Dažnas žindymas naktį ir dantų sveikata: mitai ir tiesa
Dažnas žindymas naktį ir dantų sveikata: mitai ir tiesa
Dantų dygimas - tai vienas pirmųjų didžiųjų išbandymų, kurį tenka išgyventi ne tik kūdikiui, bet ir jo tėvams.
Dygstantys dantukai gali sukelti įvairių fizinių ir emocinių reakcijų, o viena iš dažniausių - prastas miegas.
Daugelis tėvų pastebi, kad mažylis tampa neramesnis, dažniau prabunda, verkia ar net visiškai atsisako miego naktimis.
Kada prasideda dantų dygimas?
Pirmieji dantukai paprastai pradeda dygti kūdikiui sulaukus 4-7 mėnesių, tačiau tai labai individualu.
Kai kuriems kūdikiams dantys pasirodo dar anksčiau, kitiems - tik sulaukus vienerių.
Dažniausiai pirmieji pasirodo apatiniai centriniai kandžiai, vėliau - viršutiniai.
Visas dantų dygimo procesas gali tęstis iki 2,5-3 metų, kol išdygsta visi 20 pieninių dantų.
Kaip dantų dygimas veikia miegą?
Dantų dygimas - tai fiziologiškai sudėtingas procesas, lydimas tam tikrų nemalonių pojūčių:
- Dantenų skausmas ir spaudimas. Dygstant dantims, dantenos patinsta ir tampa jautrios. Tai sukelia nemalonų spaudimą, kuris naktį, kai nėra kitų dirgiklių, jaučiamas dar stipriau.
- Padidėjęs seilėtekis. Gausus seilių kiekis gali sukelti ne tik diskomfortą, bet ir odos sudirginimą aplink burną, o tai dar labiau trikdo miegą.
- Dirglumas ir nuotaikų kaita. Skausmas ir diskomfortas veikia kūdikio emocinę būseną. Vaikas gali būti nervingas, verkšlenti be aiškios priežasties, jaustis nesaugus ir reikalauti daugiau tėvų dėmesio.
- Dažnesnis pabudimas naktį. Naktinis miegas tampa fragmentiškas - kūdikis dažnai pabunda, nerimsta, sunkiai užmiega iš naujo.
Kaip atpažinti, kad neramumas susijęs būtent su dantų dygimu?
Dantų dygimas gali būti painiojamas su kitais sveikatos sutrikimais.
Todėl svarbu žinoti būdingus dygimo požymius:
- Kūdikis dažnai kiša pirštus ar daiktus į burną ir juos kandžioja.
- Padidėjęs seilėtekis.
- Paraudusios, patinusios dantenos.
- Kartais - lengvas temperatūros pakilimas (iki 37,5 °C).
- Sutrūkinėjęs ar pablogėjęs apetitas.
- Odos paraudimas ar bėrimas aplink burną (nuo seilių).
- Padidėjęs neramumas ir miego sutrikimai, ypač naktį.
Svarbu paminėti, kad stiprus karščiavimas, viduriavimas ar vėmimas nėra būdingi dantų dygimui - tokiu atveju reikėtų kreiptis į gydytoją.
Kaip padėti kūdikiui, kai dygsta dantukai?
Nors dantų dygimas neišvengiamas, yra būdų, kaip sumažinti su juo susijusį diskomfortą ir pagerinti vaiko miegą:
- Masažuokite dantenas
Švelnus dantenų masažas švariu pirštu ar specialiu silikoniniu šepetėliu gali sumažinti spaudimą ir skausmą. - Naudokite kramtukus
Atšaldyti (bet ne sušaldyti) kramtukai padeda malšinti dantenų niežulį ir dirginimą. Svarbu, kad jie būtų saugūs ir neturėtų mažų detalių. - Pasitarkite su gydytoju dėl gelių ar vaistų
Kai kurie dantų dygimo geliai turi šaldantį ar priešuždegiminį poveikį. Tačiau prieš naudojant bet kokias priemones būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. - Rami atmosfera prieš miegą
Sukurkite ramią, saugią ir pastovią miego rutiną - maudynės, švelni muzika ar lopšinė gali padėti vaikui atsipalaiduoti prieš miegą. - Tėvų artumas
Kartais viskas, ko reikia vaikui - tai mamos ar tėčio apkabinimas. Jūsų buvimas ir švelnus kalbėjimas nuramina bei padeda lengviau užmigti net ir skausmo metu.
Kiek tai tęsis?
Kiekvieno dantuko dygimas gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės.
Visas procesas - nuo pirmojo iki paskutiniojo danties - gali užtrukti kelerius metus, tačiau intensyviausi pokyčiai vyksta pirmaisiais dvejais gyvenimo metais.
Nors dantų dygimas - ilgas kelias, laikui bėgant vaiko organizmas vis geriau prisitaiko, ir reakcijos tampa švelnesnės.
Dantų dygimas ir miegas: tėvų požiūris
Labai svarbu, kad tėvai šiuo laikotarpiu išliktų kantrūs ir supratingi.
Naktiniai pabudimai ir neramios dienos gali išvarginti visą šeimą, tačiau svarbu suprasti, kad tai laikina.
Dantų dygimas yra natūrali vystymosi dalis, kuri rodo, kad vaikas auga ir bręsta.
Tėvų emocinė būsena taip pat perduodama vaikui.
Jei mama ar tėtis nuolat įsitempę, nervingi ar nekantrūs, kūdikis tai jaučia ir tampa dar neramesnis.
Naktinis žindymas ir dantų sveikata: moksliniai duomenys ir diskusijos
Naktinis žindymas - tema, sukelianti daug diskusijų tarp tėvų ir specialistų.
Dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad motinos pienas, ypač naktį, gali kenkti dantukams dėl jame esančio cukraus (laktozės).
Tačiau moksliniai tyrimai pateikia nevienareikšmiškus atsakymus ir atveria naujus aspektus.
Mitai ir tiesa apie motinos pieną ir dantų ėduonį
Vienas dažniausių mitų - motinos pienas kenkia dantims.
Tačiau daugelis tyrimų rodo ką kita.
Nėra mokslinių įrodymų, kad motinos pienas kenktų žindomo kūdikio dantukams.
Didžiausią įtaką dantų ėduonies atsiradimui turi paveldimumas, mitybos įpročiai ir burnos higiena.
Kai kurie tyrimai netgi rodo, kad žindymas gali apsaugoti dantis nuo ėduonies.
Antibakterinės motinos pieno sudedamosios dalys, tokios kaip imunoglobulinai A ir G bei laktoferinas, stabdo ėduonį sukeliančių bakterijų (Streptococcus mutans) augimą.
Laktozė motinos piene yra apsaugota antibakterinių ir fermentinių komponentų, todėl ji nėra tokia žalinga dantims kaip pramoninis cukrus.
Palyginimui, dirbtinai maitinant buteliuku, pieno mišinio turinys pirmiausiai patenka į burną, tarsi vaiko dantukai mirktų pieno mišinio „baseine“.
Kas iš tikrųjų lemia dantų ėduonį?
Dantų ėduonis yra sudėtinga liga, kuriai įtakos turi daugybė veiksnių:
- Cukraus vartojimas - pirminė dantų ėduonies priežastis. Cukraus gausu ne tik saldumynuose, bet ir sultyse, javainiuose, duonos gaminiuose, razinose ir kitame maiste. Svarbiausia ne saldaus maisto kiekis, o jo vartojimo dažnis.
- Mikroorganizmai - kuo anksčiau kūdikis užsikrečia dantų ėduonį sukeliančiais mikroorganizmais, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jo dantukus pažeis ėduonis. Šios bakterijos gali būti perduodamos bučiuojant kūdikį, naudojant tą patį šaukštą, aplaižant čiulptuką ir pan.
- Seilių trūkumas (kserostomija) - seilės apsaugo nuo ėduonies mechaniškai nuplaudamos nuo dantų ligos sukėlėjus bei maisto likučius.
- Ligos - mamos ar vaisiaus ligos bei stresai nėštumo metu taip pat gali turėti įtakos.
- Higiena - prasta vaiko ir šeimos burnos higiena sudaro palankią terpę ėduoniui atsirasti. Reguliarus vaiko dantų valymas yra svarbi priemonė.
- Genetika - genetiniai veiksniai taip pat turi įtakos dantų būklei.
Naktinis žindymas ir jo įtaka
Naktiniai žindymai yra svarbūs kūdikiui gauti pakankamai maisto ir palaikyti pieno gamybą.
Nors kai kurie specialistai rekomenduoja riboti naktinį žindymą išdygus pirmiesiems dantims, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nerekomenduoja nutraukti naktinio maitinimo vien dėl dantų problemų.
Svarbu nepamiršti burnos ertmės higienos: kasdien ryte ir vakare valyti vaiko dantukus.
Naktinio maitinimo metu svarbu atkreipti dėmesį į vaiko žiojimo techniką, kad spenelis būtų giliai burnoje, o liežuvis - apačioje.
Jei vaikas yra alkanas, svarbu jį pamaitinti, nes alkis gali sukelti neramumą ir sutrikdyti miegą.
Tėvų kantrybė ir supratingumas šiuo laikotarpiu yra itin svarbūs.
Kaip valyti kūdikio dantis – ko tikėtis
Kūdikio miego ypatumai ir raidos etapai
Naujagimio miegas yra labai skirtingas nuo suaugusiųjų.
Per parą naujagimis miega apie 18 valandų, tačiau jo miego periodai trumpalaikiai ir pasiskirsto tolygiai dieną bei naktį.
Vienas miego ciklas trunka apie 40-50 minučių, todėl kūdikis gali dažnai prabusti.
Svarbu reaguoti į pirmuosius alkio ženklus, nes verkimas yra vėlyvas alkio požymis.
Pirmųjų trijų gyvenimo mėnesių laikotarpiu kūdikio miegas keičiasi, formuojasi paros ritmas.
Vaikai pradeda skirti dieną ir naktį, ilgiau miega tamsiuoju paros metu.
Vėliau, įgydami naujų įgūdžių ir patirdami daug įspūdžių, vaikai vėl gali pradėti dažniau keltis naktį.
Tai yra normalus vaiko raidos etapas, kai jam reikia nusiraminimo, šilumos ir jaukumo.
Tokie raidos šuoliai kartojasi apytiksliai kas tris mėnesius.
Jei mama atsiliepia į vaiko poreikius ir juos patenkina, vaikas galiausiai nusiramina.
Bandymas taikyti savarankiško migdymosi teorijas gali turėti priešingą poveikį.
Svarbu atsižvelgti į vaiko poreikius ir jo raidos ypatybes.
Jei kūdikio miegas kelia daug klausimų, verta pasitarti su miego konsultantu.
Visų pirma, tai priklauso nuo mažylio poreikių ir jo raidos ypatybių.
Yra ir vos 2-3 mėn. amžiaus kūdikių, kurie ramiai išmiega kone visą naktį.
Specialistai vieningos nuomonės šiuo klausimu taip pat neturi: yra pediatrų, teigiančių, kad jau 3-6 mėnesių amžiaus kūdikis be jokio fizinio diskomforto gali išmiegoti nemaitintas visą naktį.
Tačiau naktiniai maitinimai ir nuolatinis miego trūkumas tėvams (o ypač mamai) gali būti varginantis.
Dažnai kiek paaugęs kūdikis taip susižavi aplink jį esančiu pasauliu, žaidimais, kad mažylis vietoj to, kad normaliai pavalgytų, tiesiog "lengvai užkanda".
Kad mažylis gerai pasisotintų, labai svarbu, kad dienos maitinimų metu aplink būtų kuo mažiau dirgiklių: jei žindai, maitink kūdikį atskirame kambaryje, geriausia su nuleistomis užuolaidomis ar prigesinta šviesa.
Jei be maisto kūdikis nenurimsta, reiškia jis yra alkanas.
Praėjus porai valandų po to, kai kūdikis užmigo, prieš eidama miegoti pati, pamaitinkite vaiką.
Sudarydami vaiko dienotvarkę, atsižvelkite į tai, kada kūdikis įpratęs valgyti, tuštintis ir miegoti.
Taip, naujagimiai turi būti maitinami tada, kai išalksta.
Tačiau, kuo vyresnis kūdikis, tuo jo maitinimo ritmas tampa reguliaresnis ir nuoseklesnis.
Jei žindote dažniau, krūtis keiskite ne dažniau, kaip kas 3-4 val.
Jei kūdikį iki šiol bandėte užmigdyti jį maitindami, jis įprato nurimti ir užmigti būtent tokiu būdu.
Geriau pamėginkite nuraminti mažylį švelniai pakalbindami, paglostydami ar duodami žinduką (jei naudojate jį).
Neimkite kūdikio ant rankų, jei galima be to apsieiti.
Dantų ėduonis dažnai pažeidžia vaikų dantis: virš 40-ies procentų vaikų turi dantų ėduonį ikimokykliniame amžiuje.
Senesnių tyrimų rezultatai rodė, kad žindymas naktimis sukeldavo dantų ėduonį, tačiau šiuose tyrimuose nebuvo išskiriami kūdikiai, kurie buvo tik žindomi.
Tyrimuose dalyvaudavo ir kūdikiai, kurie gaudavo pieno mišinio.
Naujesni tyrimai rodo, kad žindymas stabdo dantų gedimą.
Dauguma kūdikių žinda naktimis.
Naktiniai žindymai yra labai svarbūs tam, kad kūdikis gautų pakankamai maisto.
Naktinis žindymas nesukelia dantų ėduonies.
Kai kuriems vaikams atsiranda dantų ėduonis.
Jūratės Čiakienės nuotr.
Pasigirsta kaltinimų, kad toks pat žalingas gali būti ir naktinis žindymas.
Iki 1996 m. tokia pati buvo ir Amerikos vaikų odontologų akademijos pozicija.
Dar 1999 m. dr. Erickson‘as straipsnį apie žindymą ir dantų ėduonį baigė sakiniu: „Motinos pienas neturi dantų ėduonį sukeliančių savybių“.
Šio straipsnio autoriaus ir jo kolegų atliktas tyrimas atskleidė, kad kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir sukelia dantų ėduonį, kartu pakenkdami ir gilesniems dantų sluoksniams.
Žindant didžioji ištekančio pieno dalis patenka tiesiai į ryklę, tuo tarpu dirbtinai maitinant buteliuko turinys pirmiausiai patenka į burną.
Galima sakyti, kad vaiko dantukai tarsi mirksta pieno mišinio „baseine“.
Ne mažai mokslininkų ieškojo reikšmingų ryšių tarp žindymo ir dantų ėduonies.
Tačiau 1998 m. buvo prieita prie išvados, jog ankstesnių tyrimų rezultatai prieštaringi, o tyrimo metodai dažnai netikslūs.
Pastarąjį dešimtmetį atlikta daugybė įdomių tyrimų, nagrinėjančių šių dviejų reiškinių ryšį.
Tyrimai su žiurkėmis parodė, jog žiurkių jauniklių, gavusių žiurkių pieną kaip vienintelį maistą, dantų ėduonis nepakenkė, priešingai nei maistui gavusių tik vandens arba pieno ir cukraus tirpalus.
Keli motinos pieno sudedamosios dalys turi tiesioginį apsauginį poveikį nuo Streptococcus mutans - dantų ėduonį sukeliančių bakterijų.
Tai imunoglobulinai A ir G.
Jie sulėtina šių streptokokų augimą.
O motinos piene esantis laktoferinas lengvai nugali Str.
Šiuo metu manoma, kad ėduonį sukeliančias bakterijas kūdikiui gali perduoti tėvai, globėjai, draugai ir kiti bakterijų nešiotojai.
Buvo prieita prie išvados, kad ėduonis yra infekcinė užkrečiama liga, dažniausiai sukeliama Streptococcus mutans bakterijų.
Ką tik gimusio naujagimio burna yra sterili.
Joje nėra ėduonį sukeliančių bakterijų.
Šias bakterijas naujagimis įgyja, jomis apsikrečia tam tikru savo gyvenimo tarpsniu.
Į kūdikio burną šis mikroorganizmas gali patekti daugeliu skirtingų būdų - bučiuojant kūdikį, naudojant tą patį šaukštą, aplaižant kūdikio čiulptuką, kūdikiui žaidžiant su namiškių dantų šepetėliais ir kt.
Kuo ilgesnį laiką ir dažniau trunka toks kontaktavimas su užkrato nešiotoju, tuo daugiau šių bakterijų susikaupia ant kūdikio dantukų.
Nustatyta, jog kuo vėliau pirmieji dantys susitiks su šiuo mikroorganizmu, tuo mažesnė tikimybė, kad išsivystys ėduonis.
Laktozė yra pieno „cukrus“.
Ją sudaro du komponentai - gliukozė ir galaktozė.
Kai kurie autoriai tvirtina, kad motinos pienas dėl jame esančios laktozės turi tokias pačias ėduonį sukeliančias savybes, kaip ir bet kuris kitas cukraus tirpalas buteliuke.
Tačiau laktozė motinos piene yra apsaugota antibakterinių ir fermentinių komponentų.
Šiuo metu pasaulyje žinoma 4640 žinduolių rūšių.
Žmonės yra viena iš jų.
Ar nekeista, kad tik žmonių „jaunikliai“ turi ėduonies pakenktus pieninius dantis?
Ar tai turėtų reikšti, kad moterų pienas yra prastesnis nei VISŲ kitų žinduolių rūšių patelių?
Tačiau naminiams gyvūnams ši problema pasitaiko dažniau, bet paprastai taip nutinka, nes jie gauna žmonių maisto.
Visi žinduoliai žindo savo jauniklius.
Laktozės yra beveik visų jų piene.
Žinduoliai žemėje gyvena apie 2-4 milijonus metų.
Moderniojo Homo Sapiens „era“ prasidėjo prieš 30 000-35 000 metų.
Antropologai mano, kad ėduonies atsiradimas susijęs pirmiausiai su kultivuojamų javų auginimo pradžia.
Pasigirdus nuomonei, kad ėduonį sukeliančios bakterijos gali būti nepajėgios suskaidyti pagrindinio motinos pieno cukraus laktozės taip lengvai kaip sacharozės (to cukraus, kuriuo paprastai saldiname visus savo patiekalus bei gėrimus), Gamtos istorijos institute Vašingtone buvo atliktas tyrimas: įvertinta apie 600 priešistorinių laikų žmonių kaukolių.
Dauguma žindytų protėvių nesusidūrė su ėduonies problema.
Jų dantų liekanose rastas tik minimalus ėduonies kiekis - vos 1,4 proc.
Blogas sąkandis irgi buvo retas radinys.
Šių kaukolių gomurio skliautas platus, o dantų lankai dailios „U“ raidės formos.
Antropologai mano, kad priešistorinių laikų žmonių vaikai būtų neišgyvenę dėl nesugebėjimo sukramtyti maisto, jei jie būtų netekę dantų taip dažnai kaip šiandien.
Jų gyvybei būtų kilęs pavojus ir dėl infekcijos išplitimo atsiradus dantų ėduonies komplikacijai - pūliniui.
Tačiau praeityje to nebuvo.
Ne tik kūdikių mityba gali turėti įtakos dantų ėduoniui atsirasti.
CUKRUS.
Cukraus suvartojimas - pirminė dantų ėduonies priežastis.
Cukraus, „plačiąja“ prasme, gausu ne tik saldžiuose pyragaičiuose ar sausainiuose, bet ir įvairiose sultyse, javainiuose, duonos gaminiuose, razinose ir kitame „sveikame“ maiste.
Jo dedama ir į vaikams skirtų vaistų sirupus, tabletes ir kt.
Svarbiausia ėduoniui atsirasti ne saldaus maisto kiekis, o jo vartojimo dažnis.
MIKROORGANIZMAI.
Kuo anksčiau kūdikis užsikrečia dantų ėduonį sukeliančiais mikroorganizmais, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jo dantukus pažeis ėduonis.
Rizika didėja ir tada, kai ligos sukėlėjo kūdikio burnytėje prisikaupia labai daug.
SEILIŲ TRŪKUMAS.
Tai kserostomija, arba burnos sausumas (nepakankamas seilių išsiskyrimas).
Seilės apsaugo nuo ėduonies susidarymo mechaniškai nuplaudamos nuo dantų ligos sukėlėjus bei maisto likučius.
LIGOS.
Mamos ar vaisiaus ligos bei stresai nėštumo metu irgi turi įtakos.
HIGIENA.
Prasta vaiko šeimos dantų ir bendra higiena kuria palankią terpę ėduoniui atsirasti.
Reguliarus vaiko dantų valymas - svarbi priemonė, sauganti nuo dantukus nuo ėduonies.
GENETIKA.
Mūsų vienintelis kūrėjas sukūrė krūties pieną, kad būtų idealus maistas 4640 žinduolių rūšių mažyliams.
Visų žinduolių jaunikliai auga, vystosi ir klesti valgydami savo motinų pieną, o jų pieninių dantų ėduonis nepažeidžia.
Vieninteliai žinduoliai, kurių jauniklių dantys pažeidžiami ėduonies, yra žmonės.
Mokslinių tyrimų duomenys rodo, jog ryšio tarp žindymo ir dantų ėduonies nėra.
Motinos pienas pats savaime kartu su laktozė jame nesukelia dantų ėduonies.
Žindymas - gyvybiškai svarbus visų žinduolių gerovei ir sveikatai - tiek jaunikliams, tiek jau suaugusiems individams.
Krūties pienas turi daugybę moksliškai įrodytų privalumų burnos ir dantų sveikatai.
Aišku viena, jog medikų bei odontologų bendruomenės turėtų informuoti sveikatos apsaugos institucijas ir visuomenę apie žindymo įtaką burnos ir dantų sveikatai.
Parengta pagal dr.B.Palmer.
