Kūdikio ir vaiko raida vyksta etapais. Jei ką tik gimusio mažylio iki vienerių metų raidos etapai skaičiuojami mėnesiais, tai po pirmojo gimtadienio stebimi per metus padaromi pokyčiai. Žmogaus / vaiko raida prasideda vos vaisiui užsimezgus mamos įsčiose ir tęsiasi visą likusį jo gyvenimą. Vaikas auga apsuptas įvairiausių veiksnių, su kuriais kasdieną susipažįsta ir patiria įvairiausius išgyvenimus. O tėvų bei jį supančių auklėtojų, mokytojų ir kitų suaugusių žmonių pareiga jam padėti susidoroti su iškylančiais sunkumais.

Vaiko smegenys intensyviausiai vystosi pirmaisiais 3 gyvenimo metais. Vaiko raida vertinama tam tikrais etapais - amžiaus tarpsniais ir periodiškumu. Labai svarbu, kad kartu tyrime dalyvautų ir tėvai. Taip pat, atliekant vaiko raidos vertinimą, nemažiau svarbi bendra vaiko sveikata - kosintis, čiaudintis, sloguojantis, prastai nusiteikęs ar blogai besijaučiantis vaikas jam skirtas užduotis atliks blogiau, nesugebės sutelkti dėmesio. Tokiu atveju nereikia tikėtis teisingų rezultatų.

Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje. Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių, tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką. Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus.

Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.

Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties. Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.

Saugaus prieraišumo svarba

Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse:

• Užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu.
• Užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi.
• Sukuriamas „saugios salos“ jausmas, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti.
• Užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu.
• Kuriamas pamatai socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.

Prieraišus elgesys

Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų.

Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:

• Nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems.
• Atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje.
• Stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa. Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).

Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji.

Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.

Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai.

Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus.

Ketvirtųjų-šeštųjų metų raida

Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.

Vaiko raida pagal amžių vyksta nuosekliai nuo kūdikystės iki paauglystės, apimdama fizinių, kognityvinių, socialinių ir emocinių pokyčių seką. Raidos etapai įvairiais amžiaus tarpsniais padeda tėvams suprasti, kaip tinkamai skatinti vaiką.

Vaiko Kognityvinė Raida

Vaiko psichikos raida - tai nuoseklus, nenutrūkstamas jo psichinių pažinimo funkcijų (suvokimo, vaizdinių, atminties, mąstymo ir kalbos, vaizduotės, pojūčių) struktūros kitimas ir tobulėjimas išlaikymo, kitimo ir psichinio laiko grįžtamumo rėmuose. Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma: paveldimumas, brendimo dėsniai ir ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos ir gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti.

Mąstymo Raida

Mąstymas - tai psichinis procesas, kurio produktas - netiesioginis, apibendrintas pasaulio vaizdas žmogaus smegenyse. Pažintinė žmogaus veikla prasideda nuo pojūčių, suvokimų, vaizdinių ir pereina į mąstymą. Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, apibendrina, daro išvadas, sprendžia. Neabejotinai svarbu ugdyti mąstymą, aktyvinti bei skatinti moksleivių protinės veiklos savarankiškumą.

Pagal apibendrinimo lygį išskiriamos trys mąstymo rūšys:

• Konkretusis veiksminis mąstymas
• Konkretusis vaizdinis mąstymas
• Abstraktusis sąvokinis mąstymas

Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaiko protinei raidai svarbus yra veiksminis mąstymas. Taip pat šiame amžiuje susiformuoja ir vaizdinis mąstymas (4-7 metai), kuris remiasi suvokimu ir vaizdiniais, jų pertvarkymu mintyse ir yra reikalingas atliekant daugelį darbų, ypač kūrybinio pobūdžio. Vaizdinio mąstymo raidą itin skatina būdinga jaunesniojo mokyklinio amžiaus veikla - piešimas, žaidimas, konstravimas.

J. Piaget Kognityvinės Raidos Teorija

Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų - J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus, ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams - mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui. J. Piaget teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis:

• Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų): Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
• Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų): Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
• Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų): Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. Vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
• Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus): Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. Galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių.

Kalbos Raida

Kalba yra praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis. Kiekviena tauta turinti savo mąstymo būdą, kuris pasireiškia jos kalboje. Kalba yra dorovinių santykių tarpusavio sąsaja, kurioje glaudžiai susipynę asmens jausmai, elgesys, požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir patirtis. Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo. Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine ir mimikos išraiška.

Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais vaiko kalba labai tobulėja. Sulaukęs 9 - 12 mėnesių kūdikis taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Tiek kalbos struktūra, tiek funkcijos yra svarbios vaikui bendraujant su kitais žmonėmis. Kūdikis, dar nesugebėdamas tarti žodžių ir sakinių, puikiai geba bendrauti verksmu, gestais, veido išraiška. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria savo pirmuosius žodžius. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybę žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis, gali sujungti 2 - 3 žodžius į paprastą sakinį.

Priešoperacinės mąstymo stadijos (nuo 2 iki 7 metų) metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė tris egocentrinės kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. 2 - 4 metų amžiaus vaiko kalba vyksta monologu. Piešdami ar žaisdami kartu, vaikai nesistengia bendrauti, kiekvienas kalba sau. Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą.

Dviejų metų vaikas jau kalba trumpais dviejų žodžių sakiniais, yra perėjęs vieno žodžio stadiją, pavadina iki 30-ies paveikslėlių. Ketvirtaisiais gyvenimo metais žodynas apima daugiau 1000 žodžių, tačiau kalba dar dažnai gramatiškai netaisyklinga. Vaikui patinka pasakoti nebūtus dalykus. Vienai reikšmei nusakyti 3 - 4 metų vaikas vartoja daug žodžių. Simbolinė funkcija šiame amžiuje pasireiškia ne tik žodžiais, simboliniu žaidimu, bet ir piešiniu. 2 metų vaikas paprastai nupiešia ir pirmąjį grafinį simbolį, dažniausiai apskritimą. Vėliau 3 - 4 metų jis piešia schemas, pavyzdžiui, galvakojį žmogų. Vaikas piešia visą tai, ką žino apie objektą.

4 - 6 metų amžiuje prasideda antrasis kalbos mokymosi etapas, kurio skiriamasis bruožas yra tai, kad vaikas pats pradeda save skatinti sėkmės pojūčiu, pavyzdžiui jaučia pasitenkinimą, atradęs trūkstamą žodį. Vėlyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu vaikai mėgsta kurti savo kalbą. 6 metų vaiko žodyną sudaro 8000 - 14000 žodžių. Šiuo laikotarpiu vaiko kalba ir toliau tebėra egocentriška, tačiau atsiranda kolektyvinis monologas. Kolektyvinis monologas pasireiškia klausimų, atsakymų forma, toliau - paliepimų, prašymų, grasinimų pavidalu, kuriais reiškiamas vaiko poveikis kitam. Nuo 5 - 7 metų vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mąstymo plotmėje. Išmokti kalbėti vaikui padeda supantys žmonės, tai vyksta bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos dėka.

Vaiko kalba, prieš pradedant lankyti mokyklą (priešmokyklinukas), jau pakankamai išsivysčiusi. Ji palyginti gramatiškai taisyklinga ir raiški. 7 metų vaiko žodynas taip pat turtingas, jame pakankamai didelis abstrakčių sąvokų lyginamasis svoris. Vaikas gali gana plačiu diapazonu suprasti, ką girdi, rišliai reiškia savo mintis, pajėgia atlikti elementarias mąstymo operacijas - lyginti, apibendrinti, bando daryti išvadas (ne visada pagrįstas). Beveik pusė 6 - 7 metų amžiaus vaiko sakomų sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti vaikai. Augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja, t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus, kurių klausytojas gali nežinoti.

Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos pereinama pamažu, ne staiga. Sulaukus 7 - 8 metų amžiaus vaikas geba nuosekliai išdėstyti pasakojimus ir aiškinimus. Pastangos objektyviai perteikti savo mintis ir suprasti kitą pasirodo tik sulaukus 7 ar 7,5 metų amžiaus. Vyresni pradinukai sugeba žodžiais abstrakčiai aiškinti daikto reikšmę, pereiti nuo žodžio reikšmės, pagrįstos asmeniniu patyrimu, prie bendresnės, gautos iš kitų žmonių informacijos. Mokymasis bendradarbiaujant skatina perėjimą iš veiksminės į abstrakčios minties pakopą. Kadangi kalba atspindi mąstymą, galima sakyti, kad kalba kaip ir mąstymas iš veiksminės pakopos (atitinka konkrečių operacijų stadiją) pereina į abstrakčiąją (formalių operacijų stadiją). Mokiniai pradeda pagrįsti savo mintis logiškai. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje kalba vis tobulėja. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairioms aplinkybėms. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą.

6 - 7 metų amžiaus vaikas žodžius apibūdina labai konkrečiai pagal daikto funkcijas ar išvaizdą. Vėliau vaikas pradeda apibūdinti abstrakčiai, žino sinonimus, skirsto daiktus pagal kategorijas. Vaikai pratinami reikšti mintis žodžiu aptardami piešinius ir darbelius. Taip ugdomi ir estetiniai bei emociniai jausmai.

Apibendrinant galima teigti, kad vaiko vystymuisi kalbos reikšmė labai didelė. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.

Pasirengimas Mokyklai

Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar mažiau išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį (vaikų dėmesys pasižymi dideliais individualiais skirtumais), suprasti instrukcijas, turi objektų palyginimo įgūdžius, tam tikrą sąvokų sistemą ir darbinę atmintį. Vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse. Vertinama, kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.

Ką Turi Mokėti Vaikas Prieš Mokyklą?

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokia turi būti 5-7 metų raida. Jei iki 2-2,5 metų ypač intensyviai formuojasi vaiko neurosensorinė sistema, tai nuo 2,5-3 metų gyvybinės jėgos tarsi „slenka žemyn“ formuodamos vaiko ritminę sistemą. Pradedant penktaisiais vaiko metais ypač intensyviai vystosi jo metabolinė sistema. Labai įdomu, kad vaiko piešiniai atspindi šiuos procesus. Piešiniuose atsiranda daug ritminių elementų su pasikartojimais - tai tarsi atspindi fiziologiniame lygmenyje vykstančią ritminės sistemos raidą. Vaiko nuo 5 metų piešiniuose žmogaus figūra jau tampa panaši į žmogų, įgauna ne tik liemenį, rankas ir kojas, bet ir pirštus, pėdas. Pastarosios, tiesa, labai didelės, tvirtai remiasi į žemę. Tarsi atspindėdamas visus jame vykstančius procesus, 5 metų vaikas piešiniuose nusileidžia ant žemės, viršuje palikdamas dangų. Metabolinė, šalinimo bei virškinimo sistema glaudžiai siejasi su valios ir dėmesio sukaupimu. Šio etapo pabaigą žymi pieninių dantų keitimasis - procesas, kuris pareikalauja didžiausios gyvybinių jėgų sudarant pačią kiečiausią ir tankiausią žmogaus organizme medžiagą. Neveltui sakoma, kad apie 7-uosius vaiko metus jo „augimo jėgos“ transformuojasi į „atminties jėgas“.

5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys. Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispiriant nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį. Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti. Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą. Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.). Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus.

Iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu - pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius. Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.). Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų. 2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis. 4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius. Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina. Taip yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija. Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime.

Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati - į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienos ritme, suvokimas, kaip vienas kitą keičia metų laikai, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus. Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai. Dengiate stalą - skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate - skaičiuokit...

Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai gali atskirti liūdnus ir linksmus žmones. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas vaikas sužino žodžių reikšmes, išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis. Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių. O būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas. Šiuo laikotarpiu vaikai ne tik tobulina savo fonetinę, leksinę ir gramatinę sistemą, bet ir įgyja sudėtingesnių kalbos supratimo bei ekspresyviosios kalbos gebėjimų. Kalbos raida šiuo metu tampa vis labiau susijusi su mąstymo procesais, socialiniais įgūdžiais ir pasirengimu mokyklai. Šešerių metų vaiko žodynas jau yra labai platus - jis supranta apie 13 000 - 15 000 žodžių. Septynerių metų vaikų žodynas dar labiau prasiplėčia ir pasiekia 20 000 - 26 000 žodžių. Vaikai jau gerai suvokia erdvinius ryšius ir vartoja prielinksnius: virš, po, šalia, už, prie, tarp. Jie gali pasakyti, kur gyvena, nurodyti savo miestą ir įvardinti savaitės dienas. Tai rodo, kad jų kalbos supratimas yra tampriai susijęs su konkrečia patirtimi ir aplinkos pažinimu. Šiame etape vaikai jau puikiai supranta ir sudėtingesnius nurodymus, ilgesnius sakinius. Ekspresyvioji kalba, arba tai, kaip vaikas kalba, tampa vis labiau panaši į suaugusiųjų kalbą. Kalba išplėstiniais sakiniais, kuriuso sudaro 6 - 8 žodžiai. 5 -6 metų vaikai taisyklingai vartoja esamojo, būtojo ir būsimojo laiko veiksmažodžius, jungtukus. Duotiems žodžiams sugalvoja priešingybes, pasako daiktų paskirtį, panašumus, skirtumus. Dauguma šešiamečių vaikų jau ištaria net sudėtingesnius žodžius ir priebalsių junginius taisyklingai, o jų kalba yra aiški ir lengvai suprantama. Nepaisant to, kai kuriems vis dar gali pasitaikyti tarimo netikslumų - ypač su garsais kaip š, ž, č, c, dž, dz, f, r, ch, h ar l. Taigi, sėkminga vaiko kalbos raida priešmokykliniu laikotarpiu yra raktas į jo pasirengimą mokyklai ir tolimesniam mokymuisi. Svarbu nuolat skatinti vaiko kalbos įgūdžius ir taikyti įvairias ugdymo priemones. Norint visapusiškai lavinti vaiko kalbą, puikiai tinka interaktyvi metodika, kuri padeda ugdyti girdimąjį suvokimą, garsinę analizę ir sintezę, rišliąją kalbą, gramatinę sandarą bei tikslinti garsų tarimą.

tags: #priesmokyklinio #amzius #vaiko #raida

• Naktinis prakaitavimas po gimdymo
• Apie gimimo metrikas Panevėžyje
• Sužinokite apie nėštumo ir gimdymo atostogas
• Pratęsti Nėštumo ir Gimdymo Atostogas
• Vaikystės svajonės ir suaugusiųjų realybė: psichologinis žvilgsnis