Kartų konfliktas - amžina, kaip ir pats pasaulis, problema. Todėl ir nenuostabu, kad antikos tėvų ir vaikų santykiai nėra visada patys geriausi, tačiau antikos mituose yra ir gerų tėvų, kurie myli ir rūpinasi savo vaikais. Santykiai - tai visuomeninių ryšių turėjimas, bendravimas. Santykiai gali būti diplomatiniai ir draugiški.

Antika - (iš prancūzų kalbos reiškia senovinis) senovės istorijos laikotarpis, trukęs nuo 11 a. prieš Kristų iki Vakarų Romos žlugimo 476 m. Taigi, kokie santykiai buvo antikos mituose tarp tėvų ir vaikų?

Artimi ir glaudūs santykiai, paremti rūpesčiu ir meile, buvo aiškiai rodomi mite „Dedalas ir Ikaras“. Mite pasakojama apie tėvą Dedalą - didįjį skulptorių, statytoją ir visokių menų meistrą, kuris už savo padarytą nusikaltimą buvo dievų ištremtas į Kretos salą, kurią tuo metu valdė rūstusis karalius Minas. Su juo kartu buvo ištremtas ir jo sūnus - Ikaras.

Senovės Graikijoje švietimas buvo prieinamas laisviesiems ir atleistiniams (daug mokytojų, retorių ir filosofų buvo kilę iš vergų), grindžiamas specialia mokymo metodika ir harmoningo žmogaus idėja. Nuo 8 iki 4 amžiaus prieš Kristų, dėl polių raidos skirtingų sąlygų, susiklostė įvairios švietimo ir ugdymo sistemos.

Ugdymo sistemos Atėnuose ir Spartoje

Atėnų ugdymo sistema apėmė protinį, dorinį, estetinį ir fizinį ugdymą. Nuo 7 metų berniukai pradėdavo lankyti gramatines mokyklas, iki tol jie buvo ugdomi šeimoje. Gramatinėse mokyklose jie mokydavosi skaitymo, rašymo ir aritmetikos, pas kitaristą - muzikos ir deklamacijos. 12-13 metų berniukai lankydavo palestrą, kurioje buvo mokoma kūno kultūros, penkiakovės rungčių (šuolis, bėgimas, disko ir ieties mėtymas, imtynės). Šios mokyklos buvo privačios, mokslas mokamas. Mergaičių mokyklų nebuvo.

Spartoje vaikų ugdymu nuo kūdikystės rūpinosi valstybė. 6 amžiuje prieš Kristų buvo sukurta valstybinė švietimo sistema. Mokslas buvo privalomas visiems 8-20 metų spartiečiams. Gerusijos, seniūnų tarybos nariai į mokyklas atrinkdavo tik sveikus vaikus. Iki 7 metų vaikai buvo ugdomi šeimoje. Nuo 8 iki 20 metų jaunuoliai gyvendavo valstybiniuose internatuose. Mokydavosi skaityti, rašyti, deklamuoti, dainuoti, bet daugiausia dėmesio skirdavo kūno kultūrai ir kariniam parengimui, ištvermės, valios ugdymui.

Privačios mokyklos ir aukštasis mokslas

5 amžiuje prieš Kristų Astipalėjoje, Mikaloje, Chilyje ir kituose poliuose veikė privačios mokyklos 7-14 metų vaikams su vieno dalyko specializacija. Norėdami išmokti įvairių dalykų, mokiniai lankydavo kelias mokyklas. Pamokos vykdavo privačiuose namuose. Mokiniai rašydavo vaškuotose lentelėse, vėliau - papiruse. Vienu metu mokydavosi aritmetikos, skaitymo ir rašymo (skaičius žymėdavo raidėmis).

Tolesnį išsilavinimą 13-15 metų jaunuoliai įgydavo gimnazijose, kurie buvo paplitę visoje Graikijoje. Juos steigdavo privatūs asmenys, o prižiūrėdavo valstybės pareigūnai - gimnasiarchai. Mokslas trukdavo dvejus metus. Mokytojams atlygis buvo mokamas iš visuomenės surinktų lėšų.

Pergame, Teose ir kituose poliuose veikė mergaičių mokyklų. Jose buvo mokoma muzikos ir poezijos. Aukštojo mokslo užuomazgomis galima laikyti būrelius pas žymius mokslininkus (retorius, sofistus, medikus). Graikijos švietimo sistema tapo romėnų, Europos ir arabų švietimo sistemų pagrindu.

4 amžiuje prieš Kristų graikams praradus nepriklausomybę, vietoj kūno kultūros ir karinio ugdymo pradėjo įsigalėti humanitarinis švietimas, didelę reikšmę įgijo bibliotekos (Aleksandrijos biblioteka, Pergamo, Rodo, Oronto, Antiochijos). Muziejų prototipu laikoma Knoso rūmų saugykla Kretoje (įkurta 16 amžiuje prieš Kristų).

Antikos laikotarpiu dorinio auklėjimo problemų nekildavo didelių, nes dorovė buvo glaudžiai susijusi su papročiais ir požiūriu į gyvenimo vertybes. Dora, kilusi iš veiksmažodžio „daryti“, apima veiksmus ir gyvenimo veiklą, orientuotą į žmogiškus tarpusavio santykius. Tačiau vėlesniais laikais, ypač po svarbių pasaulėžiūrinių virsmų, dorovės samprata ėmė keistis.

Prieš prievartą visada kyla pasipriešinimas. Visų pirma todėl, kad tai daroma savanoriškai. Lietuvoje, nuolat patirdavome prievartą, tačiau jos galima buvo išvengti. Biologiškumas, t. y. tai, kas sukelia juslinį malonumą, siekiant jo tenkinimo, veda į hedonizmą, kai gyvenimo prasmė stengiamasi rasti kūno malonumuose. Tačiau gyvenimo gerovė nebuvo tik teorija. Jei gyvenimo prasmė siejama su jusliniu pasitenkinimu, svarbu suprasti, kad tai nėra gerai arba kad tai nėra tikroji gyvenimo prasmė. Tokiu atveju „sveikata“ nustoja reikšti „dvasinę sveikatą“.

Mes esame tik vartotojai, bet ne hedonistai. Todėl į dangaus karalystę nepateksime. Žinoma, gyvenimo nesustabdysi, tačiau tokiose sielai reikštis nepalankiose sąlygose, kur klesti kūnas, - kenčia siela. Vengiama sielos ir kūno konflikto, nors iš to laimi tiktai kūnas. Džiugu, kad Lietuvoje dar visose mokyklose galima mokyti tikybos. Tačiau kai kuriose kultūrose negalima kalbėti ir apie moralumą, nes tai „pažeidžia žmogaus teises“. Tokia praktika žmogų prilygina kūnui ir gina „kūno teises“. Net ir dvasiškiai vengia apie tai kalbėti.

Tai, kas vertinga sielai, nepataikauja žmogaus juslingumui, todėl siela skursta. Ką daryti? Siekti doros ir į dieviškumą krypstančio gyvenimo. Tai yra mokyklos ir tikybos mokytojo paskirtis. Kiekvienas suaugęs turėtų liudyti ne tik žodžiais, bet ir visu savo gyvenimu, kad dora yra svarbi. Tai turėtų būti akivaizdu ir vaikams, ir kitiems suaugusiųjų gyvenime.

Istorija rodo, kad reformos negali prasidėti nuo moralės. Tačiau mąstome priešingai - pradėkime nuo moralės, nuo įstatymų! Tačiau ar nuo to pasikeičia? Ne, nes ne jie yra mūsų gyvenimo rūmo pagrindas. Studijuojant senąją lietuvių kultūrą ir papročius, matome, kad pagrindas buvo senieji papročiai, apeigos, ritualai. Tai formavo dorą mūsų protėvių elgesį, grindžiamą pasaulėžiūros, o ne atvirkščiai, principų suvokimu.

Gyvenimo prasmė prasideda nuo savęs. Šiais laikais, skatinant hedonizmą ir išplitus kitoms pasaulėžiūroms, doras gyvenimas yra ėjimas prieš srovę. Kaip ir pirmaisiais amžiais, teks būti „mažąja kaimene“. Todėl tėvai ir mokytojai turi tinkamai auklėti savo vaikus ir mokinius. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet nepadoru ir neleistina, didžiausias mūsų išbandymas yra laisvė. Juk laisve pirmiausia pasinaudoja suaugusieji. Ar mes tinkamai ja pasinaudojame? Ar mes tinkamai pasinaudojame laisve? Ir pasvarstyti, kas nuo mūsų priklauso.

Vaikų auklėjimas ir dorovė yra glaudžiai susiję su jų smegenų vystymosi stadijomis. Kritinis smegenų vystymosi laikotarpis yra iki 3 metų. Vaikas mokosi „mokytis“. Jo smegenys yra ypač jautrios aplinkai ir geba apdoroti didelius informacijos kiekius, formuodamos naujus ryšius tarp neuronų. Tai, ką vaikas mato, girdi, patiria, formuoja jo mąstymą, vaizdinis mąstymas, kuris šiame amžiaus tarpsnyje yra pagrindinis. Protinis ir fizinis vystymasis vyksta sinchroniškai.

Jei vaikas yra neaktyvus, sunkiai tikėtis ir palankaus protinio vystymosi. Kalbant apie vaikų ugdymą, vis dažniau kalbama apie tai, kad vaikas, žiūrintis televizorių, gauna labai mažai naudos. Kaip tai padaryti? Tai reikalauja sąmoningumo ir pastangų. Žmogus, kuris išbandymą laisve išlaikė, sugebėjo pasirinkti.

Vaikų mąstymas ir suvokimas yra kitoks nei suaugusiųjų. Jie mąsto vaizdais ir suvokia širdimi - tai, ką suaugę dažniausiai jau seniai yra praradę. Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko auklėjimas reikalauja ne tik žinių, bet ir meilės bei supratimo. Vaikų vaizduotę ir fantaziją reikia skatinti ir ugdyti.

Dievo įvaizdis vaiko sąmonėje formuojasi ir keičiasi. Vaikas iki galo nepajėgia suprasti Dievo, tačiau svarbu, kad jo tikėjimas būtų paremtas meile ir pasitikėjimu. Ugdant kitus, tenka augti pačiam. Vaikystė yra arena, kurioje vyksta sielos ir kūniškumo susitikimas. Svarbu neprimesti savo nuostatų, o suteikti vaikui tinkamą kryptį ir gaires, kad jis pats galėtų atrasti doro gyvenimo formas.

Ugdymas yra veiksmingas, jei mes patys buvome taip išauklėti. Svarbu ne pažeisti trapios vaiko asmenybės, o pažadinti jame slypintį potencialą. Vaikų auklėjimas yra neatsiejama suaugusiųjų elgesio dalis.

tags: #vaiku #auklejimas #antikos #laikotarpiu

• Apie Juozą Baranauską
• Enurezės priežastys
• Kaip prižiūrėti kūdikio galvą
• Canpol Babies seilinuko privalumai
• Kiek svorio saugu kelti nėštumo metu?