape itin svarbi aplinka, kaip vaikas bus ugdomas, nes tai turės skirtingas ir ilgalaikes pasekmes“, - priduria O. Rukšėnas.
Aplinkos ir patirties vaidmuo: rašant istoriją
Aplinka, socialinė aplinka, išsilavinimas, patirtys - visa tai formuoja mus kaip asmenybes, suteikdama spalvų ir niuansų mūsų „švariam lapui“.
Atmintis: mokymosi ir išgyvenimo pagrindas
Atmintis yra neatsiejama mokymosi proceso dalis. Pasak A. Bagdono, atmintis užtikrina individo išgyvenimą, nes „įsimenama tai, kas reikalinga, svarbu ir ko gali prireikti ateityje.“ Ji yra selektyvi ir evoliucijos „atkaltas“ mechanizmas, padedantis mums suprasti ir veikti pasaulyje.
Atmintis skirstoma į deklaratyvinę (tai, ką galima įvardinti) ir procedūrinę (mechaniniai veiksmai). Taip pat išskiriami trys atminties lygmenys pagal trukmę: sensorinis (sekundės ar milisekundės), trumpalaikis (kelios minutės) ir ilgalaikis, kurioje kai kurie prisiminimai gali būti saugomi visą gyvenimą.
Sinapsės ir informacijos apdorojimas
Sinapsės, jungtys tarp nervinių ląstelių, yra itin svarbios atminties veikimo procesui. Jų dėka informacija yra saugoma ir apdorojama. „Kai nebenaudoji tos informacijos, sinapsių efektyvumas silpnėja, silpnėja ir tie vadinamieji atminties pėdsakai“, - lygina A. Bagdonas atminties veikimą su kompiuterine atmintimi.
Įdomu tai, kad mokslininkai pastebi, jog mokantis naujų dalykų ne tik stiprėja sinapsės, bet ir jos gali būti naikinamos. Kuo tiksliau atliekame veiksmą ar suprantame sąvokas, tuo daugiau „išgenėjama“ nereikalingų ryšių.
Aplinkos poveikis genams
Netgi turint identišką DNR, aplinka gali smarkiai paveikti žmogaus vystymąsi. Pavyzdžiui, jei nėščia moteris rūko, tai gali atsiliepti net trečiajai kartai. Tai rodo, kad mūsų genetika nėra nekintama ir yra paveiki aplinkos veiksnių.
Individo pasirinkimas ir kūrybiškumas
Nors geno ir aplinkos įtaka yra reikšminga, žmogus turi laisvę rinktis, kaip interpretuoti savo patirtis ir kaip kurti savo gyvenimą. Menininkė Rasa Jundulaitė, dirbanti su „ready-made“ objektais, teigia, kad keisdama ir perkontekstualizuodama jau egzistuojančius daiktus, ji protestuoja prieš pasaulį ir iš dalies su juo susigyvena. Tai yra jos būdas kurti prasmę ir atrasti terapinę būseną.
„Manau, kad vienas svarbiausių dalykų, ką galime padaryti - tai rasti racionalią pusiausvyrą su gamta“, - teigia A. Balčius, pabrėždamas žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį. Ši pusiausvyra, gebėjimas prisitaikyti ir kurti, yra esminiai mūsų egzistavimui.
Galiausiai, nors žmogaus gimimas gali būti lyginamas su „švariu lapu“, ant jo rašome istoriją mes patys, paveikti genų, aplinkos ir savo pačių pasirinkimų. Tai nuolatinis procesas, kuriame svarbią rolę atlieka atmintis, mokymasis, prisitaikymas ir gebėjimas kurti.