Skyrybos - sudėtingas ir skausmingas gyvenimo etapas, kuris paliečia visą šeimą, o ypač vaikus. Jie dažnai jaučiasi pasimetę, nesaugūs, kartais net kaltina save dėl tėvų išsiskyrimo. Vaikų reakcija į skyrybas priklauso nuo jų amžiaus, asmenybės ir tėvų elgesio skyrybų procese. Tačiau svarbiausia, kad vaikas netektų saugumo ir meilės jausmo.

Skyrybų nulemti gyvenimo pokyčiai sukelia didelį stresą visiems šeimos nariams. Ypač stiprų sukrėtimą paliekant namus vienam iš tėvų patiria vaikai, kuriuos kamuoja daugybė jausmų: pyktis, nerimas, baimė, nuoskauda, kaltė. Ir, žinoma, skaudus praradimo jausmas, kuris griauna saugumo ir savivertės pamatus. Tačiau skirdamiesi tėvai nutraukia tarpusavio santykius, vaikas nepraranda nei vieno iš tėvų. Jis turėtų tai žinoti ir jausti, apgaubtas abiejų jam svarbių žmonių rūpesčio ir meilės. Vaikui yra svarbūs abu tėvai, jis myli abu, nepaisant jų tarpusavio santykių, konfliktų ir bendrai gyvenant patirtų nuoskaudų. Suaugusiųjų nesutarimai ir jų sprendimas išsiskirti liečia tik juos, bet ne abiejų santykius su vaikais. Išsiskyrus tėvams vaiko emocinis ryšys nenutrūksta nė su vienu iš jų, jam svarbu bendrauti ir su mama, ir su tėčiu, jausti abiejų palaikymą.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 m. buvo įregistruota 16,8 tūkst. santuokų ir 7,8 tūkst. ištuokų. Susituokė 1,5 tūkst. (9,8 proc.) daugiau porų ir išsituokė 0,3 tūkst. (3,7 proc.) daugiau negu 2020-aisiais. 2021 metais 100 santuokų teko 46,6 ištuokos (2020 m. - 49,3). Tikslesnį santuokų ir ištuokų santykį parodo suminis ištuokų rodiklis pagal buvusios santuokos trukmę. Išlikus pastarųjų metų tendencijai, iš 100 susituokusių porų 36 išsiskirs.

Kaip Padėti Vaikui Jaustis Saugiam Po Skyrybų?

Pirmiausia, vaikui būtina aiškiai paaiškinti situaciją. Vaikui būtina suprasti, kas vyksta ir kodėl. Paaiškinkite situaciją paprastai ir aiškiai, vengdami kaltinimų vienas kitam. Palaikykite stabilumą. Stabilumas - pagrindinis saugumo jausmo šaltinis vaikui. Užtikrinkite, kad abu tėvai išliks vaiko gyvenime (ypač jei gyvenant santuokoje abu tėvai aktyviai dalyvavo vaiko gyvenime). Vaikui svarbu žinoti, kad jis neteks nė vieno iš tėvų. Padėkite vaikui išreikšti jausmus. Skatinkite vaiką kalbėti apie savo jausmus ir nuogąstavimus. Nekonfliktuokite vaiko akivaizdoje. Ginčai tarp tėvų gali kelti vaikui stresą.

Vienas svarbiausių dalykų, kaip tėvai gali nuraminti savo vaikus šiuo sudėtingu laikotarpiu, yra patvirtinti jiems nuolatinę ir besąlyginę meilę. Pravartu apgalvotai ir ramiai kalbėti su vaikais, palaikyti kasdienį bendravimą įprastomis temomis, skatinti vaikus pripažinti savo emocijas, išsikalbėti. Tėvai turėtų parodyti savo artumą ir fiziniais gestais - apkabinti, prisiglausti. Svarbu skirti pakankamai laiko buvimui kartu su vaikais, pasistengti būti empatiškam, pastabiam, adekvačiai reaguoti į vaikų emocijas. Būtina visais būdais vaikams parodyti šilumą ir rūpestį. Aišku, turi būti nepamiršta disciplina, pasižyminti aiškiomis taisyklėmis ir ribomis. Skyrybas patyrusioje šeimoje vaikai ir toliau turi būti tinkamai auklėjami, atsižvelgiant į tam tikro amžiaus vaikams būdingus poreikius ir lūkesčius.

Kaip Saugoti Vaiką Nuo Suaugusiųjų Problemų?

Saugokite vaiką nuo suaugusiųjų problemų. Vaikui nereikia girdėti detalių apie tėvų finansines problemas ar teisines kovas. Tėvai turėtų savo asmenines problemas spręsti tarpusavyje. Tiek skyrybų proceso metu, tiek ir po skyrybų tėvai turėtų stengtis sutelkti dėmesį į vaikų auklėjimą. Užtikrinti vaikų privilegiją būti vaikais, išgyventi vaikystę, sudaryti jiems tinkamas sąlygas mokytis ir augti, o ne būti savo tėvų globėjais ar tarpininkais.

Bendras Tėvų Auklėjimas (Co-Parenting)

Vis daugiau fiksuojama atvejų, kad tėvai renkasi bendrą abiejų tėvų vaiko priežiūrą, vietoj to, kad vienas iš tėvų kovotų dėl priteistos vaiko globos. Jei globa teismo sprendimu yra skiriama vienam iš tėvų, ji/s įgyja išskirtinę fizinę ir teisinę bendro vaiko globą. Tėvas, kuriam yra priteista vaiko globa, dažniausiai turi daugiau galimybių daryti sprendimus, kaip auklėti vaiką, nes turi galimybę kontroliuoti ir priimti sprendimus dėl kasdieninių vaiko reikalų. Tokia galimybė yra įprasta tokiu atveju, kai tėvai gyvena atskirai, dažnai nebendrauja, nesutaria, arba vienas iš tėvų yra laikomas netinkamu auklėti vaiką. Bendras auklėjimas, kita vertus, tai, kai abu tėvai dalijasi sprendimų priėmimo atsakomybę už vaiką. Psichologai argumentuoja, jog vaikui yra daug geriau, kai abu tėvai daug prisideda prie vaiko auklėjimo ir dalyvavimo jo gyvenime.

Dažniausiai, kai šeima renkasi bendro auklėjimo galimybę, tai reiškia, kad tėvai su vaiku praleidžia beveik vienodai laiko. Kartu su vaiku praleidžiant daugiau laiko reiškia, kad abu tėvai dalinasi ir su vaiko išlaidomis susijusį finansinį krūvį. Bendratėvystė reiškia, kad abu tėvai sutaria išlaikyti vaiką, tuo metu, kai vaikas leidžia laiką su tuo tėvu, o tai taip pat reiškia, kad kitas tėvas nereikalauja papildomų finansų vaiko išlaikymui, kaip tai yra priteistos globos atveju mokant alimentus. Bendras tėvų auklėjimas nereikalauja laiko dalybų po lygiai, t.y. 50/50 laiko pas vieną ar kitą tėvą. Bendro auklėjimo principas yra laikomas naudingiausiu vaikui. Gali teismas priteisti ir bendrą globą, jei tėvai gražiai sutaria dėl priimamų sprendimų vaiko atžvilgiu. Dažniausiai tokie sprendimai įgyvendinami teisminės mediacijos pagalba, kai teismui tenka tvirtinti tik tėvų bendru sutarimu sudaryta skyrybų ir vaiko priežiūros sutartį. Kad bendras auklėjimas veiktų, reikia, kad abu tėvai tarpusavyje bendrautų, kad galėtų priimti bendrus sprendimus. Tėvai taip pat turėtų pagalvoti, kaip jie galės spręsti ginčus. Vaiko poreikiai turėtų būti pagrindinis bendro auklėjimo akcentas. Vaikui augant poreikiai keisis.

Dėl anksčiau išvardintų priežasčių daugelis tėvų šiandien bendru sutarimu renkasi bendrai suderintą auklėjimo planą, kuris atitiktų vaiko vystymąsi, skiriant vis daugiau laiko su kiekvienu iš tėvų. Mažiau laiko, kai vaikas mažas ir daugiau laiko, kai vaikas auga. Be to, priklausomai nuo aplinkybių, susijusių su vaiko sveikata, švietimo poreikiais ar socialiniais įsipareigojimais, gali reikšti, kad auklėjimo planas turi būti tikslinamas. Bendras vaiko auklėjimas gali būti efektyvus vaiko auklėjimo būdas, kuris leidžia abiem tėvams įsitraukti į vaiko gyvenimą.

Kokios Klaidos Dažniausiai Daromos Besiskiriančių Tėvų?

Skyrybas išgyvenančioje šeimoje viena iš dažniausių suaugusiųjų daromų klaidų - savo jausmų projektavimas vaikams. Neretai tenka išgirsti mamą sakant, kad „vaikai jautėsi pikti, sugniuždyti ir vargu ar kada nors gebės atsitiesti“ arba tėtį teigiant, kad „be abejo, vaikams bus liūdna, kai mes išsiskirsime, bet esu tikras, kad jiems taip pat palengvės, atsipalaiduos būdami kuo toliau nuo mamos kritikos“. Kalbant su tėvais, esančiais skyrybų procese, ryškėja, kad daugeliu atvejų jie turi susiformavę konkrečią nuomonę apie tai, ką jaučia ir ateityje jaus jų vaikai. Pavyzdžiui, yra įtikėję, kad vaikai paliūdės, bet vėliau susitaikys ar bus labiau patenkinti savo gyvenimu, įgis gebėjimų susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais arba yra nusprendę, jog vaikai puikiai laikosi ir jiems nereikalinga jokia pagalba. Dažnai tėvai vaikų net nepaklausia, ką jie iš tikrųjų išgyvena, kaip jaučiasi, nekreipia dėmesio į vaikų emocinę būseną, nesigilina į vaikų poreikius. Neigiamą įtaką vaikams turi užsitęsęs konfliktas tarp tėvų. Jis atima efektyvaus tolimesnio vaikų auklėjimo galimybę, o tai skatina vaikų emocinių ir elgesio problemų atsiradimą ateityje. Nors daugelio porų tarpusavio konfliktų po skyrybų sumažėja, tačiau esama porų, kurios toliau aršiai ir nešvariai kovoja dėl vaiko globos, lieja pyktį ir ginčijasi su buvusiu sutuoktiniu, vaikams girdint nepagarbiai kalba vienas apie kitą. Būna, kai vienas iš tėvų nenori, kad santuoka nutrūktų, vis dar tiki santykių atkūrimo galimybe, plėtoja tokius lūkesčius ir į tai įtraukia vaikus. Pavyzdžiui, bendraudamas su vaikais tėtis nuolat domisi, ką veikia mama, ar ji turi draugą, arba mama vaikų prašo pasakyti tėčiui, kad jis „vėluoja sumokėti pinigėlius tavo išlaikymui“.

Viena iš vaikų baimių - įsitikinimas, kad jie padarė kažką netinkamo, kas sukėlė tėvų skyrybas. Jie gali prisiminti paskutinį kartą kai nepaklausė tėvų - (nepasiklojo lovos ar nevalgė pietų). Dar viena vaikų baimė yra “prarasti” abu tėvus. Vaikai supranta, kad vienas iš tėvų nebegyvens drauge su jais. Jiems reikia nuolatinio patvirtinimo, kad jais bus rūpinamasi, kad tėvai jų nepaliks. Vaikai nesiliauja fantazavę, kad jų tėvai neišsiskirs, kad vieną dieną jie vėl bus drauge. Jiems yra per sunku priimti realybę, kad tėvų sąjunga baigta. Reikia nuolat kalbėti su vaiku, kartojant, kad tėvai kartu nebegyvens. Vaikas gali manipuliuoti tėvais, siekdamas tėvų susitikimų bendram laiko praleidimui ar pokalbiams, tikėdamasis taip vėl sugrąžinti gerus tėvų santykius. Vaikai, taip pat kaip ir suaugę dėl skyrybų patiria didžiulį skausmą, todėl svarbu leisti jiems liūdėti. Kai mes matome, kad vaikas verkia, nes ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti sakant “viskas bus gerai” ar “mama greitai grįš”. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas ir ilgesys yra normalūs ir priimtini jausmai, kad bet kokios emocijos, ar tai būtų ašaros ar pyktis (tinkamai išreikštas) yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi taip pat kaip ir jis. Taigi, suaugusieji turi leisti vaikui išgyventi visas emocijas, tačiau taip pat labai svarbu, kad tėvai neleistų vaikams manipuliuoti susidariusia situacija. Dažnai, jausdami kaltę dėl skyrybų, tėvai leidžia vaikui nedaryti vienų ar kitų pareigų ar ignoruoja elgesio problemas. Bet kokio amžiaus vaikams, gyvenantiems kartu su tėvais ar atskirai su vienu iš tėvų, reikalingos aiškios elgesio ribos.

Kaip Atsakingi Tėvai Turėtų Elgtis?

Kaip atsakingi tėvai turėtų elgtis ir padėti savo vaikams išgyventi skyrybas? Skyrybos visada bus lengvesnės, jei tėvai valdys savo emocijas, elgsis apgalvotai. Galimos „intelektualiosios“ skyrybos, kai abu tėvai sugeba jas įveikti su atjauta, teikdami pirmenybę savo vaikų gerovei. Kai sugebama išvengti neracionalių emocijų, kaltinimų, nekonstruktyvių konfliktų, žalojančių tiek juos pačius (suaugusiuosius), tiek vaikus. Protingos skyrybos galimos, jei sąmoningai suvokiama abiejų tėvų atsakomybė prieš vaikus, prisiimama pareiga padėti vaikams išgyventi šį sudėtingą šeimai laikotarpį, apsaugoti jų jausmus, nesugadinti ir neprarasti ryšio su savo vaikais. Santykiuose su vaikais reikėtų neprašyti vaikų pasirinkti kažkurios pusės, neapkrauti vaikų teisinio proceso detalėmis, neišsipasakoti vaikams, neieškoti vaikuose atramos, suteikti vaikams privatumo, kai jie bendrauja su kitu tėvu, neklausinėti apie bendravimo turinį, neversti vaikų būti pasiuntinukais ar tarpininkais, neskatinti ir neversti vaikų meluoti kitam tėvui, atidžiai ir nuoširdžiai išklausyti vaikus, ypač tada, kai jie nori kalbėti ir turi ką pasakyti, neleisti sau ir vaikams jausti kaltės jausmo, nelepinti vaikų ir nemėginti išpirkinėti savo kaltės.

Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Tai nėra lengva. Jie gali jausti pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, gali jaustis vieniši ir praradę savitvardą. Kartais tėvai jaučiasi nuvylę savo vaikus ir ima abejoti savo saviverte. Taip pat gali atsirasti įvairių neracionalių baimių ir fantazijų, pvz.: kad vaikai nustos juos mylėti. Šie visi jausmai nuolat maišosi ir tai yra normalu ir natūralu. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui tiek tėvams susigaudyti savo jausmuose. Juk vaikai myli abu tėvus ir jiems reikia išlaikyti stiprų ryšį su abiem iš jų (išskyrus tuos atvejus, kai vaikas skriaudžiamas).

Priėmus skyrybų sprendimą ilgam pokalbio su vaiku atidėlioti nereikėtų. Dažnai tėvai bando išvengti šios skausmingos žinios pranešimo, ypač kai vaikai dar yra nedideli, galvodami, kad vaikas dar per mažas tai suprasti. Kartais net atsitinka taip, kad vienas iš tėvų tiesiog išeina vaikui miegant. Tuomet vaikas jaučiasi paliktas ir apleistas. Tam, kad vaikas jaustųsi saugus, jam reikalinga kuo konkretesnė informacija apie pasikeitimus jo gyvenime. Vaikai turi žinoti tiesą, nesvarbu kokia skaudi ji bebūtų. Paliktas nežinioje jis gali šiuos dalykus įsivaizduoti daug baisiau nei yra iš tiesų, jaustis kaltas ir išduotas. Vaikams reikia žinoti tėvų skyrybų priežastį, tam, kad jie neimtų dėl to kaltinti savęs. Labai svarbu vaikui papasakoti kaip jo gyvenimas atrodys po skyrybų, užtikrinti, kad jis bus mylimas abiejų tėvų (jei tai yra tiesa). Tėvai turi būti sąžiningi su vaikais jei jie nežino atsakymo į vieną ar kitą vaiko klausimą. Taip pat reikia suprasti, kad nėra nei blogos nei geros reakcijos į tokią žinią. Vienas vaikas gali reaguoti galybe klausimų, kitam klausimai iškyla daug vėliau. Emocinė vaikų reakcija taip pat gali būti skirtinga. Vaikas gali verkti, gali tylėti, gali būti ir pykčio protrūkių. Norint padėti vaikui, reikia priimti bet kokią vaiko reakciją kaip natūralų reiškinį. Išklausyti kaip jis jaučiasi, stengtis nevertinti jų jausmo kaip blogo ar gero, pabandyti jį suprasti.

Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Vaikas gali priprasti prie tam tikrų skirtumų skirtinguose namuose, tačiau jis turi žinoti, ko gali tikėtis ir ko ne. Vaikams nelengva adaptuotis prie tokių permainų. Tam, kad vaikas pasijustų saugesnis, reikėtų stengtis jam suteikti kuo daugiau informacijos apie šeimos planus. Reikėtų vengti konkurencijos su kitu tėvu dėl geresnių gimtadienio dovanų ar pačios šventės organizavimo. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Nelaikykite vaiko “svečiu” savo namuose. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus (ar tai būtų kambarių tvarkymas ar pietų ruošimas).

Vaikų adaptacija po tėvų skyrybų - tai procesas, kuriam reikia laiko, kantrybės ir tėvų dėmesio. Svarbiausia - parodyti vaikui, kad skyrybos nereiškia meilės ar saugumo praradimo.

tags: #vaiku #auklejimas #po #skyrybu

• Karininko Jevgenijaus Selioko istorija
• Ovuliacijos testų veikimo principai
• Ar mano kūdikis girdi?
• Graikijos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo patirtis
• Kaip išsirinkti vežimėlį dvynukams