Abortų istorija ir teisinis statusas Lietuvoje bei pasaulyje
Abortų istorija ir teisinis statusas Lietuvoje bei pasaulyje
Abortas, mediciniškai apibrėžiamas kaip persileidimas arba dirbtinis nėštumo nutraukimas, yra viena iš labiausiai diskutuojamų temų pasaulyje. Šiame straipsnyje nagrinėjamas teisėtas aborto statusas Lietuvoje, jo prieinamumas, reglamentavimas ir visuomenės nuomonės įvairumas.
Aborto apibrėžimas ir rūšys
Abortas (lot. abortus - persileidimas) mediciniškai apibrėžiamas kaip persileidimas arba dirbtinis nėštumo nutraukimas. Šnekamojoje kalboje abortu dažniausiai vadinamas tik dirbtinis nėštumo nutraukimas. Tai embriono, gemalo ar vaisiaus sunaikinimas moters gimdoje, naudojant chirurgines ar medikamentines priemones. Nėštumo nutraukimas iki 12 nėštumo savaičių laikomas ankstyvuoju, o iki 24 savaičių - vėlyvuoju.
Abortas (lot. abortus < aborior - sunykstu, apmirštu) yra sąmoningas nėštumo nutraukimas bet kurioje nėštumo stadijoje. Šis dirbtinai sukeliamo aborto apibrėžimas neapima savaiminio nėštumo nutrūkimo (dar vadinamo persileidimu) iki 24-os savaitės, jei jis kyla be žmogaus valios ir įsikišimo. Po 24-os savaitės savaiminis nėštumo nutrūkimas (persileidimas) laikomas priešlaikiniu gimdymu. Persileidimas būna ankstyvasis (nėštumas iki 15-os savaitės) ir vėlyvasis (15-24 savaičių nėštumas). Persileidimas būna dėl įvairių priežasčių: kai pats embrionas nesivysto ir žūsta, kai motina suserga kai kuriomis infekcinėmis ligomis, dėl fizinių ar psichologinių traumų ir kt. Motina dėl savaiminio (t. y. ne sukelto) persileidimo nėra moraliai atsakinga.
Tai embriono, esančio moters gimdoje (priklausomai nuo vystymosi stadijos, gemalo arba vaisiaus), sunaikinimas chirurginiu būdu ar medikamentinėmis priemonėmis. Legalus abortas atliekamas tik medicinos įstaigoje ir gydytojo; kitur atlikus abortą (vadinamasis kriminalinis abortas), gali iškilti daug papildomų pavojų nėščiajai. Daugelyje šalių nėštumą leidžiama nutraukti tik iki 12 nėštumo savaitės, o neteisėtas nutraukimas laikomas nusikaltimu.
Pagal klinikinę eigą skiriamas gresiantysis (atsiskiria tik nedidelio ploto choriono gaureliai, didelių skausmų nebūna, kraujingos išskyros esti negausios ar jų visai nebūna; nėštumą galima išsaugoti), prasidantysis (atsiranda stipresnių, sąrėmių pobūdžio skausmų, gausesnės kraujingos išskyros; nėštumą dar galima išsaugoti), progresuojantysis (atsiskyrę gemalo audiniai išstumiami iš gimdos į atsidariusį jos kaklelio kanalą, stiprėja sąrėmiai, smarkiai kraujuojama; nėštumo išsaugoti jau neįmanoma), dalinis (dalis vaisiaus audinių pasišalina iš gimdos), visiškas (vaisiaus audiniai pasišalina iš gimdos) ir neįvykęs (žuvęs vaisius lieka gimdoje, jo audiniai suyra) abortas.
Abortų istorija
Nors šiandien dėl naujų procedūrų didesnio efektyvumo abortų skaičius nuolat auga, jų istorija siekia mažiausiai keturis tūkstantmečius. Senovės Kinijos ir Egipto rankraščiuose aptinkami pirmieji reprodukciją reglamentuojantys įstatymai, leidžiantys abortus retais atvejais ir naudojant abortifikuojančias žoleles. Kita vertus, buvo taikomos griežtos bausmės, kai moteris nutraukdavo nėštumą be vyro sutikimo.
Senovės Romos ir Graikijos polių piliečiams prenatalinis žmogaus gyvybės nutraukimas taip pat nebuvo naujiena. Priešingai, buvo sukurta ir plačiai naudojama daugybė aborto metodų. Net žinomų filosofų, tokių kaip Platonas, Hipokratas ir kitų raštuose pateikiama daugybė įvairių metodų, kaip sukeliamas planuotas persileidimas. Kaip pavyzdžius galima paminėti silfijaus (neapibrėžta istorinė žolė) arba aristolochijos (gimdymo žolės) valgymą, kiuretės naudojimą, badavimą, žolelių vonias ir pilvo srities spaudimą, kad būtų išstumtas negimusio kūdikio kūnas. Vis dėlto nėštumo nutraukimas dažniausiai buvo praktikuojamas prostitucijos pasaulyje ir į jį Romos valstybė žiūrėjo iš aukšto kaip į blogą pavyzdį visai visuomenei ir kaip į tėvų teisių pažeidimą. Todėl laikinas ištrėmimas buvo įprasta bausmė gydytojams ir akušeriams, kurie duodavo skysčių su abortuojančiais augalais, ypač pirmaisiais nėštumo mėnesiais, kol dar nebuvo galima pajusti pirmųjų negimusio kūdikio judesių.
Ši tendencija nenutrūko viduramžiais ir išliko iki naujųjų laikų. Dėl didelio chirurginių abortų mirčių skaičiaus ir aiškaus „užkulisinių abortų“ pasmerkimo abortai nuo pastojimo iki gimimo buvo griežtai draudžiami XIX a. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje suklestėjus ankstyvajam feminizmui, feminisčių aktyvistės, kaip pvz. Elizabeth Cady Stanton ir Susan B. Anthony, priešinosi abortams, nes suprato, kad ši praktika neišsprendžia pagrindinių visuomenės problemų.
Mūsų laikų abortų istorija prasideda XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje, kai įvairios kompanijos pradėjo masiškai gaminti aborto tabletes ir buvo priimti pirmieji įstatymai, leidžiantys daryti abortus, „siekiant apsaugoti motinos gyvybę“. Pirmoji abortus legalizavusi šalis Europoje buvo SSRS 1920 m. Jos pavyzdžių sekė daugelis Europos šalių XX a. šeštajame dešimtmetyje. Nacistinė Vokietija abortus naudojo eugeniniais sumetimais, pavyzdžiui, neįgaliems vaikams ir „ne arijų“ palikuonims. Dauguma Vakarų Europos šalių - pradedant Jungtine Karalyste - legalizavo abortus septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje kaip vienas iš 1968 m. protestų rezultatų. 2024 m. Prancūzijos valstybė nusprendė įtraukti abortą į savo nacionalinę konstituciją kaip pilietinę teisę.
Teisinis aborto statusas Lietuvoje
Lietuvoje abortai yra legalūs. Iki 1955 m., kaip ir visoje TSRS, abortai buvo draudžiami, išskyrus būtinus atvejus. Vėliau buvo nustatyta griežta tvarka. Šiuo metu abortų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Leidžiama nutraukti nėštumą nesuėjus 12 savaičių. Nėštumas, kurio trukmė nesiekia 6 savaičių, gali būti nutraukiamas ambulatoriškai, t. y. privačioje klinikoje arba poliklinikoje; tuo tarpu 6 - 12 savaičių nėštumas nutraukiamas tik stacionare. Nėštumas, kuriam yra ne daugiau nei 22 savaitės, nutraukiamas tik tuo atveju, jei yra kokie nors rimti sveikatos sutrikimai ar grėsmė gyvybei.
Buvusioje SSRS (ir Lietuvoje) iki 1955 abortas buvo draudžiamas, išskyrus būtinus atvejus, ir laikomas nusikaltimu (atsakė ir jį dariusieji, ir nėščioji kaip bendrininkė). Legalizavus abortą buvo nustatyta šių operacijų atlikimo tvarka, o jos pažeidimas laikomas nusikaltimu.
Straipsnyje, kritiškai įvertinus neskelbtą dokumentinę medžiagą ir publikuotus šaltinius, siekiama atskleisti abortų problemą tarpukario Lietuvoje. Abortas, įvykstantis savaime, šio tyrimo kontekste nėra svarbus, todėl kaip darbo objektas išskiriamas dirbtinai nutrauktas nėštumas. Dėmesys skiriamas teisiniam abortų reglamentavimui, dirbtinio nėštumo nutraukimo priežasčių išryškinimui bei priemonėms, kuriomis jis buvo atliekamas. Siekiama parodyti skirtingus abortų vertinimus, vyravusius tarpukario Lietuvos visuomenėje. Iki 1935 m. baudžiamajame statute buvo numatyta, kad už visus dirbtinius abortus turi būti baudžiama. 1935 m. priimtu įstatymu legalus dirbtinis nėštumo nutraukimas buvo galimas tik tada, jeigu moters gyvybei grėsė pavojus arba ji tapo nusikaltimo auka. Toks pokytis leidžia spręsti apie tam tikrą pažangą to meto visuomenėje, tačiau tyrimas parodė, kad to nepakako.
Moterys nutraukti nėštumą pasirinkdavo vedamos tokių motyvų kaip sunki ekonominė padėtis, taip pat dėl neigiamo visuomenės požiūrio į netekėjusią besilaukiančią merginą ar asmeninio apsisprendimo neturėti vaikų. Tokia priešprieša tarp įstatymų ir kasdienio gyvenimo turėjo įtakos tam, kad abortai buvo atliekami slapta, itin kenksmingomis sąlygomis bei priemonėmis. Susiklosčiusi ydinga praktika lėmė sunkius nėščiųjų susirgimus ar net mirtis. To meto visuomenėje abortai buvo vertinami kaip sunkus moralinis nusižengimas, tačiau kartu atkreiptas dėmesys, kad tik įstatymų nepakanka siekiant išspręsti dirbtinio nėštumo nutraukimo problemą.
Neteisėtai atlikęs abortą asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nėštumo nutraukimas prieš nukentėjusiosios valią laikomas tyčiniu sunkiu kūno sužalojimu ir yra priskiriamas prie nusikaltimų gyvybei, sveikatai, laisvei, žmogaus asmenybei.
Daugelyje šalių moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra kontraindikacijų (t. y. moteris neserga ūminiu ir poūmiu genitalijų uždegimu, infekcine liga). Abortas yra nusikaltimas, kai nėštumas nutraukiamas neteisėtai: atlieka ne gydytojas ginekologas, atliekamas ne gydymo įstaigoje, neleistinas medicinos požiūriu.
Statistika ir tendencijos
Higienos instituto duomenimis, 2019 m. Lietuvoje buvo atlikti 6436 nėštumo nutraukimai, iš kurių 3196 buvo dirbtiniai. Lyginant oficialiai pateikiamus dokumentus, Lietuvoje abortų mastas, pasak jos, buvo mažesnis nei kitose Sovietų Sąjungos valstybėse. Šiandieninėje Lietuvoje per metus atliekama apie 4-5 tūkst.
Pastaruosius penkiasdešimt metų pasaulyje vyrauja abortų įstatymų liberalizavimo tendencija, ypač pramoninėse šalyse. PSO duomenimis, kasmet pasaulyje įvyksta apie 73 milijonai abortų. Šalyse, kuriose abortai legalūs (išskyrus Kiniją ir Indiją), 1990-1994 m. ir 2015-2019 m. vidutinis abortų dažnis sumažėjo 43 proc. Šalyse, kuriose yra griežti abortų apribojimai, vidutinis abortų skaičius padidėjo maždaug 12 procentų.
Nuo 2000 m. trisdešimt aštuonios šalys pakeitė savo abortų įstatymus, o visos, išskyrus vieną - Nikaragvą, išplėtė teisinius pagrindus, kuriais remdamosi moterys gali naudotis abortų paslaugomis. Nuo 2020 m. Argentina ir Tailandas legalizavo abortus su tam tikromis nėštumo ribomis; Meksika dekriminalizavo abortus, kaip ir Pietų Korėja; ir Naujoji Zelandija sušvelnino abortų apribojimus.
Beje, anot statistikos, abortų Lietuvoje kasmet mažėja. M. Jankauskaitės teigimu, tai rodo, kad kuo daugiau informacijos yra apie kontracepciją, tuo rečiau moterys pastoja tuomet, kai to nenori. Tai akivaizdžiai rodo ir išsivysčiusių užsienio šalių, kuriose abortai yra pakankamai reti, patirtis.
Saugumas ir prieinamumas
Abortų priežiūros kokybė ir saugumas pagerėjo, kai šalys išplėtė galimybes naudotis reprodukcinės sveikatos paslaugomis. Tačiau abortų procedūrų saugumas labai skiriasi šalyse, kuriose abortas paprastai yra legalus, ir šalyse, kuriose abortams taikomi dideli apribojimai. Beveik 90 procentų abortų šalyse, kuriose galioja liberalūs abortų įstatymai, laikomi saugiais, o tik 25 procentai abortų šalyse, kuriose abortai yra uždrausti.
PSO duomenimis, maždaug 5-13 procentų gimdyvių mirčių visame pasaulyje įvyksta dėl nesaugių abortų komplikacijų, kurių didžioji dauguma įvyksta besivystančiose šalyse.
Vaistinis nėštumo nutraukimas Lietuvoje nėra įteisintas. Lietuvoje nekalbama apie abortus, kainynuose nėra net nurodyta tokių paslaugų. Ieškant šios paslaugos, galima rasti paprastai prieinamą informaciją tik apie chirurginio aborto paslaugas. Apie medikamentinį abortą, net tuomet, kai tapo legalus, rodės, neįmanoma rasti informacijos. Dalis apklaustų gydymo įstaigų teikia abi nėštumo nutraukimo formas, tačiau dalis teikia tik chirurginį nėštumo nutraukimą ir neišrašo receptų vaistiniam metodui.
Legalus abortas atliekamas tik medicinos įstaigoje ir tik gydytojo. Atlikus abortą kitur (t. Kitos galimos nėštumo nutraukimo priežastys: nesuderinamumas su karjera ir darbu; negebėjimas išlaikyti vaiko; nenoras gadinti santykių su vaiko tėvu; tiksliai nustatytas norimų turėti vaikų skaičius (Europoje dažniausiai du), vėlesnis pirmojo gimdymo amžius (daugiau nei 30 metų).
Gali prireikti pakartotinės aborto procedūros. Juo vėlesnėje nėštumo stadijoje atliekamas abortas, juo didesnė komplikacijų rizika.
Psichologinis aspektas ir parama
Psichologinis aspektas yra vienas iš svarbiausių aspektų, kalbant apie moters pasirinkimą darytis abortą. Pastojusi moteris supranta, kad jai nuo šiol teks rūpintis nebegi savimi. Palaikymas ir pagalba iš artimiausių žmonių tampa labai svarbi, o jos nesulaukus, griūva pasitikėjimas savimi.
Moterys dažnai nežino, kas jų laukia po aborto procedūros, kokios galimos aborto pasekmės moters sveikatai, psichologijai ar tolimesniam visaverčiam gyvenimui. Lietuvoje moteriai, atėjusiai pas gydytoją nutraukti nėštumo, psichologo pagalba yra tik rekomendacinio pobūdžio.
Dėl aborto moteris gali jausti kaltę, dėl ko galimi nerviniai ir psichikos sutrikimai, depresija. Pastarieji sutrikimai gali būti susiję ir su partnerio atstūmimu. Tačiau atlikti tyrimai JAV nustatė, kad penkerių metų laikotarpiu po aborto tik 6 proc.
Pasitikėjimas savimi griūva, nesulaukus palaikymo ir pagalbos iš artimiausių žmonių. Moterys dažnai nesijaučia vertos net pagalbos, įkrenta į savęs kaltinimo duobę ir po aborto jaučiasi blogai, nes nežino, kaip su tuo gyventi. Kai kurios moterys kreipiasi po dvidešimties metų, teigdamos, kad visus tuos metus kentėjo vienos.
Krizinio nėštumo centro specialistai skatina, kad moterys nepriimtų sprendimo šoko būsenos, kai yra išsigandusios ir dar negali ramiai apgalvoti savo situacijos. Jie kviečia ramiam pokalbiui, kad moteris išsakytų, ką ji jaučia, ko bijo. Baimė yra didžiausias baubas, kol nepažvelgiame jai į akis, kol mes neįsivardiname, ko bijome. Kai įsivardiname, ji sumažėja.
Akcija „Renkuosi gyvybę“ vyksta kasmet, siekiant ne tik prisiminti negimusius kūdikius, bet ir pasakyti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, kad pagalba yra. Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą moterims visoje Lietuvoje krizinio nėštumo atveju, taip pat po persileidimų, po abortų ir netekčių.
Pasaulinės tendencijos ir diskusijos
Daugelyje šalių moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra kontraindikacijų. Kai kuriose Europos šalyse po būtinosios specialistų konsultacijos nėščiajai suteikiamos kelios dienos savo sprendimui apgalvoti: Vokietijoje - trys, Nyderlanduose - penkios, Belgijoje - šešios, o Albanijoje - septynios dienos.
Nepaisant liberalizavimo tendencijų, kai kuriose šalyse išlieka didelis pasipriešinimas abortams. Pastaraisiais metais daugelis šalių, ypač autokratinės, stabdė moterų ir reprodukcinių teisių plėtrą. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželį panaikino 1973 m. sprendimą Roe prieš Wade'ą, garantuojantį konstitucinę teisę į abortą.
Visame pasaulyje dvi dešimtys šalių visiškai yra uždraudusios abortus. Tarptautinės Organizacijos ir Žmogaus Teisės Daugelis tarptautinių struktūrų, įskaitant JT Žmogaus Teisių Komitetą ir regioninius žmogaus teisių teismus, nustatė, kad galimybė atlikti saugų abortą yra žmogaus teisė.
1994 m. Kaire vykusioje tarptautinėje gyventojų ir vystymosi konferencijoje 179 vyriausybės pasirašė veiksmų programą, į kurią įtrauktas įsipareigojimas užkirsti kelią nesaugiems abortams.
PSO nesaugų abortą pripažino visuomenės sveikatos problema 1967 m., o 2003 m. parengė technines ir politikos gaires, į kurias įtraukta rekomendacija, kad valstybės priimtų abortų įstatymus, jog apsaugotų moterų sveikatą.
JT gyventojų fondo teigimu, šeimos planavimo poreikio sprendimas žymiai sumažintų gimdyvių mirtingumą ir iki 70 procentų sumažintų abortų skaičių besivystančiose šalyse.
JAV Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 24 d. sprendimas panaikinti Roe prieš Wade'ą panaikina beveik penkiasdešimties metų precedentą, suteikiantį konstitucinę teisę pasidaryti abortą. Šis sprendimas leidžia valstijoms pačioms reguliuoti abortų prieinamumą.
Kinija: Liberalizavo abortų įstatymą XX a. šeštajame dešimtmetyje ir propagavo praktiką pagal savo vieno vaiko politiką. Šiuo metu skatinama sumažinti „mediciniškai nebūtinus abortus“. Kenija: Išplėtė pagrindą, dėl kurio moterys gali daryti abortą, įtraukdama neatidėliotinus atvejus arba tuos atvejus, kai kyla pavojus motinos sveikatai. Airija: 2018 metais įteisino nėštumo nutraukimą anksčiau nei dvylikos savaičių, taip pat tais atvejais, kai kyla pavojus motinos sveikatai. Zambija: Abortai leidžiami dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, tačiau dėl struktūrinių ir kultūrinių kliūčių Zambijos moterims sunku atlikti abortus. Hondūras: Vienas griežčiausių pasaulyje abortų įstatymų, kurie uždrausti nuo 1985. Lenkija: 2020 metais Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad abortai vaisiaus sutrikimo atvejais prieštarauja Konstitucijai, todėl šalies abortų įstatymas yra vienas griežčiausių Europoje.
Visuomenėje abortas vertinamas labai prieštaringai, nes nėra prieita vieningos nuomonės, kuri stadija (apvaisinimo, gemalo ar vaisiaus) turėtų būti traktuojama kaip atskiro individo (asmenybės) pradžia, todėl dalis žmonių abortą laiko žmogžudyste, kiti - mano, kad dar nėra gyvybės tol, kol moters gimdoje neišsivysto individas, galintis natūraliai išgyventi ir abortą vadina kaip logišką sprendimą panaikinti nepageidaujamas užuomazgas, prieš išsivystant gyvybei. Dalis žmonių pasisakančių prieš abortą yra itin religingi ir abortui prieštarauja dėl interpretuojamos nuodėmės, kiti - dėl moralinių priežasčių. Kita dalis žmonių abortą traktuoja kaip moterų teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu.
Seime vyko tarptautinė konferencija-diskusija „Ar negimusios gyvybės apsauga nepažeidžia žmogaus teisių?“. Renginys sumanytas kaip proga išanalizuoti, ar Europos teisė tikrai nulemia valstybių narių įsipareigojimą nedrausti abortų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre gauna įvairiausių su abortais susijusių ieškinių.
Teisės į abortą šalininkai gina faktą, kad ES šalys narės gali pačios nuspręsti dėl abortų teisinio statuso. Tačiau legalizavus abortus, šalių teisinė bazė kruopščiai tikrinama, mat reikia atsižvelgti į susijusius interesus, teises bei laisves.
